Riterio kryžiaus kavalierius: nedarykite iš mūsų herojų

Riterio kryžiaus kavalierius: nedarykite iš mūsų herojų

Jau tapo tradicija Valstybės dieną prezidentūroje pasveikinti iškiliausias asmenybes, garsinančias mūsų šalį, kuriančias geresnę ir gražesnę Lietuvą.

Tarp pusšimčio apdovanotųjų – ir Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytojas Rimvydas Tumas.

Garbingu Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanotas medikas kiek kuklinasi, kad jis tik dirbęs savo darbą. Anot mediko, vienas lauke – ne karys, tad šis apdovanojimas – viso ligoninės kolektyvo ir kiekvieno panevėžiečio, kantriai išgyvenusio sudėtingą pandeminį laikotarpį, nuopelnas.

Netikėtas iššūkis

Keturis dešimtmečius baltą gydytojo chalatą vilkintis R. Tumas – chirurgas, vadovaujantis Respublikinės Panevėžio ligoninės Dienos chirurgijos centrui, prie kurio steigimo pridėjęs ne tik ranką, bet ir širdį. Tačiau šalyje paskelbus karantiną ir uždraudus visas planines operacijas, jam teko iššūkis – vadovauti čia įkurtam COVID-19 korpusui, kuriame buvo gydomi šiuo pavojingu virusu užsikrėtę ir kitomis ligomis sergantys pacientai.

Operacinės buvo paverstos reanimacijos palatomis, o vienutės – izoliatoriais. Gydytojas pripažįsta, kad teko veikti greitai, nors visiems tokia patirtis buvo nauja. Pirmosios savaitės, kai teko ieškoti geriausių sprendimų, buvo pačios sunkiausios, tuo labiau kad ir Sveikatos apsaugos ministerija tik po kurio laiko nurodė savo gaires.

„Dirbome, kaip išmanėme. Visa ligoninės vadovybė ir personalas tik ieškojimo keliu rado geriausius sprendimus, kol susidėliojo viskas į savo lentynėles ir atsirado ritmas. Lengva nebuvo ir vėliau, bet jau buvo sistema ir mažiau blaškymosi. Juk niekas pasaulyje iki šiol su tokia situacija nesusidūrė“, – pripažįsta R. Tumas.

Kai per apdovanojimą prezidentas Gitanas Nausėda paklausė, ar buvo sunku, medikas neslėpė, kad šis metas pareikalavo daug fizinių ir psichologinių jėgų. Sunku buvo tuo, kad darbo valandos buvo beprotiškai ilgos – į namus dažniausiai grįždavo tik pernakvoti. O ir miegas buvo budėjimo režimu. Per naktį sulaukdavęs ne vieno skambučio iš ligoninės priėmimo skyriaus, kur guldyti vieną ar kitą atvežtą pacientą. Jeigu telefonas jį išbudindavo apie pirmą valandą nakties, dar pavykdavo apsivertus ant kito šono numigti, bet jeigu vėliau, nebesudėdavo bluosto. Kad bent žmona išsimiegotų, per karantiną gydytojas persikėlė miegoti į kitą kambarį.

„Per tas savaites buvo tiek adrenalino, kad net naktimis galvodavau, ar priėmiau teisingą sprendimą. Sunku buvo tiek fiziškai, nes labai trūko miego, tiek emociškai. Kai kurie kolegos tuo sunkiu metu net apsigyveno atskirai nuo savo šeimos“, – atvirai kalba gydytojas.

Už darbą pandemijos metu viename karščiausių padalinių Panevėžio ligoninėje – COVID-19 korpuse dirbančiam Rimvydui Tumui prezidentūroje įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius (nuotraukoje – su prezidentu Gitanu Nausėda). ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Už darbą pandemijos metu viename karščiausių padalinių Panevėžio ligoninėje – COVID-19 korpuse dirbančiam Rimvydui Tumui prezidentūroje įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius (nuotraukoje – su prezidentu Gitanu Nausėda). ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Nuo chirurgijos į virusologiją

Mūsų šalyje gana daug skeptikų, kurie apskritai netiki virusu COVID-19 ar mano, kad visa ši situacija – tik žmonių bauginimas. R. Tumas nepatikliesiems turi savų argumentų: Lietuvos neištiko Italijos ar Ispanijos likimas tik todėl, kad žmonės sąžiningai laikėsi karantino reikalavimų.

„Tiems, kurie sako, kad gąsdino, gąsdino, o nieko nebuvo, visada atsakau, kad Lietuva puikiai susitvarkė ir tvarkosi su pandemija tik todėl, kad visi tinkamai elgėsi. Medikų indėlis minimalus. Nuo COVID-19 specifinio gydymo nėra, visą darbą padaro imuninė sistema, medikai gali tik šiek tiek padėti“, – kalbėjo R. Tumas.

Kaip pasakojo gydytojas, pirminis planas buvo COVID-19 centrą steigti ligoninei priklausančioje Infekcinių ligų klinikoje. O pagrindinėje ligoninėje numatyta guldyti tik tuos pacientus, kuriems, be koronavirusinės infekcijos, pasireiškė kitos ligos, pavyzdžiui, užsikrėtusysis COVID-19 suserga apendicitu ar širdies ligomis. Mat tokiu atveju reikia gydyti pagrindinę ligą. Pasirodė, kad būtent ligonių, kuriems nustatyta gretutinė patologija, ir buvo daugiausia. Taip pat nuspręsta į vadinamąjį karantininį korpusą guldyti visus pacientus, kurie patenka į ligoninę skubos tvarka. Sulaukus tyrimo dėl COVID-19 atsakymo, sprendžiama, į kurį skyrių ligonį guldyti. Būtent tyrimo rezultatų laukimas pareikalavo tiek iš pačių pacientų, tiek iš medikų daugiausia iššūkių.

Bėgantys pacientai

R. Tumas neslėpė, kad buvo ir tokių, kurie spruko iš ligoninės ar net medikams kvietė policijos pareigūnus. Dabar ligoninė turi savo laboratoriją, prireikus tyrimus joje galima atlikti du kartus per dieną, tad ir atsakymų laukti tenka gerokai trumpiau. O iki tol visi panevėžiečių mėginiai buvo siunčiami į kitų didžiųjų miestų ligonines, todėl ir karantininiame korpuse įrengtose vienutėse tekdavo ilgiau gulėti.

„Kaip dabar pamenu, sekmadienį pranešė, kad iš Anykščių atveža galbūt COVID-19 užsikrėtusią nėščiąją. Visi puolėme ruoštis tokiam neįprastam atvejui, bet sulaukėme skambučio iš priėmimo, kad moteris pabėgo. Žinoma, vėliau paaiškėjo, kad ji nei laukiasi, nei užsikrėtusi pavojingu virusu, tik gerokai padauginusi alkoholio“, – pasakojo R. Tumas.

Tačiau kol sulaukė atsakymo, medikai atsipūsti negalėjo, mat anykštėnė niekaip nenurimo ligoninėje. Nors visos durys buvo užrakintos, ji sugebėjo pro antrame aukšte esančią palatą pasprukti į miestą, mat pritrūko cigarečių. Bėglę sučiupti padėjo policijos pareigūnai. Kitos dienos rytą prasiblaiviusi moteris apšaukė medikus, kad šie laiko ją uždarę, kai namuose likę trys maži vaikai.

„Net ligoninės direktoriui skambinau ir pranešiau: galbūt netrukus pasklis gandai, kad gydytojai nieko nedaro, o užsikrėtusi moteris laksto po miestą. Net neįsivaizduojame, kaip ji sugebėjo pabėgti“, – pripažįsta gydytojas.

Ir tai ne vienintelis toks atvejis. Kitas pacientas, į ligoninę patekęs dėl širdies sutrikimų, išsikvietė policijos pareigūnus, neva medikai jį įkalino ligoninės vienutėje. R. Tumas dėkingas ir policininkams, padėjusiems tokiose neįprastose situacijose.

„Nepatikėsite, bet tokie atvejai atima labai daug jėgų. Atrodytų, turėtum savo laiką ir jėgas skirti tik tiesioginiam savo darbui, bet tenka spręsti su gydymu visai nesusijusias problemas“, – teigė pašnekovas.

„Gyvenime visko suplanuoti neįmanoma, kartais taip susidėlioja atsitiktinumai.“

R. Tumas

Padėkas pakeitė priekaištai

Jau pokalbio pradžioje R. Tumas paprašė medikų nevadinti jokiais herojais ar didvyriais, nes jų darbas yra gelbėti gyvybes. Daugybė žmonių – tiek medikai, tiek policijos pareigūnai, tiek parduotuvės kasininkai ar siuntų išvežiotojai – buvo tose pačiose priešakinėse linijose. Kai pirmomis savaitėmis visi medikus kone ant rankų nešiojo, kabino palaikymo plakatus, balkonuose jiems rengė koncertus, į gydymo įstaigas vežė maistą, R. Tumas kolegas perspėjo neturėti iliuzijų, kad tai ilgai tęsis. Ir jis buvo teisus. Jau po kelių savaičių pasipylė priekaištai, skundai, nepasitenkinimai.

„Per tiek metų mano oda jau stora pasidariusi, bet labai gaila jaunų gydytojų, kurie iš tiesų pacientams atiduoda ne tik žinias, bet ir empatiją, atsidavimą, o sulaukia kone terorizavimo, kad netinkamai rūpinosi kažkieno mama ar tėčiu. Neneigiu, kad ir ligoninėje pasitaiko visko, ypač per šį laikotarpį pasimatė, kas yra kas, bet to nepelnyto purvo tikrai labai daug“, – atvirai kalbėjo Riterio kryžiumi apdovanotas medikas.

Jo manymu, kartais konfliktinės situacijos kyla dėl nesusikalbėjimo ir reikėtų į viską žiūrėti daug paprasčiau. Visiems pacientams gydymo įstaigoje yra suteikiama pagalba, nors būna dienų, kai trūksta personalo, o ir tas pats dėl ilgų budėjimų pervargęs. Panevėžio ligoninė dar sulaukia vieno kito jauno mediko, o rajono gydymo įstaigose padėtis labai prasta – gyvastį jose palaiko tik čia dirbantys senjorai ir atvažiuojantys medikai.

„Dažnai trūksta personalo, o budėjimų daug, kažkaip užkaišome tas skyles, bet ir medikai pervargsta. Todėl labai skaudu, kai žaidžiamas skvošas (žaidimas kamuoliuku – red.) tik į vienus vartus. Kalbu nenorėdamas pasiteisinti, bet kai iš vieno atvejo padaromas didelis burbulas, tarsi nubraukiami visi geri darbai ir išgelbėtos gyvybės“, – kalbėjo karantininio korpuso vedėjas.

Neskuba gultis ant operacinio stalo

Gyvenimas po truputį grįžta į savas vėžes, nors vis garsiau kalbama ir apie antrąją koronaviruso bangą. R. Tumas neabejoja, kad su šiuo virusu pasaulis gyvens dar mažiausiai metus. Iš pradžių kalbėta, kad virusą gali pristabdyti tik sušilę orai, tačiau karščio netrūksta nei Ispanijoje, nei Brazilijoje, kur pandemija siautėja visu smarkumu. Tai nereiškia, kad bus grįžtama prie griežto karantino, tačiau gydymo įstaigos privalės dirbti kitu režimu. Mediko tvirtinimu, ligoninėje planinės operacijos jau atnaujintos, tačiau kai kurie pacientai nebesigula ant operacinio stalo.

„Nenoriu mesti akmenuko į šeimos gydytojų daržą, bet tam, kad ligoniai, užsiregistravę operacijai dar prieš karantiną, galėtų patekti pas mus, turi gauti siuntimą. Bet ten ir užstringa. Sveikatos apsaugos ministerija reikalauja, kad dabar įvykdytume ne mažiau kaip 70 proc. įprastinio kiekio sveikatos paslaugų, bet kaip tai padaryti, jeigu negalime prisikviesti žmonių. Arba patys pacientai neatvyksta į jau suplanuotas operacijas ir apie tai net nepraneša. Bet juk į jų vietą galėjo ateiti kiti laukiantieji. Taigi eilės ilgumas priklauso ne tik nuo pačių medikų, bet ir pacientų atsakomybės“, – kalbėjo medikas.

Medikas tikina, kad svarbiau nei ordinas jam yra šeima. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Medikas tikina, kad svarbiau nei ordinas jam yra šeima. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Lemtingi sutapimai?

Pagal specialybę R. Tumas – chirurgas, bet teko vadovauti su COVID-19 infekcija kovojusiam padaliniui. Anot gydytojo, tai iš pažiūros labai skirtingos sritys, ir jis pats prie pacientų gydymo prisidėjęs labai mažai, jam teko daugiau organizaciniai darbai. Per keturis dešimtmečius darbo medicinos srityje R. Tumas yra buvęs direktoriaus pavaduotoju ir Panevėžio miesto poliklinikoje, ir pačioje ligoninėje.

„Gal taip sutapo aplinkybės. Gyvenime visko suplanuoti neįmanoma, kartais taip susidėlioja atsitiktinumai. Nors žmona iš pradžių nerimavo, bet ji taip pat medikė, tad mane suprato ir palaikė. Be galo esu dėkingas ir savo skyriaus kolektyvui, čia dirba patys nuostabiausi žmonės, tik pačius gražiausius žodžius galėčiau apie juos pasakyti“, – už palaikymą visiems dėkingas R. Tumas.

Net ir valstybinį apdovanojimą, kurį atsiėmė iš prezidento, jis laiko tik atsitiktinumu. Kai į elektroninį paštą atėjo laiškas, iš pradžių pamanęs, kad įvyko klaida. Mediko teigimu, ir daugiau yra vertų tokio įvertinimo kolegų.

„Gal atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Žinoma, esu dėkingas ir visai ligoninės vadovybei, nes būtent jie pasiūlė mano kandidatūrą. Meluočiau, jeigu pasakyčiau, kad tokie apdovanojimai nėra svarbūs. Nesu garbėtroška, bet dėmesys visuomet malonus. Kita vertus, šie apdovanojimai subūrė visą šeimą – šiemet su žmona švenčiame 40 metų santuokos sukaktį, turime sūnų, marčią ir du anūkus – manau, tai daug didesnis įvertinimas nei ordinas“, – šypsosi Riterio kryžiaus kavalierius.

Planavo sprukti

Kad taps gydytoju, R. Tumas suprato jau vyresnėse klasėse. Tiesa, jis puikiai piešė, tad buvo svarstymų rinktis architektūros studijas, nors iki šiol labai traukia ir istorija. Bet jau vienuoliktoje klasėje pradėjo lankyti paruošiamuosius medicinos kursus tuomečiame Kauno medicinos institute, tad ten ir liko mokytis.

„Labai mėgstu bendrauti su žmonėmis, o ir norėjosi jiems padėti“, – pagrindinius pasirinkimo motyvus vardijo medikas.

Be to, ligoninės aplinka jam buvo pažįstama nuo mažumės – čia dirbo jo mama. Tiesa, ne gydytoja, o farmacininke, bet pažinti ligoninės darbą iš arčiau jis turėjo galimybę. Studijų metais susipažino ir su žmona – abu buvo kurso draugai. Nors jo tėtis inžinierius juokaudamas vis sakydavo, kad tik į žmonas nesirinktų gydytojos, mat tuomet ji daugiau laiko skirs darbui nei šeimai: medikų darbo valandos gerokai ilgesnės, o kur dar budėjimai ir įvairūs mokymai. Bet, kaip sakoma, širdžiai neįsakysi – pora susituokė, kai mokėsi paskutiniuose kursuose. Abu gavo paskyrimus į Aukštaitijos sostinę.

„Į Panevėžį atvykau su mintimi, kad kai tik atidirbsiu privalomus trejus metus, šausiu iš čia atgal į Kauną, savo gimtąjį miestą. Bet jauni mirė mano abu tėvai, o Panevėžyje atsirado darbas, draugų, užsirašėme į eilę butui gauti. Taip ir likome“, – atvirai pasakojo R. Tumas.

Darbas, tapęs gyvenimo būdu

Tiesa, pati pradžia nebuvo lengva. Jaunai šeimai ligoninė skyrė trijų kambarių butą Nevėžio gatvėje, o jame turėjo išsitekti trys šeimos. R. Tumo teigimu, dabar net sunku įsivaizduoti, kad trims šeimoms užteko vienos virtuvės ir tualeto, tuo labiau kad visos turėjo mažų vaikų. Čia gimė ir Tumų sūnus. Tėvų pėdomis jis nežengė – su šeima Vilniuje gyvenantis sūnus dirba bankininku. O anūkėliai apie profesijos pasirinkimą dar negalvoja: vyresnėlė žygiuos į trečią klasę, o jaunylis – būsimasis pirmokas.

Medikų šeimą Panevėžyje sulaikė ne tik gautas būstas, bet ir labai gera atmosfera ligoninėje. Kaip teigė gydytojas, į darbą jis iki šiol einantis su džiaugsmu. Gal todėl, kad medicina tapo savotišku gyvenimo būdu – tai pagrindinė pokalbių tema ne tik su medike žmona, bet ir draugais.

„Namuose geriau būtų šnekėti apie ką kita, o ne darbą, bet kad kitaip jau nepavyksta. Turime draugų, susirenka kokios keturios poros ir tik du žmonės – ne medikai, tai jiems galvą nuo mūsų kalbų skauda, nors per tiek metų jau ir apsipratę“, – juokiasi R. Tumas.

O nuo darbo geriausiai pailsi keliaudamas ar žiūrėdamas filmus, labai mėgsta muziką, ypač operą.

„Kaip tikras kaunietis, esu didelis „Žalgirio“ gerbėjas, tik po „Žalgirio“ – „Lietkabelis“, – šypsosi gydytojas.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų