Rinktųsi ne darbą, o savanorystę

Jei kas nors panevėžietei 23-ejų Brigitai Kursaitei pasiūlytų rinktis – darbą arba savanorystę, ji nė nesudvejojusi pasirinktų pastarąją.

Brigita neįsivaizduoja, kas dar, jei ne savanoriška veikla, galėtų suteikti šitiek daug spalvų kasdienybei, dovanoti šitiek daug įspūdžių ir naujų pažinčių. O už savo ilgą savanorystės kelią Brigita dėkinga kurčiai mergaitei, kuri buvo vienintelis su ja bendravęs žmogus, kai aplink zuję girdintieji jos visai negirdėjo.

Dar dvyliktoje klasėje savanoriauti pradėjusi ir ne vieną užsienio šalį kaip savanorė išmaišiusi Brigita sako, jog tokios veiklos nekeistų į jokią kitą – čia ji mato tikrąją prasmę. Per ją išmoko ir gestų kalbą.

„Dar muzikuoju, savanoriškai mokau lietuvių kalbos savo anglakalbę draugę, kurios gyslomis teka ir lietuviškas kraujas. Taip pat suteikiu galimybę išsipildyti savo vaikystės svajonei išmokti dainuoti – lankau nuotolines vokalo pamokas“, – vardija Brigita, paklausta apie dabartinę kasdienybę.

Joje didelę dalį užima ir savanorystė. O viskas prasidėjo dar mokykliniais metais, kai B. Kursaitė lankė popamokinės veiklos studiją „Slėnis aktyviems“. Netrukus sulaukė kvietimo savanoriauti Olandijoje.
Grįžusiai į Lietuvą Brigitai norėjosi pabaigti savanorystės projektą „Atrask Save“, tad ieškojo tokio, kuris būtų susijęs su gestų kalba. Ir tai tik dėl to, kad išmoktų susikalbėti su kurčia mergina, kurią lyg tyčia vis susitikdavo vasaros stovyklose.

B. Kursaitės pažintis su gestų kalba prasidėjo Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacijos centre. Ten ji susipažino su talentingu, labai muzikaliu jaunuoliu, kuris jautė ritmą vos vos girdėdamas muziką. Kartu jie ieškodavo dainų, jas versdavo į gestų kalbą, derindavo šokio judesius, repetuodavo, o galiausiai pasirodydavo scenoje. Porą dainų B. Kursaitė nusivežė ir į vasaros stovyklą, kad pradžiugintų negirdinčią mergaitę.

„Ji vasaros stovykloje buvo tas šviesos spindulėlis, kuris bandė su manimi susidraugauti, kai aplinkui esantys girdintieji į mane nekreipė dėmesio. Dabar trokštu būti jos ausimis, būti tuo spinduliu, kuriuo ji kartą buvo man“, – šypsosi Brigita.

B. Kursaitė atvira: savanoryste ji susidomėjo, nes viduje jautėsi beviltiškai tuščia

Savanorystė dovanojo šeimą

B. Kursaitės savanoriavimo patirtis – labai įvairiapusė. Jai teko paragauti ir šilto, ir šalto. Vienur netgi jautėsi išnaudojama ir negerbiama, o kitur – priešingai: skleidėsi kaip gėlė visu savo grožiu.

Savanorė prisimena, jog Olandijoje jai teko išlieti nemažai ašarų ir tikrai daug išgyventi. Pečius slėgė didelis darbo krūvis, psichologinis spaudimas, kalbos barjeras, kultūrinis šokas. Brigita niekaip negali šios patirties ištrinti iš galvos, nes ji, nors ir viena skaudžiausių, tuo pačiu – ir viena turtingiausių.

„Savanoriaudama Olandijoje daug ko išmokau: pakovoti už save bei kitus, bendrauti, kalbėti angliškai-olandiškai, keliauti viena, vesti pamokas mokyklose, kalbėti prieš auditoriją, organizuoti renginius, pažinti pačią šalį ir jos kultūrą“, – vardija panevėžietė.

B. Kursaitė juokiasi, jog kad ir kaip keistai skambėtų, bet tarptautinės savanorystės metu ji gimtadienio proga dovanų gavo ir naują šeimą.

„Tai mentorė šeima, kuri mane „įsivaikino“. Aplinkiniai dažnai mus palaikydavo tikra šeima. Tai va, gavau olandišką tėtį ir mamą“, – šypsosi Brigita.

Be viso to, savanoriaudama ji turėjo išskirtinę galimybę pamatyti pasaulio grožį. Aplankė net devynias svečias šalis: Belgiją, Italiją, Angliją, Vokietiją, Čekiją, Ukrainą, dalį Prancūzijos, šiek tiek Šveicarijos, Olandiją.

Praturtinančios pamokos

Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje B. Kursaitei teko pabuvoti pradinių klasių mokytojos padėjėja. Ten ji pirmąkart gyvenime susidūrė su mokiniu, kuriam nustatytas autizmas. „Susidraugauti su juo buvo vienas mano didžiausių iššūkių. Laikui baigiantis, mes tapome visai gerais draugais. Mokiausi jį ir kitus neįgaliuosius priimti taip, kaip bet kurį sveikąjį“, – įsimintiną patirtį mena Brigita.

Viena iš šilčiausių ir mieliausių B. Kursaitės patirčių visgi liko Kaune. Tąkart nedrąsiai įžengusi pro Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacijos centro duris, pamačiusi centro lankytojus, kalbančius sava kalba, Brigita apstulbo. Klausytis tylos buvo tikrai keista. Bet labai greitai ji tapo sava. Ten būdama socialinio darbuotojo padėjėja, susipažino su kurčiųjų gyvenimu, vertėjomis bei jų darbu.

„Dirbau su žmogumi, kuris visuomet pasiteiraudavo manęs, ar noriu atlikti šią užduotį, ar noriu ir galiu dalyvauti šiame renginyje. Tai mane tiesiog „ištirpdė“. Nesitikėjau, kad su savanoriu bus elgiamasi taip pagarbiai“, – stebisi Brigita.

Greitu metu centre B. Kursaitė įsitraukė į meninius užsiėmimus – dainų būrelį, imituojamą gestų kalba. Scenoje jai ne kartą individualiai ir su grupe teko pasirodyti ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje, Kijeve. B. Kursaitė sako niekada nepamiršianti scenos primadonos Džordanos Butkutės koncerto, kuriame teko gestais dainuoti keturias jos dainas.

Nuo darželio laikų B. Kursaitė iš rankų nepaleidžia spalvotų pieštukų. Suaugusi svajojo būti dailininke.

Kai gyvenimas nebemielas

B. Kursaitė atvira: savanoryste ji susidomėjo, nes viduje jautėsi beviltiškai tuščia, tuomet atrodė, jog net nebenori gyventi.

„Dienos bėgo neteikdamos džiaugsmo. Norėjau sau padėti. Norėjau atrasti kažką, kas suteiktų tą norą gyventi. Norėjau pasijusti laukiama, gerbiama, vertinama, norima“, – sunkų periodą mena Brigita.

Dabar mergina drąsiai sako, jog savanorystė jai yra lyg gyvybės alsavimas. Ji padėjo atrasti savo silpnąsias ir stipriąsias vietas, suteikė žinių, leido tobulėti ir augti.

„Jaučiu, jog dalyvaudama įvairiose veiklose tapau nauju žmogumi. Įgijau drąsos bendrauti, kalbėti, imtis veiksmų, planuoti ir dar daug visko“, – šypsosi savanorė.

Anot B. Kursaitės, savanorystė – tai terpė, kuri suteikia galimybę įgyti daugybę kompetencijų: plečiasi akiratis, keičiasi vidinės nuostatos, ugdomos vertybės, mokomasi supratimo.

Jos manymu, savanorystės patirtis gali padėti užsiauginti storą odą, kartais net spirti į sėdimąją ir taip pastūmėti į priekį. Arba tiesiog leisti pasimėgauti dabarties akimirka.

„Savanorystės metu tiek dvasiškai, tiek psichologiškai augama gan sparčiai. Susipažįstama su nauja aplinka, nematytais žmonėmis, susirandama draugų. Tuo mane ji ir žavi. Galiu eksperimentuoti, ieškoti, atrasti, bandyti, siūlyti, daryti, kurti, įgyvendinti savo svajones, tikslus ir norus“, – entuziazmu dega pašnekovė.

Ir ima, ir duoda

Po savanorystės pamokų dabar B. Kursaitę kasdien lydi Jungtinių Valstijų armijos generolo, karo vado Džordžo Smito Patono frazė: „Priimk iššūkius, kad galėtum pajusti pergalės džiugesį“. Be to, savanoriaudama Brigita suprato, jog klysti yra žmogiška.

„Klausti, klausti, klausti – visko, kas neaišku, ko nežinau. Kvailų klausimų nėra. Be to supratau, jog visi darbai yra garbingi – tiek valytojos, tiek virėjos ar dar koks kitas. Bet kokia patirtis yra svarbi ir vertinga“, – mano savanorė.
Anot jos, savanorystė leido suprasti, kad net ir spalvinga vaivorykštė pasirodo tik po lietaus – išeitis iš keblios situacijos dažnai yra po nosimi, tereikia jos paieškoti.

„Problemos neišsispręs tylint. Niekas jų „neužuos“, jei apie jas nebus atvirai kalbama“, – pabrėžia Brigita.
B. Kursaitės manymu, jos ryšys su savanoryste yra abipusis. Kartais jai atrodo, jog ima daugiau nei duoda, o retsykiais būna ir atvirkščiai.

„Esu linkusi manyti, jog daugiau gaunu, išmokstu, praturtinu pati save negu duodu, nes į savanoriškas veiklas tenka eiti plikai basai, daug ko neišmanant ar nesugebant padaryti. Jei man kas lieptų rinktis tarp darbo ir savanorystės, vienareikšmiškai rinkčiausi savanorystę. Be jos neįsivaizduoju savo kasdienybės“, – tvirtina Brigita.
Ji kvatoja, kad namo iš savanoriškų veiklų parsivežė ir tvarkos jausmą bei sugebėjimą gerai valyti tualetus.

O surimtėjusi priduria: ir sugebėjimą bendrauti, drąsą, šypseną, ir pavyzdžius tų žmonių, į kuriuos nori lygiuotis.

Menininkės gyslelė

Nuo darželio laikų B. Kursaitė iš rankų nepaleidžia spalvotų pieštukų. Suaugusi svajojo būti dailininke. Meninį augimą jai skatino Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazija, kurioje mokėsi skambinti fortepijonu.

„Muzika užėmė didžiąją mano gyvenimo dalį. Tačiau mokymasis muzikuoti nebuvo toks jau žavus. Veikiau priešingai. Daug verkiau, norėjau viską mesti, išsekau, todėl daugiau nebenorėjau žiūrėti į tą pusę“, – prisimena Brigita.

O po kurio laiko viskas pakrypo netikėta linkme. B. Kursaitė įstojo į Kauno taikomosios dailės mokyklą, fotografijos specialybę.

„Ir vėl žliumbiau nepapuolusi į interjero dizaino specialybę. Visgi vėliau rankomis iš džiaugsmo tryniau, mat atsidūriau ten, kur ir turėjau būti. Kiekviena diena buvo kaip didžiausia šventė, pilna iššūkių, fotosesijų, kelionių, įdomių pokalbių, juoko, renginių, susitikimų su kitais menininkais“, – pasakoja Brigita.

Dabar menas, kaip ir savanorystė, yra neatsiejama jos gyvenimo dalis.