-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Olga Strikulienė nuo vaikystės mėgusi konstruoti, o mokykloje mėgstamiausi dalykai buvo matematika, fizika ir chemija. Ji sako turėjusi puikius mokytojus, kurie pamokose stengėsi parodyti savo mokomo dalyko praktiškumą, mokė kūrybiškai žiūrėti į tiksliuosius mokslus. Baigusi mokyklą mergina įstojo į inžinerinę specialybę – automatikos studijas tuomečiame Kauno technologijos universiteto Panevėžio institute. Olga svarsto, jog kam nors gali pasirodyti keistoka, kad pasirinko vyrišką profesiją, tačiau šiuo metu ji savęs kitur net neįsivaizduoja.
Jos pastangas, smalsumą ir domėjimąsi naujomis technologijomis pastebėję dėstytojai pasiūlė pratęsti studijas magistrantūroje. Olgos baigiamojo projekto tema buvo susijusi su nestandartinių pramoninių robotų panaudojimu, o konkrečiai – jų valdymas gestais.
Nuo tos minutės robotai ir programavimas tapo neatsiejama O. Strikulienės gyvenimo dalimi, lydėjusia ir doktorantūroje.
„Šiandien savo gyvenimo neįsivaizduoju be jaunų žmonių, mano studentų, tokių kaip kadaise buvau aš: smalsių, individualių, kai kada sutrikusių, bet nuolatos tobulėjančių“, – sako dėstytoja.
O. Strikulienė, dar studijuodama bakalaurą kartkartėmis pasvajodavo, kaip būtų šaunu turėti galimybę pagal save pertvarkyti studijų programą taip, kad joje būtų kuo daugiau įvairiausios praktikos, realių gamybinių problemų sprendimo, o programą sudarytų reikalingiausi studijų moduliai.
„Žinote, kaip sakoma, svajoti reikia atsargiai. Praėjus beveik dešimčiai metų, svajonė išsipildė. Gavau unikalią progą sukurti tokią studijų programą. Galiu drąsiai sakyti, kad tai mano kūdikis“, – sako O. Strikulienė.
Kita jos darbinės veiklos pusė – darbas su fakulteto mokslininkais. Mokslo prodekanas – tarpininkas tarp administracijos ir mokslinio personalo, atsakingas už fakulteto mokslinės veiklos organizavimą, koordinavimą ir vystymą. Šioje veikloje, anot Olgos, pagrindinė dedamoji – nuolatinis žiniomis ir patirtimi paremtas pagarbus bendravimas.
Kadaise, rinkdamasi, kur studijuoti, Olga svėrė kelias sritis. Mokykloje domėjosi politikos mokslais, medicina ir fizika.
Labai dažnai mūsų pasirinkimą lemia artimoje aplinkoje esantys žmonės, jų pavyzdys. Taip nutiko ir jos atveju.
Olgos mama visą gyvenimą dirbo ligoninėje, todėl dukra turėjo puikią galimybę pamatyti ir net šiek tiek prisiliesti prie medikų darbo iš vidaus.
O pasirinkti technologinius mokslus O. Strikulienę skatino tėtis inžinierius. Jo dėka dukra suprato, kad tikslieji mokslai tikrai nėra vien tik skaičiavimai. Inžinerija – iššūkių ir atradimų pilna sritis, inžinierius – tikrų tikriausias kūrėjas.
Taip buvo nuspręsta politikos mokslus palikti kaip hobį, į kurį galėtų gilintis laisvalaikiu, nes fizika ir technologijos sužavėjo ilgam.
Studijų metus O. Strikulienė prisimena su džiaugsmu: puikūs dėstytojai ir nuostabūs grupės draugai, su kuriais ne tik mokėsi, bet ir krėtė išdaigas. Tie metai buvo labai svarbūs, nes, anot Olgos, užsimezgė draugystės, kurios tęsiasi iki šiol.
„Taip jau susiklostė, kad buvę dėstytojai tapo kolegomis ir bendraminčiais, o iš auditorijų ir laboratorijų toli nepabėgau, tik pakeičiau „barikadų“ puses. Studijos man davė be galo daug – draugus, darbo galimybes, kolegas ir netgi vyrą“, – šypteli mokslų daktarė.
Smalsiam, trokštančiam žinių žmogui ilgainiui studijų nebeužtenka, vis norisi naujų praktinių žinių, išbandyti save naujose srityse, gilinti profesines žinias, ugdyti naujas kompetencijas. Olga sako turbūt esanti labai laiminga moteris, nes visa tai turi savo darbe.
O. Strikulienė neįsivaizduoja sėkmingos karjeros be įgyto išsilavinimo, bazinių žinių. Jos gyvenimo kelyje studijos vystėsi tarsi sėkmės istorija – pasibaigus vienai mokslo pakopai, žengė į kitą, nes suprato, kad įgijusi daugiau žinių, turi potencialo augti.
„Studijos universitete – viena iš stipriųjų jėgų, kuri padeda nustatyti kryptį, parodo reikalingas priemones, praplečia akiratį, tai tarsi įkvėpimo kalba. O tolesni veiksmai priklauso nuo paties žmogaus, jo norų, gebėjimų, asmeninių savybių“, – teigia mokslų daktarė.
O. Strikulienės ateities miestas – toks, kuriame gyventi ir kurti gali kiekvienas, kuriame technologijos neatsiejamos nuo žmonių, o šie – nuo technologijų. Asmeninio archyvo nuotr.
O. Strikulienė sako dabar su pavydu stebinti šiuolaikinius vaikus, kurie turi puikias galimybes jau nuo mažų dienų kurti ir programuoti savo fantazijose projektuojamus robotus, kurie kaip žuvys nardo išmaniuosiuose įrenginiuose ir ne vienas jų gali žiniomis pranokti savo tėvus ar senelius.
„Mano vaikystės laikais tokių nerealių galimybių nebuvo, tačiau nepaisant to pirmosios sąsajos su technologijomis prasidėjo vaikystėje, stebint, kaip remontuojama įvairi technika, žaidžiant su konstruktoriais, mikroskopais“, – prisimena Olga.
O su robotika pirmoji O. Strikulienės pažintis įvyko tik magistrantūros studijose, kai būdama visai žalia šioje srityje priėmė iššūkį valdyti robotus gestais.
„Ne paslaptis, jog didžioji dalis informacijos, būtinos bendravimui, perduodama neverbaliniu būdu – mimika, gestais, laikysena. Su vadovu tikėjome, kad tą turėtų suvokti ir žmogaus valdoma ar jį aptarnaujanti technika. Ir mums pavyko tai įrodyti“, – džiaugiasi mokslo prodekanė.
Pasak Olgos, lūkesčiai greičiausiai pasiteisina, kai juos išsikeli visai nedidelius arba jų visai neturi. Tačiau ar tai motyvuoja siekti aukštumų – kitas klausimas.
„Sunku prognozuoti ateitį, tačiau kai atsigręži į nueitą kelią, nuveiktus darbus, supranti, kad lūkesčius galima pranokti. Svarbu suprasti, ko mes norime, nes pats karjeros siekimas – įdomesnis procesas nei jau pasiektas rezultatas“, – mano mokslų daktarė.
Olga prisimena, jog baigusi magistrantūros studijas, kiekvienam grupės draugui padovanojo motyvatorių – po vieno lito monetą, linkėdama jiems siekti darbinių aukštumų, visad būti įvertintiems ir gauti motyvuojantį atlyginimą. Tačiau dabar pamatė, kad profesinėje veikloje gali motyvuoti ir visiškai kiti dalykai.
„Dirbdama su studentais pasikraunu nuo jų degančių akių, žinių troškulio, noro klausinėti ir tobulėti. Su džiaugsmu einu į darbą, čia mane motyvuoja iššūkiai, kolektyvas ir žmonės, su kuriais dirbu“, – sako O. Strikulienė.
Humanitariniai, socialiniai mokslai paprastai daugiau dėmesio sulaukia iš moteriškos lyties atstovių, o tiksliųjų srityje vis dar dominuoja vyrai. Tokią tendenciją O. Strikulienė sako pastebėjusi dar studijų laikais.
„Dažniausiai technologinių studijų programose būna tik viena kita mergina. Bet situacija po truputį keičiasi. Merginoms lygiai taip pat patinka tikslieji mokslai, tačiau atėjus laikui pasirinkti ateities specialybę, dažna krypsta į socialinius mokslus“, – mano O. Strikulienė.
Ji spėja, jog tokį sprendimą iš dalies nulemia aplinkinių nuomonė, kad technologiniai mokslai sunkūs, skirti vaikinams, o ateityje reikės dirbti triukšmingose gamybinėse patalpose.
„Visa tai yra didžiulis stereotipas. Manau, kad pagrindinė priežastis yra merginų nepasitikėjimas savo jėgomis, bet tikrai ne gebėjimų trūkumas. Beje, gamyba šiais laikais yra ne tik tvari ir švari, bet suskaitmeninta ir automatizuota. Inžinierių poreikis itin juntamas, manyčiau, toks išliks ir artimiausioje ateityje, todėl situacija Lietuvoje tikrai keisis“, – įsitikinusi Olga.
Su mažiau nuveikti daugiau
O. Strikulienė prisimena vienoje knygoje perskaičiusi frazę, kad technologijos įstabios tuo, jog suteikia galimybę su mažiau padaryti daugiau. Pasak jos, būtent robotai ir dirbtinis intelektas – įrankiai, darantys mūsų gyvenimą lengvesnį, taupantys laiką, leidžiantys automatizuoti kasdieninius darbus.
Tiek dirbdama su studentais per paskaitas, tiek atliekamuose tyrimuose O. Strikulienė orientuojuosi į technologijas humanitariniuose moksluose – šios yra neatsiejama jos gyvenimo dalis.
Pasak jos, net didžiausių pasaulio bendrovių vadovai šiandien labai aiškiai įvardija, kad technologijų vystymo kompanijose jaučiamas filosofijos ir kitų humanitarinių mokslų specialistų poreikis ir trūkumas. Tad, anot O. Strikulienės, tik susijungus visiems mokslams įmanoma tikra ir visapusė mokslo pažanga, tarnaujanti visuomenei, gamtai ir pasauliui.
Pasak O. Strikulienės, atsiradus vis naujai technologijai, neišvengiamai keičiamės ir mes patys.
„Prisiminkime mobiliuosius telefonus. Anksčiau jų reikėjo tik paskambinti, dabar tai visas gyvenimas, kuriame skambučių funkcija yra tik maža dalelytė bendros visumos“, – primena Olga.
Dabar nebeįsivaizduojamas gyvenimas be išmaniųjų programėlių, leidžiančių lengvai atsiskaityti už prekes, užsisakyti maisto ar sumokėti už važiavimą. Turbūt lengvai pasimestumėme svetimame mieste be navigacijos, pavėluotume ir pamirštume susitikimus, jei neturėtumėme užrašinės telefone.
„Technologijos mums labai padeda, bet ir verčia tobulėti, išmokti filtruoti didžiulius informacijos srautus ir atrinkti mums reikalingus. Milžiniškas informacijos kiekis moko mus ne tik struktūrizuoti, bet ir keičia mąstymą“, – mano Olga.
Kuo toliau, tuo dažniau kyla klausimas, ar mes valdome technologijas, ar jos valdo mus. Olga vienareikšmiškai mano, kad būtent žmogus yra technologijų valdytojas.
„Be žmogaus kiekviena technologija tik metalo krūva“, – pabrėžia inžinierė.
Technologijos vystosi tokiu stulbinamu greičiu, tad tai, kas dabar labai madinga, po kelerių metų taps visiškai neįdomu. O. Strikulienės manymu, svarbiausia, ką turi išmokti jaunas žmogus, studijuojantis universitete, – inžinerinio mąstymo.
„Per tuos ketverius studijų metus pas mane studentai išmoksta analizuoti įvairias elektros grandines, programuoti pramoninius ir mobiliuosius robotus, jie jau būna susipažinę su valdikliais, jutikliais ir išsprendę daugybę inžinerinių problemų. Tačiau svarbiausia, ką norėčiau, kad jie pasiimtų į gyvenimą, tai supratimą, kad bet kokia situacija gyvenime yra išsprendžiama“, – sako mokslų daktarė.
Anot O. Strikulienės, pasaulis yra išprotėjęs dėl technologijų – šiuo metu vienas vartotojas vidutiniškai turi po kelis prietaisus. Jos manymu, ši priklausomybė ateityje tik dar labiau stiprės.
„Technologijų proveržis, spartus tobulėjimas bei dirbtinis intelektas lemia tai, kad kiekvienas šiuolaikinis technologijų vartotojas, pareikšdamas savo nuomonę, gali būti ir aktyvus turinio kūrėjas, duodantis programuotojams ir inžinieriams impulsą tobulinti jų sukurtas technologijas, paslaugas ar įrenginius“, – pabrėžia Olga.
Pasak O. Strikulienės, tikslieji mokslai tikrai nėra lengvi. Tiek informacinėms technologijoms, tiek fizikai reikalingos matematikos žinios ir tai dažniausiai gąsdina jauną žmogų.
„Atrodo, paradoksalu, tačiau technologijos sunkiai konkuruoja su socialiniais mokslais. Tam, kad šis mokslas taptų patrauklus, jį reikia „pasimatuoti“ realybėje, pačiupinėti, paliesti, surinkti ir vėl išrinkti, patikrinti iškeltą hipotezę praktiškai. Tiksliaisiais mokslais reikia išmokti mėgautis, tik tuomet juos galima įsimylėti“, – sako Olga.
Inžinierė sako nematanti nieko blogo, jei moksleiviai per laboratorinius darbus sudegins vieną kitą elektros grandinę ar neteisingai užprogramuos robotuką.
„Blogiausia, kad visiems šiems dalykams vienos ar kelių savaitinių pamokų mokykloje, deja, bet niekada neužteks“, – tikina dėtytoja.
Norint sudominti jaunąją kartą, pasak O. Strikulienės, būtina nuo pat mažų dienų parodyti, kad kartais nuobodūs tikslieji mokslai gali atsiskleisti visai kitaip ir įtraukti į užburiantį technologijų pasaulį.
„Reikia kaip galima anksčiau leisti prisidėti prie kūrybinių projektų, išmokyti teorijos per praktiką. Mano patirtis dirbant su vaikais, paaugliais ir jaunimu parodė, kad kai jie gali realiai pačiupinėti, paliesti, prisidėti konstruojant, surinkti ir išbandyti, pamatyti, kas kaip veikia, tai palieka gilų atspaudą jų širdyse“, – kalba mokslų daktarė.
Ji įsitikinusi, jog įmonėms visada reikės mąstančių, motyvuotų žmonių, gebančių siekti užsibrėžtų tikslų, kūrybingų, atvirų naujoms idėjoms, technologijoms, drąsiausiems iššūkiams, suvokiančių tobulėjimo svarbą ir jaučiančių poreikį nuolat mokytis.
„Kuo toliau, tuo labiau gamybos sektorius yra automatizuojamas ir robotizuojamas, o tai reiškia, kad monotonišką žmonių darbą po truputį keičia įrenginiai. Tai visiškai nereiškia, kad jie keičia žmones – įrenginiai keičia mūsų požiūrį į darbą“, – pabrėžia Olga.
Pasak O. Strikulienės, visur ir visada vienu stipriausiu procesų varikliu laikoma konkurencija. Būtent ji rinkoje yra varomoji jėga, skatinanti inovacijas. Nes ten, kur steigiasi įmonės, ateina investicijos, vystosi mokslas, tobulėja žinios ir kompetencijos.
„Aukštaitijos sostinėje jau pradėta vykdyti nemažai puikių iniciatyvų, kaip kad „Industry 4 Panevėžys“, Panevėžio plėtros agentūros veikla, veikia visa švietimo grandinė: profesinės mokyklos, kolegija, universitetas, – vardija mokslų daktarė. – O išskirtiniam visos šios vizijos įgyvendinimui reikalingas produktyvus viešojo ir privataus verslo bendradarbiavimas.“
Pasak Olgos, jos ateities miestas – toks, kuriame gyventi ir kurti gali kiekvienas, kuriame technologijos neatsiejamos nuo žmonių, o šie – nuo technologijų. O ji pati ir toliau norėtų dirbti su jaunais, kupinais ambicingų tikslų studentais, kurie nerealiausias svajones paverstų realybe ir kartu su dėstytoja pasinertų į robotikos pasaulį.
