Kliūtis masiškai auginti šiuos unikalius krūmus – jų kilmė: daugumos rūšių gimtinė atogrąžos. Žinodami tą net entuziastiškiausi mėgėjai retai ryžtasi įkurdinti pas save vaisuolę.
Tačiau be reikalo. Dabar jau yra išvesta gana daug šalčiui atsparių šio nuostabaus augalo veislių, kad jis galėtų kiaurus metus puošti jūsų aplinką.
O ne tokias atsparias vaisuolių veisles galima auginti namuose – arba oranžerijose, uždarose terasose, jei yra tokia galimybė.
Galų gale, kaip ir kitus augalus, jas galima per sezoną auginti dideliuose vazonuose ir atėjus žiemai perkelti iš lauko į vėsią patalpą.
Taigi jei norite savo sode matyti daugiau grožio ir ryškių spalvų, ypač niūrų rudens metą, būtinai pasidomėkite efektingosiomis vaisuolėmis.
Vaisuolės – lapus metantys krūmai, priklausantys notrelinių šeimai.
Natūraliai jos auga atogrąžų ir paatogrąžių Rytų Azijos, Australijos, Šiaurės ir Centrinės Amerikos regionuose.
Pavadinimą augalas gavo už neįprastai ryškius vaisius, neįtikėtinais kiekiais aplimpančius krūmų šakeles rudenį. Vaisuolių uogytės – maži blizgūs kaulavaisiai visų įmanomų violetinių, alyvinių atspalvių, rečiau – rožiniai arba balti.
Šie ryškiaspalviai karoliukai kartais ant šakelių išsilaiko ne tik visą rudenį, bet ir žiemą, yra noriai lesami paukščių.
Patys vaisuolių krūmai, priklausomai nuo veislės, gali išaugti ir iki 1 m, ir iki 3,5 m. Jų šakos liaunos, grakščios, šaknys – ilgos it virvės, giliai prasiskverbiančios po žeme ir labai jautrios.
Pavasarį puošnumo vaisuolėms suteikia 5–12 cm elipsiški šviesiai žali lapai. Vasarą jų ūgliai apsipila gausybe žiedų – paprastai rožinių ir alyvinių atspalvių. O rudenį lapai pakeičia spalvą ir būna auksiniai arba ryškiai raudoni, neretai violetinio atspalvio arba tamsiais raštais.
Egzistuoja daugiau kaip 170 vaisuolių veislių, iš jų dauguma pernelyg mėgsta šilumą, kad augtų mūsų klimato sąlygomis. Arba pernelyg egzotiškos, kad jų pavyktų įsigyti.
Tačiau yra kelios visais atžvilgiais prieinamos vaisuolių rūšys. Tokias galima, atsižvelgus į kiekvienos reikalavimus, auginti arba patalpose, arba lauke: kaip vienetinį augalą alpinariumuose ir net iš jų formuoti gyvatvores.
Kilusios iš vakarinės ir centrinės Kinijos regionų, jos laikomos labiausiai paplitusiomis – nesunkiai galima įsigyti ir Lietuvos medelynuose. To priežastis paprasta: šiai rūšiai priklauso net kelios gerai žiemojančios, nereiklios ir gausiai žydinčios vaisuolės.
Priklausomai nuo veislės, azijinės vaisuolės išauga iki 1,8–3,5 m aukščio ir 1,5–2,5 m pločio. Tai nepaprastai dekoratyvūs svyrantys lapuočiai krūmai, nors ir nevisžaliai.
Krūmelių galima pasidauginti iš sėklų arba vegetatyviniu būdu. Geriausias metas dauginti auginiais – antroji vasaros pusė. Kadangi vaisuolės sparčiai auga, tai visai nebloga mintis. Azijinės vaisuolės sužydi paprastai vasaros viduryje, o nuo rugsėjo apsipila ryškiaspalviais vaisiais. Žali lapai rudenį irgi parausta.
Žiedai būna violetinių, levandų atspalvių. Uogos nenuodingos, bet karčios.
Augti šios rūšies vaisuolėms labiausiai patiktų pačioje saulėčiausioje vietoje ir visiškoje užuovėjoje. Ir kad žemė būtų lengva, derlinga, pH 5,6–7,5 rūgštingumo.
Ypatingos priežiūros nereikės – užteks vaisuoles reguliariai laistyti neperlaistant, tręšti ir kasmet pavasarį atlikti sanitarinį bei formuojantį genėjimą.
Pagal atsparumą azijinės vaisuolės mūsų klimato sąlygomis tinkamos auginti lauke (ypač tos, jau minėtos, kelios šalčių nebijančios veislės), tik reikia prieš žiemą uždengti arba agroplėvele, arba eglišakėmis.
Pačios populiariausios tarp sodininkų šios azijinės vaisuolės:
‘Profusion’. Būtent ši veislė yra „pati pačiausia“ visais mums aktualiais parametrais – dekoratyvumu, neįnoringumu ir atsparumu šalčiams.
Krūmelis greitai auga, subrendęs būna iki 3 m aukščio ir 1,5–2,5 m pločio. Laja – vertikali, puri, laisvai išsisklaidžiusi, lapai – stambūs 5–12 cm, pailgi, elipsiški su aštriais galiukais. Kol jauni, turi bronzinį atspalvį, subrendę tampa žali, o rudeniop nusidažo gelsvai.
Žydi nuo birželio iki rugpjūčio. Žiedų būna gausu – rožinių arba alyvinių, 1–2 cm skersmens, nekvepiančių.
Prinokę vaisiai iš žalių virsta iki 5 mm skersmens ryškiai violetinėmis uogomis. Jomis šakos aplimpa rugsėjo mėnesį.
Deja, uogytės tokios karčios, kad nevalgomos. Užtat kaip puošmena laikosi iki pavasario.
‘Giraldii’. 2–3 m aukščio ir iki 2 m pločio augalas puria laja su aukštyn nukreiptomis skeletinėmis šakomis.
Lapai – elipsiški, smailūs, 5–12 cm ilgio – pavasarį ir vasarą būna žali, bet rudenį nusidažo blyškiai geltona arba oranžine spalva.
Beveik nepastebimi violetiniai žiedynai pasirodo birželio–rugpjūčio mėnesiais. Uogos, kurias krūmas subrandina rugsėjį, būna alyvinės, gražiai blizga, bet, deja, nuodingos. Jos šakeles puošia iki pat pavasario.
Augalas nereiklus auginimo sąlygoms, neserga, nepuolamas kenkėjų. Tačiau jaunus sodinukus būtina dengti žiemai. Esant dideliems šalčiams, krūmelis gali apšalti, tačiau pavasarį greitai atsigauna.
‘Imperial Pearl’. Prancūzų selekcininkų kūrinys užauga iki 2 m aukščio ir iki 1,5 m pločio. Pavasarį ir vasarą žali, rudenį lapai tampa oranžiniai.
Žydėti pradeda birželį, baigia rugpjūtį.
Vaisiai violetinės ar alyvinės spalvos, blizgūs ir labai gausūs.
‘Purple Pearls’. Ganėtinai kompaktiškas augalas – tik 1,5 m aukščio ir 1,2 m pločio. Laja tanki, lapai vegetacijos pradžioje žali, rudenėjant įgauna violetinį atspalvį.
Žydi krūmelis ryškiai rožiniais žiedais, išsiskleidžiančiais pavasarį. Vaisius subrandina sodriai violetinius.
‘Snowqueen’. Tai vidutiniu greičiu augantis 1,5–1,8 m aukščio ir 1–1,5 m pločio krūmas tankia laja, lygiais stipriais tamsrudžiais stiebais ir stambiais, kiek susiraukšlėjusiais sodriai žaliais lapais, kurie rudenį nusidažo rožiniais, geltonais ir rausvais atspalviais.
Žydi vasaros vidury baltais, silpną aromatą skleidžiančiais 1–2 cm skersmens žiedeliais, o iš jų subrandina gausias kekes baltų apvalių uogų.
Šių vaisuolių gimtinė – Rytų Azija: Vietnamas, Kinija, Korėja, Japonija.
Tai krūmai ilgomis šakelėmis ir blyškiai žalia lapija, retai kada viršijantys 1,2–1,5 m aukštį.
Dvišakės vaisuolės išsiskiria blyškiai rožiniais žiedeliais, kuriais pasipuošia vasarai įpusėjus, paskui – ir nepaprastai ryškiomis violetinėmis uogomis (deja, nevalgomomis), subręstančiomis rugsėjį.
Beje, esama ir baltavaisės šio augalo formos (Albibacca), taip pat žemaūgės kompaktiškos atmainos su purpuriniais vaisiais (Issai).
Tokie krūmai gali augti ir saulėkaitoje, ir daliniame šešėlyje, svarbu, kad dirvožemio rūgštingumas atitiktų reikalavimus (pH 5,6–7,5), o laistymas būtų nuosaikus – per daug drėgmės dvišakės vaisuolės nepakenčia.
Tėra vienas trūkumas: šios rūšies atsparumas šalčiams labai jau nuosaikus. Taigi mūsų soduose žiemai krūmelį būtina uždengti arba iškart auginti vazone.
Gamtoje auga pietrytinėje JAV dalyje, bet sutinkamos ir Kuboje, Meksikoje, Bermuduose.
1,5–2 m aukščio augalai turi ilgas svyrančias šakas, suteikiančias krūmeliams ypatingo grakštumo. Žydi baltais, blyškiai rožiniais arba šviesiai violetiniais žiedais, pritraukiančiais būrius vabzdžių.
Amerikinių vaisuolių uogos dekoratyvios, violetiškai rožinio atspalvio, subręstančios rudenį. Šios uogos valgomos – saldžios, bet aitrokos (panašiai kaip šermukšnių uogos).
Auginti amerikines vaisuoles galima ir saulėtoje vietoje, ir daliniame šešėlyje. Jos mėgsta purią derlingą žemę – pradedant rūgščia ir baigiant neutralia (pH 5,6–7,5).
Greičiausiai tai viena labiausiai šalčio bijančių rūšių, taigi auginti tinka tik vazonuose.
Kaip supratote iš pavadinimo, šie augalai kilę iš Azijos – Japonijos, Kinijos, Korėjos, Taivano, kur yra itin mėgstami dėl savo dekoratyvumo.
Japoninių vaisuolių krūmeliai kompaktiški, 1–2 m aukščio. Žydi vidurvasarį fuksijų spalvos žiedais. Lapai pavasarį ir vasarą žali, rudenį tampa auksiniai su smulkiais violetiniais taškeliais.
Smulkios violetinės uogos puošia šakas visą rudenį ir žiemą. Nors yra ir baltauogių bei baltažiedžių formų (Leucocarpa).
Gerai augti japoninėms vaisuolėms reikia puraus derlingo dirvožemio, kurio pH 5,6–7,6. Vieta geriau būtų pusiau šešėlyje.
Šis augalas nepakelia sausros.
Endeminis Kinijos augalas, todėl taip jį ir vadinkime, nors oficialiai šios vaisuolės pavadintos Guangdongo provincijos vardu.
Nuo kitų rūšių jos skiriasi dar ilgesniais ir siauresniais lapais. Balkšvai rožiniais žiedais galima grožėtis nuo liepos iki rugpjūčio.
Iki 1,5 m aukščio išaugti galinčių krūmų lapai per visą sezoną būna žali, bet rudenį nusidažo violetine ir oranžine spalvomis.
Vaisiai violetiniai, šviesiai rožiniai arba violetiniai su rožiniu atspalviu – kartūs ir nevalgomi.