ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Romanas su charizmatiškąja Kuba

Romanas su charizmatiškąja Kuba

„Give me cuc (duok man kuką)“, – žodžiai, kuriuos turistas Kuboje išgirs tūkstančius kartų.

Ir daugybę kartų jam akį merks vietinė gražuolė, už 100 kukų žadėdama parodyti kubietišką rojų komunizmo tvirtovėje.

Lengvi pinigai – lengvas seksas

Amžina vasara, balto smėlio paplūdimiai, cigarai, romas, senutėliai, pretenduojantys į vintažą, automobiliai gatvėse, Fidelis Kastras ir Ernesto Hemingvėjaus romanai – vaizdai, kurie pirmiausia asocijuojasi su egzotiškąja įstabiąja Kuba ir jos sostine Havana, kurioje telpa daugiau nei du milijonai gyventojų.

Beveik per 9 000 kilometrų nutolęs niekada nemiegantis megapolis neabejotinai yra kiekvieno turisto svajonė. Kelionė į komunistinio režimo Kubą primena savotišką persikėlimą laiku. Ilgos eilės net prie elementariausių maisto prekių, visus kelius atidarantys kyšiai, ribotas ir beprotiškai brangus internetas, cenzūruota televizija, net ir tokia prieinama ne kiekvienam kubiečiui. Ir nepaisant viso to, regis, amžinas gyvenimo šventimas – netylanti muzika, temperamentingi šokiai iki paryčių ir nuo bet kurio kubiečio veido niekada nedingstanti šypsena.

„Jums ant kaktos užrašyta: lengvi pinigai. Kubietėms ant kaktos – lengvas seksas“, – lakoniškai įvertino panevėžietis Arūnas Grinkevičius.

Viena šalis, valiutos – dvi

Kelionių kolekcininkas A. Grinkevičius į Kubą leidosi kaip bet kuris statistinis turistas. Bet jo pažintis su tolimąja Karibų jūros sala baigėsi flirtu, peraugusiu į jausmą, traukiantį atgal. Per pastarąjį pusmetį Arūnas Havanoje viešėjo jau dukart ir vėl planuoja rudenį į ją sugrįžti. Keistoji Kuba panevėžiečio akyse įgavo kitokią vertę ir prasmę. Ten jo laukia Leyanet – mergina, parodžiusi savo šalies veidą nesuvaidintos kubiečių kasdienybės ieškojusiam svetimšaliui.

„Kubą kelionei rinkausi dėl jos egzotikos. Balto smėlio paplūdimiai, žydro vandens jūra. Buvau nusiteikęs važiuoti į pasaulį, kur sustojęs laikas, senos mašinos ir pastatai. Norėjau pamatyti ne tik paplūdimį, bet ir rasti, kas nustebintų grįžus iš jo. Iki tol keliones rinkdavausi ieškodamas gražios gamtos. Miestai man būdavo neįdomūs, pakakdavo pasivaikščioti pusvalandį, kad praeitų pirmas susižavėjimo įspūdis. O Kuba kitokia“, – sako Arūnas.

„Gavęs atlyginimą kubietis svarsto – būti pavalgiusiam ar apsirengusiam.“

A. Grinkevičius

Atvykėliams Kuboje tenka priprasti, kad kas jiems leidžiama, gali būti draudžiama vietiniams, o už tą pačią prekę turistas paklos keliskart daugiau. Pirmas „krikštas“ užsieniečiui – dvi skirtingos tos pačios šalies valiutos: Kubos pesas (CUP) ir Kubos konvertuojamasis pesas (CUC). Konvertuojamaisiais atsiskaito tik turistai. Už dešimt eurų gaunama 11 turistinių pesų.

O Kubos pesais naudojasi vietos žmonės. Tokio pinigo vertė maždaug 24 kartus mažesnė nei konvertuojamųjų pesų.

„Kainos, bent jau Havanos centre, kur didžiausi turistų srautai, nurodytos tik turistine valiuta. Užsienietis nieko nenusipirks už vietinių kainą. Nė vienas kubietis nepraleis progos užsidirbti iš turisto. Į kiekvieną atvykėlį žiūrima kaip į pinigų maišą. Man mineralinio butelis kainavo 2 eurus, jiems – 70 centų. Dviratis taksi turistui – 5 eurai, vietiniam – 2–3. Jei kur nors skaitysit, kad kubiečiai nuoširdūs žmonės, siūlau aklai netikėti. Jie nėra pikti, neagresyvūs, bet jokio nuoširdumo, tik noras pasipinigauti“, – įsitikino Arūnas.

Kelionių kolekcininkas Arūnas Grinkevičius į Kubą leidosi kaip bet kuris statistinis turistas. Bet jo pažintis su tolimąja Karibų jūros sala baigėsi flirtu, peraugusiu į jausmą, traukiantį atgal. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Kelionių kolekcininkas Arūnas Grinkevičius į Kubą leidosi kaip bet kuris statistinis turistas. Bet jo pažintis su tolimąja Karibų jūros sala baigėsi flirtu, peraugusiu į jausmą, traukiantį atgal. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Turistai, kaip laimės šaltinis

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad bet kuris kubietis iš kailio išsiners, širdį atiduos, kad tik padėtų Havanos gatvėmis klaidžiojančiam užsieniečiui. Ir tikrai padės, bet galiausia keliautojas visada išgirs: „give me cuc“ – aš juk taip sunkiai gyvenu.

Vieną vakarą Arūnas su bičiuliu nusprendė, užuot sėdėję viešbutyje, pasivaikščioti po Havanos senamiestį. Pakeliui vaikinai aptiko naktinį klubą. Paslaugus durininkas suskubo turistus kviesti užeit. Į klausimą, kiek kainuos įėjimas, kubietis atkakliai purtė galvą: ką jūs, ką jūs – tik užeikit.

„Kuboje nieko nėra už dyka“, – juokiasi prisiminęs A. Grinkevičius.

Svetimšaliai iš karto buvo pasodinti prie žavių merginų. Šios angliškai – nė žodžio. Jaunuoliai rado išeitį – ėmėsi bendrauti rašydami telefonu žinutes per vertimo programėlę. Toks nebylus bendravimas susirašinėjant ilgai netruko. Kubietės netempė laiko. Turistai išgirdo net nedviprasmišką kvietimą eiti su jomis. Valandos draugystės su mergina kaina – 100 eurų. Ne veltui šis miestas vadinamas viengungių rojumi.

Panevėžiečiams keliautojams toks egzotiškas pasiūlymas nepasirodė patrauklus. Sumokėję po 5 eurus už išgertus kokteilius, pasuko lauk. Tik atsisveikinti su naktinio klubo personalu pasirodė esą sudėtingiau, nei užeiti į vidų. Kelią išeinantiesiems pastojo tas pats durininkas. Tik šį kartą jau ne toks paslaugus ir malonus, o griežtu tonu reikalaujantis susimokėti už įėjimą.

„Bandau jam aiškinti, kad pats sakė, jog nemokamai, bet jis šaukia „mokėk“ ir gana“, – pasakojo Arūnas.

Turistai nepatuštinę kišenių iš klubo išspruko tik pagrasinę policija.

Internetas per vargus

Kubietis išnaudos net menkiausią galimybę gauti CUC. Žinant jų pajamas, toks nelegalus verslumas suprantamas. Pasak A. Grinkevičiaus, ligoninės slaugė uždirba 50 eurų. Maždaug toks yra ir vidutinis atlyginimas.

Kelionė į Kubą – gera proga atitrūkti nuo viso likusio pasaulio. Ir nebūtinai savo noru. Vienas iš ribojamų šioje šalyje dalykų – internetas. Naršyti jame – nepigi pramoga. Tam reikia interneto kortelės. Šios pardavinėjamos ryšio operatoriaus, vienintelio Kuboje, kioskuose ir kainuoja maždaug vieną eurą, o ją turint tenka dar gerokai pavargti ieškant belaidžio interneto prieigos.

„Apie tai nerasi jokių įspėjamųjų ženklų – tenka klausti vietinių. Pasiimi dviratį taksi ir prašai vairuotojo nuvežti, kur veikia internetas. Ten nutrini kortelės kodą, suvedi į telefoną ir gauni valandą interneto. O po to teks pirkti naują kortelę“, – pasakoja A. Grinkevičius.

Per dieną leidžiama iš telekomunikacijų įstaigos kioskų įsigyti ne daugiau nei tris tokias korteles. Jas perkant būtina pateikti pasą.

„Kartą nusipirkau interneto kortelę ryte. Išnaudojęs po pietų nueinu pirkti dar vienos. Sako, nebėra – išpirko, ateik rytoj. Nueinu kitą dieną – vėl nėra, dar atseit neatvežė“, – kubietiška tvarka nebesistebi Arūnas.

Ir nors internetas brangus, jaunimas naršo jame, aktyviai naudojasi feisbuku. Turistas sako taip ir neįminęs mįslės, iš kur vietiniai apsirūpina išmaniaisiais telefonais, jei telekomunikacijų parduotuvėlėse pats matęs vien tik seno modelio, spaudinėjamus mygtukais.

Keistoji Kuba panevėžiečio akyse įgavo kitokią vertę ir prasmę. Ten jo laukia Leyanet – mergina, parodžiusi savo šalies veidą nesuvaidintos kubiečių kasdienybės ieškojusiam svetimšaliui. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Keistoji Kuba panevėžiečio akyse įgavo kitokią vertę ir prasmę. Ten jo laukia Leyanet – mergina, parodžiusi savo šalies veidą nesuvaidintos kubiečių kasdienybės ieškojusiam svetimšaliui. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Nemiegantis miestas

Pirmoji kelionė į Havaną panevėžiečiui baigėsi labai netikėtai. Naktį grįžtant pasivaikščiojus po niekada nemiegantį, ištisą parą ūžiantį ir ošiantį miesto centrą, gatvėje prie jo priėjusi vietinė mergina pasiteiravo valandų.

Susėdę ant suolelio jiedu ilgokai bendravo savaip: jis nemokėdamas ispaniškai, ji – nė žodžio angliškai. Lietuviui ir kubietei tarpininku vėlgi tapo vertimo programėlė jo telefone.

„Lietuvoje būtų keista šitaip po vidurnakčio gatvėje būti užkalbintam rimtos merginos, bet tik ne Kuboje. Jie visi jaučiasi drąsūs, jie komunikabilūs, žmonės be tabu“, – sako Arūnas.

Tą pačią naktį Leyanet pasiūlė užsienietį supažindinti su savo draugais studentais. Nors buvo savaitės vidurys, į svečius beveik paryčiais atvestas A. Grinkevičius rado juos nemiegančius.

„Nežinau, kada Havana miega. Naktimis žmonės sėdi, šnekučiuojasi net darbo savaitės vidury. Gatvėse ištisą parą pilna jaunimo. Lietuvoje dauguma sulindę namuose žiūri televizorių, kompiuterį maigo. Kubiečiai to neturi. Tik vieno kito namuose rasi televizorių, o ir ta pati televizija cenzūruota, kompiuteris jiems didelė prabanga. O lauke visada vasara. Suprantama, kodėl jie tiek daug bendrauja“, – svarsto Arūnas.

Su naująja drauge A. Grinkevičius išsiskyrė paryčiais sutarę susitikti rytojaus vakarą. Mergina pažadėjo 20 valandą ateiti prie turistų iš Lietuvos grupę atplukdžiusio laivo.

„Bet nežinojau, kad mūsų laivas jau 17 val. išplaukia į Jamaiką. Ji neturėjo telefono, negalėjau įspėti, kad nebelauktų“, – pasakoja Arūnas.

Pasirinkimas: maistas ar drabužiai

Vienos nakties pažintis, regis, tuo ir turėjo baigtis. Vis dėlto šiuolaikinės technologijos ir yra tam, kad žmonės viens kitą surastų net už 9 000 kilometrų milijoniniame mieste.

Grįžęs į Lietuvą A. Grinkevičius aptiko Leyanet užsiregistravusią socialiniame tinkle. Bėda, kad mergina ten lankėsi daugiau nei prieš metus. Panevėžietis išsiuntė laiškus būriui jos internetinių draugių ir – o stebukle – viena jų prisijungė prie socialinio tinklo ir pranešė bičiulei apie jos karštligiškai ieškantį europietį.

O po kurio laiko Arūnas vėl patraukė į Kubą. Tik šįkart tikrai žinodamas, kad pamatys ne turistams pateikiamą, o tikrąjį kubiečių gyvenimą.

Panevėžietis juokiasi užsisakydamas viešbutyje kambarį dviem laiku sumojęs paklausti neįtikėtino dalyko: ar galės apsigyventi su vietine.

Ir ekonominės klasės viešbutis tarė griežtą ne – į jį koją įkelti gali tik užsieniečiai. Vietiniams, netgi lydintiems turistus, čia gyventi draudžiama.

A. Grinkevičiui teko ieškoti kitos pastogės. Ir už dviejų savaičių nakvynę dviem dargi su pusryčiais sumokėjo vos 330 eurų. Arūnui tokia kaina atrodė stulbinamai maža, jo draugei – beprotiškai didelė.

„Pokalbio telefonu minutė kainuoja 35 euro centus, džinsai – 40–50 eurų. Drabužiai ten iš tiesų labai brangūs. Gavęs atlyginimą kubietis svarsto – būti pavalgiusiam ar apsirengusiam“, – sako A. Grinkevičius.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Vienas tualetas keliems ūkiams

Arūno naujosios bičiulės Leyanet šeima gyvena už 700 kilometrų nuo Havanos. Mergina į Kubos sostinę atvyko mokytis kirpėjos amato. Studijuodama ji glaudžiasi šeimos draugų namuose. Juose apsilankęs panevėžietis neslepia, jog būstas jam priminęs Lietuvos kaimo malkines, košiamas skersvėjų: namo stogą atstojo ant betoninių sienų sukrauti skardos lakštai, pro kurių plyšius švietė dangus.

„Pats namelis – vienas kambarys, keturiems asmenims atstojantis virtuvę, miegamąjį, svetainę. Į tualetą tenka eiti pas kaimynus – ten įprasta keliems namų ūkiams naudotis vienu tualetu“, – pasakojo Arūnas.

Visgi Leyanet globėjai nebuvo iš vargingųjų. Jų namuose veikė televizorius.

Kyšiai valdo

Net ir trumpai tepabuvęs Kuboje, A. Grinkevičius spėjo patirti, jog visas duris atidaro kyšis. Anot jo, vietiniams tiesiog įprasta mokėti 5 pesus sustabdžiusiam policijos pareigūnui.

„Sustabdė pareigūnas dokumentų patikrinti – mokėk. Ir ne vienam – visam ekipažui. Dažniausiai stabdo dviese, bet neretai pasitaiko ir keturiese. Vargšas vairuotojas kiekvienam atskaičiuoja 5 pesus. Kuboje gerai gyvena tie, kas valdžioje ir policijoje“, – pasakojo Arūnas.

Jis ir pats sako spėjęs pasinaudoti kyšio galia, kai sumanė Leyanet nupirkti telefoną ir SIM kortelę. Šioji kainuoja 40 eurų, o kortelės sąskaitoje – 5 eurai. Tiek užtenka vos 14-ai minučių pokalbio.

Nuėję pirkti, jaunuoliai išvydo didžiulę eilę ir griežtą tvarkos prižiūrėtoją. Pakako 10 eurų jai į kišenę ir Arūnas iš eilės galo iš karto tapo pirmas.

Anot A. Grinkevičiaus, apie Kubą vietiniai net turistams sako: neteisinga šalis. Išvažiuoti iš jos norėtų turbūt daugelis, bet tokios galimybės neįsivaizduoja. Tik prieš penketą metų Kuboje įsigaliojo įstatymas, pirmąkart per pusę šimtmečio leidęs piliečiams išvykti į užsienį be specialių išvykimo vizų. Tačiau realiai tai tėra laisvo judėjimo imitacija. Daugeliui kubiečių svajonė iškelti koją iš savo šalies taip ir liko nepasiekiama, Vyriausybei padidinus išvykti į užsienį reikalingo paso kainą iki 100 eurų, o tai yra keli skurdžios šalies statistinio gyventojo atlyginimai. Tokią sumą surinkti pajėgūs nebent dirbantys su užsienio turistais kubiečiai.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų