Rudeniškas savęs pažinimo troškimas

Rudeniškas savęs pažinimo troškimas

Yra toks posakis – „lengvo pasivaikščiojimo nebus“. Šio, rugsėjo, atlanko jaunųjų kūryba tokia. Apie ją galima sakyti – „lengvo pasiskaitymo nebus“.

Kiekvienas publikuojamas autorius, net ir jauniausioji – Adelina, ne pirmą kartą kopianti į jaunųjų kūrėjų galimybių tribūną, yra ryški besiformuojanti asmenybė.

Adelina Tomkevičiūtė (7 kl.)

„Mokytojus Adelina dažnai stebina savo netikėtomis įžvalgomis, giliomis mintimis“, – nesuabejojome Rožyno progimnazijos mokytojos Laisvidos Kuzmaitės žodžiais apie jos pastebėtą kūrėją.

JIS

Einu auksinių lapų kilimu, ištiestu per tamsų gatvės rūką. Vedžioju šunį. Beržų šakos nukarusios žemyn. Duslus oras apgaubia mane iš visų pusių. Darosi baugu. Rūkas viršum medžių mane seka. Vėjas šmirinėja šalia sklaidydamas lapus ir bandydamas pagriebti man už plaukų. Sustoju. Apsidairau aplink. Viskas staiga nutyla. Primerkiu akis, apsidairau dar kartą. Suspaudžiu šuns pavadį ir tvirtai laikau rankoje, kad niekas jo neatimtų. Kodėl? Pati neįsivaizduoju. Apsisuku ir nuleidusi galvą einu toliau, tuo pačiu auksinių lapų kilimu. Kur?…

Einu ten, kur akys veda. Rūkas slenka toliau. Viskas šlama, krebžda. Staiga neištvėrusi ramiai sustoju, užsimerkiu ir greitai atsisuku už savęs. Nuseku žvilgsniu savo batų žymes, išilgai sudėliotas per lapus iki pat gatvės galo… Batų žymės? Taip, batų žymės. Aš regiu jas. Regiu save. Tolumoje, kartu su medžiais stovi žmogus. Matau jo siluetą. Jis laiko knygą. Ranką ištiesus, primerkus akis, paliečiu jį. O gal jo sielą…? Taip, aš regiu jį.

Prisėdau ant kelio ir šuo pribėgo prie manęs. Pradėjęs glaustytis, pažvelgė į mane. Apsidairė. Aš nenuleidau akių nuo tos būtybės. Keistas žmogaus siluetas vis dar stovėjo toje pačioje vietoje ir nejudėjo.
Girdėjau, kaip šuo bandė kažką užuosti, suurzgė. Švelniai uždėjau ranką ant jo ir perbraukiau per keterą. Žmogaus pavidalas šnibždėjo. Suklusau. Kažką pasakė ir dingo iš akių. Susimąsčiusi, burbėjau sau tuos neaiškius būtybės garsus. Juk regėjau jo tamsios burnos judesius. Galbūt…

Visą dieną mąsčiau apie Jį. Įsiminiau Jo keistus šnabždesius ir bandžiau iššifruoti. Regėjau Jį savo mintyse.

Vakare, leidžiantis saulei, mane sekė blankus šešėlis. Nežiūrėjau atgal, bet jaučiau jo alsavimą. Mano šunį taip pat sekė vilkiuko pavidalas. Ieškojau Jo – to padaro su knyga. Landžiojau po krūmus, peržvelgiau tuščių namų langus, bet neradau. Sustojau, apsisukau ir pažvelgiau į tą patį medžių lapų lietų primenantį mišką. Ten stovėjo tas pats tamsus žmogaus siluetas. Jis vėl man kažką niurnėjo. Ištiesusi ranką bandžiau Jį paliesti. Aiškiai mačiau Jį kalbant, bet negirdėjau. Ilgai klausiausi… Supratau, kad man nepavyks išgirsti, tad nuleidau ranką. Jis iš tolo šyptelėjo, mostelėjo ranka ir pasuko į miško tankmę.

– Aš supratau Tave… – šyptelėjau sau ir pamojau tolstančiam Jam.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų