I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Ryškus gyvenimas ne pagal planą

Ryškus gyvenimas ne pagal planą

Odontologė Eglė Jakelevičienė traukia ne vieno praeivio akį. Ryškios lūpos, prabangių kvepalų šleifas ir savitas stilius – neatsiejami jos gyvenimo elementai.

Prieš daugiau nei du dešimtmečius į Aukštaitijos sostinę atsikrausčiusi moteris kadaise nė pagalvoti negalėjo, jog kada nors jos kelyje pasitaikys Panevėžys. Tačiau ne kur kitur, o mieste prie Nevėžio ji sutiko gyvenimo meilę ir nėrė į galbūt pikantiškai atrodančias avantiūras.

Parodų atidarymuose, koncertuose ir įvairiuose kultūros renginiuose Eglė dažna viešnia. Jai maga pabendrauti su kūrėjais, su žmonėmis, kurie pasaulį mato taip pat ryškiai.

Glaudaus asmeninio ryšio su menais, kaip juokauja E. Jakelevičienė, vis dėlto neturinti. Vienintelė sąsaja – dar vaikystėje baigta muzikos mokykla, pianino klasė.

Svajos skambinti pianinu labai greitai išblėso – kai kiti vaikai dūksta kieme, netraukė net prisiliesti prie klavišų. Bet griežtas mamos žodis, ir sukaupusi jėgas, sukandusi dantis Eglė baigė muzikos mokslus.

„Pagalvojau, kad po egzaminų užversiu pianiną ir daugiau prie jo niekada nesėsiu“, – šypteli.

O dabar ji to labai gailisi – gyvenimas pamokė, kad niekada nereikia daryti kategoriškų sprendimų.

Prancūzų kalba susižavėjusi moteris ja prabyla per keliones. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Prancūzų kalba susižavėjusi moteris ja prabyla per keliones. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Panevėžyje kaip didmiestyje

„Šiauliai man buvo pats mylimiausias miestas, o Panevėžio visai nepažinau – sakiau, kad niekada nenorėčiau čia gyventi“, – prisipažįsta jau daugiau nei du dešimtmečius gyvenimą Aukštaitijos sostinėje kurianti odontologė.

Nors šio miesto kratėsi, visgi aplinkybės susiklostė taip, kad po tam tikrų gyvenimo pokyčių būtent čia galėjo pradėti kurti patogų, naują gyvenimo etapą – sulaukė pasiūlymą dirbti odontologe „Ekrano“ gamykloje, gavo vietą gyventi.

O ir prie miesto, kurio vis bandė išsižadėti, nesunkiai priprato: supo maloni darbo atmosfera, geras kolektyvas.

Per ilgus gyvenimo Panevėžyje metus E. Jakelevičienė sako matanti vien teigiamus jo pokyčius.

„Kartais vakare eidama per miestą pasijuntu kaip tikrame didmiestyje – toks šurmulys, kavinės pilnos žmonių ir jie tikrai pasikeitę – dabar kur kas mažiau pasportavusių ir savimi patenkintų vyrukų“, – linksmai apibendrina Eglė.

Didelių pastangų atrodyti elegantiškai ir moteriškai Eglei nereikia – viskas kyla iš vidaus. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Didelių pastangų atrodyti elegantiškai ir moteriškai Eglei nereikia – viskas kyla iš vidaus. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Silpnybė skrybėlėms

Nusivilkusi baltą chalatą, Eglė virsta tarsi kitu žmogumi. Elegancija išsiskiriančios moters sunku nepastebėti minioje. Pomėgis puoštis jų giminėje eina iš kartos į kartą.

„Močiutė buvo preciziška siuvėja – visos Šiaulių ponios eidavo pas ją siūtis“, – pasakoja E. Jakelevičienė.

Šiauliuose pas senelę praėjo ir pirmieji treji jos gyvenimo metai. Vėliau, tėvams baigus mokslus ir gavus paskyrimus į Pasvalį, Eglė į Saulės miestą skubėdavo pas močiutę praleisti taip greitai prabėgančių vasaros atostogų.

Senolė buvo tikras elegancijos pavyzdys, mados ir moteriškumo etalonas.

„Močiutė buvo baigusi vos kelias klases, bet man padarė labai didelę įtaką. Įsisąmoninau, kad negalima į viešumą išeiti bet kaip“, – sako E. Jakelevičienė.

Kaip ir dažna moteris, ji perverčia įvairius mados ir skonio žurnalus, tačiau vizija, kaip pati turėtų atrodyti, gimsta intuityviai.

„Turiu tikrai mažai klasikinio ar sportinio stiliaus drabužių – man patinka romantinis, pūstos rankovės. Gal vis dar esu neišaugusi mergaitė?“ – juokiasi pašnekovė.

„Močiutė buvo baigusi vos kelias klases, bet man padarė labai didelę įtaką. Įsisąmoninau, kad negalima į viešumą išeiti bet kaip.“

E. Jakelevičienė

Viešumoje E. Jakelevičienės greičiausiai nepamatysite be ryškiai raudona spalva nepadažytų lūpų ar susitikus švelniai juntamo kvepalų aromato.

„Tikrai nebijau būti kitokia, užsidėti skrybėlę“, – šypteli Eglė.

Jos namų spintoje – kone trys dešimtys įvairų galvos apdangalų, derinamų prie nuotaikos, metų laiko ar aprangos.

Moters sutuoktinis kartais pajuokauja, kad kiekvienai dienai reikia turėti po skrybėlę. Ir šią vyro mintį Eglė sėkmingai įgyvendina.

„Turiu tam silpnybę“, – nusišypso.

Moteriškumu ir elegancija spinduliuojanti panevėžietė įsitikinusi, kad tai duota gamtos – dirbtinai to sukurti paprasčiausiai nepavyktų.

Vis dėlto ji žino, į ką lygiuotis. E. Jakelevičienei imponuoja buvusi pirmoji šalies dama, visuomenininkė Alma Adamkienė, moteriškumo ir seksualumo įsikūnijimas – Monika Beluči.

Netikėtai laiptinėje užsimezgusi pažintis meile liepsnoja jau ketvirtį amžiaus. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Netikėtai laiptinėje užsimezgusi pažintis meile liepsnoja jau ketvirtį amžiaus. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Lemtinga pažintis laiptinėje

Eglės žavesys prieš daugiau nei 25-erius metus pro akis nepraslydo ir jos ilgamečiam mylimajam Eugenijui.

Vos atvykusi į Panevėžį Eglė apsigyveno viename iš miegamųjų rajonų. Tuo metu daugiabutyje buvo tvarkomos įvairios sistemos.

„Grįždama iš darbo, laiptinėje pamačiau išvaizdų vyriškį su darbiniu chalatu. Prasilenkėme, pasižiūrėjome vienas į kitą. Vėliau tas vyras su savo kolega ėjo per butus – reikėjo baigti darbus, o pas mus vyko nedidelis vakarėlis, taigi pasiliko. Galima sakyti, kad susipažinome laiptinėje“, – juokiasi Eglė.

Ketvirtį amžiaus drauge žengianti pora – vis dar tokie pat įsimylėję it pažinties pradžioje.

Paklausta, kaip pavyksta išlaikyti bendrystę, darnius santykius, pašnekovė tik gūžteli pečiais – apie tai niekada nė nemąsčiusi.

„Veikiausiai sutampa mūsų vertybės ir požiūris. Gyvenime visko būna, nėra namų be dūmų. Tačiau jeigu žmogus tau artimas ir nori su juo būti – stengiesi. Manau, esu šiek tiek silpnoka, man vyriška atsvara labai reikalinga“, – svarsto E. Jakelevičienė.

Nuogas kūnas – ne tabu

Meno naujienomis besidominti pora savo namuose sukaupusi nemažą kolekciją darbų. Namų sienas puošia daug lietuvių dailininkų kūrinių. Pora itin žavisi panevėžietės Dianos Rudokienės kūryba, tikru atradimu laiko dailininką Andrių Miežį.

„Jo paveikslai iš tiesų įspūdingi, netgi šiek tiek mistifikuoti“, – pažymi E. Jakelevičienė.

O kauniečio architekto, pasinėrusio į tapybą, Jono Kunicko vaidmuo poros gyvenime įgavo ypatingą reikšmę. Šis dailininkas moters gimimo dienos proga šiemet nutapė erotinį Eglės portretą ir pozavo ji pati.

Prisipažinusi, kad yra ganėtinai kukli, užsiminus apie drąsų paveikslą, Eglė skuba užbėgti už akių – tai nėra apsinuoginimas vyrui, o amžiams liekantis meniškas prisiminimas. Nusirengti jai nėra tabu visų pirma dėl to, kad savo kūno nė kiek nesigėdija. Pora mielai leidžia laiką nudistų paplūdimiuose.

Pozuoti dailininkui vis dėlto prireikė susikaupimo ir nusiteikimo, o viskas įvyko itin spontaniškai. Eglė su Eugenijumi domėjosi menininko kūryba, matė ne vieną erotinį paveikslą, aktus.

Kartą moteris mylimajam prasitarė, jog būtų įdomu panašų paveikslą turėti ir pačiai. Tačiau tą kartą kalbos tik ir liko kalbomis.

O sausio mėnesį moteris šventė gimimo dieną, ją ilgam prisimins.

Vyro pakviesta šventę paminėti tik dviese, Eglė tikėjosi apsilankyti šalies sostinėje, tačiau Eugenijus jos norus pasuko kita linkme – pasiūlė važiuoti į Kauną.

„Paklausiau, ką ten veiksime? Tarstelėjo, kad nueisime į prekybos centrą. Pagalvojau, kad labai keista: gimtadienis – prekybos centre“, – juokiasi E. Jakelevičienė.

Vieną nuostabą keitė kita – Eugenijus pageidavo, kad moteris ne tik gražiai apsirengtų, bet ir gražesnius apatinius drabužėlius apsivilktų. O kai vietoj planuoto prekybos centro vyras pasuko kitu keliu, sukaktuvininkė susivokė, jog laukia staigmena.

„Nebebuvo pasirinkimo. Labai džiaugsminga pozuoti irgi nebuvo, bet J. Kunickas pasakė, kad arba meluoju, jog darau tai pirmą kartą, arba esu gabi pozuoti“, – neįprastą patirtį prisimena E. Jakelevičienė.

Eglė Jakelevičienė. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Eglė Jakelevičienė. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Įsikalbėtas gyvenimas

Eglė juokauja, kad ją persekioja posakis „niekada nesakyk niekada“. Jo lydima pasvalietė atsikraustė į Panevėžį, tapo odontologe ir netgi įsikūrė savo svajonių name.

Senas medinis namukas Šv. Zitos gatvėje Eglė seniai buvo kritęs į akį. Ilgą laiką jai nedavė ramybės mintis apie įkurtuves jaukiame, savo aurą turinčiame būste kultūros paveldu alsuojančioje gatvėje, kurios grindinį kadaise mindžiojo čia butą nuomojusi šviesuolė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.

Tačiau parduodamo Eglės svajonių namo kaina porai tuo metu atrodė neįkandama.

Betgi tam, kam lemta įvykti, niekas nepakiš kojos. Kai antrą kartą pamatė skelbimą apie parduodamą namą, pora nebedelsė – jo kaina buvo gerokai kritusi.

„Tris naktis nemiegojau, vis galvojau, kaip noriu to namo. Įsigijome ir dar pusę metų negalėjau patikėti, kad jis – mūsų. Dar labiau nustebome paaiškėjus, jog namas anksčiau priklausė Eugenijaus giminei“, – malonaus sutapimo džiaugsmu dalijasi E. Jakelevičienė.

Anksčiau šiame name buvo keli butai. Viename jų gyveno vyro giminaičiai, o atsikrausčius Eugenijų netgi aplankė vaikystės prisiminimai.

Su šypsena moteris pamena ir savo profesines paieškas.

Jos mama taip pat buvo odontologė. Dukra nemažai laiko praleisdavo mamos kabinete.

„Vis klausdavau, kaip ji gali visą dieną žiūrėti į tas burnas? Kuo, kuo, bet odontologe tikrai nebūsiu“, – kadaise visiems tvirtino Eglė.

Bet ne veltui sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

Stojant į tuomečio Medicinos instituto Gydomąjį fakultetą Eglei pritrūko balų. Ir ji perėjo į odontologiją.

„Dabar labai džiaugiuosi ir nė neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip“, – sako medikė.

Elegancija išsiskirianti moteris svajojo ir apie prancūzų kalbos mokslus. Meilę šiai kalbai ir Prancūzijai įskiepijusi mokytoja.

„Maniau, kad Prancūzija, Paryžius yra kažkoks stebuklas, bet supratau, jog tarybiniais laikais nieko nenuveiksi su ta prancūzų kalba, pagrindas juk buvo rusų. O tėvai irgi siūlė rinktis žemiškesnę profesiją“, – pasakoja Eglė.

Dabar meilės kalba – prancūzų – panevėžietė prabyla keliaudama. O viena didžiausių praktikų buvo dviejų savaičių kelionė po Provansą, Žydrąją Pakrantę.

„Tada kiek sugebėjau, tiek ir kalbėjau. Kiekvieną dieną reikėjo ir paklausti, ir paskambinti ar ką užsisakyti, nakvynę surasti. Mano svajonė kalbėti prancūziškai išsipildė su kaupu“, – šypteli E. Jakelevičienė.

Galerija

Komentarai

  • Pažiūri į foto,ir taip gaila tų medikų pasidaro,kaip jie vargšai iš tokių atlyginimų ir išgyvena

  • Tai apie ką šis straipsnis….

  • Niekaip nesupratau, kuo ši moteris išskirtinė. Nuotraukose – eilinė turistė, apie kokią nors įdomesnę veiklą, nuopelnus – nė žodžio. Nė vienos gilesnės, originalesnės minties, patvirtinančios, kad tai ryški asmenybė. Ar jau nėra įdomių žmonių mieste?

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų