Reveransas visuomenės tarnui

Reveransas visuomenės tarnui

 

Juozas Tumas-Vaižgantas šiais metais prisimenamas dažniau. Juk 2019-ieji paskelbti jo – Lietuvos rašytojo, spaudos darbuotojo, literatūros istoriko, kritiko, visuomenės veikėjo, kunigo, vienos ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių – metais.

Organizuojami šiai iškiliai asmenybei atminti skirti renginiai, teatrų festivaliai, kūrybos skaitymai, spausdinami leidiniai, filmuojamos laidos, rekonstruojamos, tvarkomos atminimo vietos. Dėmesio ir pagarbos šiai asmenybei nėra ir negali būti per daug.

Į garsią J. Tumo-Vaižganto 150-ųjų gimimo metinių minėjimo pynę gražiai įsilieja ir iš Panevėžio atskambanti gaida – knygos apie J. Tumą Vaižgantą pristatymas, įvyksiantis jo gimimo dienos išvakarėse, rugsėjo 19-ąją, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos konferencijų salėje.

Knygos „Universalus Juozas Tumas-Vaižgantas kaip Viešpaties diena“ autorius – panevėžietis istorikas Juozas Brazauskas, rodantis ypatingą dėmesį iškilioms Lietuvos asmenybėms, renkantis medžiagą ir apie jas leidžiantis knygas. Nusipelnę žmonės turi būti prisimenami, gerbiami, negalima leisti, kad juos uždengtų laiko ir užmaršties dulkės.

Neseniai skaitėme J. Brazausko knygą „Mano kelias“, skirtą žymiems lietuvių kultūros veikėjams kunigui ir poetui Antanui Strazdui, rašytojui Jonui Biliūnui, kunigui, tautinės kultūros puoselėtojui, literatūros kritikui Adomui Jakštui, poetui modernistui Kaziui Binkiui.

Darbštaus panevėžiečio istoriko dėka išleisti pasakojimai apie rašytoją Julijoną Lindę-Dobilą, dailininkę Marcę Katiliūtę, žurnalistą Juozą Keliuotį ir kitus.

Publicistiniu stiliumi parašyta J. Brazausko knyga „Universalus Juozas Tumas- Vaižgantas kaip Viešpaties diena“ yra proginis leidinys, skirtas kunigo, rašytojo, visuomenės veikėjo gimimo 150-osioms metinėms paminėti.

Autorius apgailestauja, kad šiandien Vaižgantas nelabai mylimas, tarsi ir nelabai reikalingas, primirštas.

„Gal dėlto, kad pasikeitė supratimas apie tikrąsias dvasios vertybes?“ – svarsto J. Brazauskas.

Gyvenimo ir darbų esmė

Knygos pavadinimas neatsitiktinis. Taip visą Vaižganto gyvenimo, rūpesčių ir darbų esmę yra apibūdinęs rašytojas Balys Sruoga.

„Dorą, šviesią Vaižganto prigimtį pajusdavo kiekvienas, kas tik su juo susitikdavo. Anot Antano Vaičiulaičio, eidavo jo klausytis prezidentas, ministeriai, profesoriai, artistai, darbininkai, net vienas kitas Kauno žydas“, – rašoma knygoje.

Ją rengiant spaudai svarbiausias autoriaus tikslas buvo rasti atsakymus į klausimą, kaip padaryti, kad Vaižgantą suprastų šiandienos žmogus.

Juk jis vienas iš keleto stipriausių tautos dvasios milžinų, pakėlusių Lietuvą – šalia Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos yra ir J. Tumas-Vaižgantas.

J. Brazauską nepaprastai žavi pati kunigo, rašytojo asmenybė – jis buvo paprastas, nemėgo būti aukštinamas. Vaižgantas tiesiog dirbo, kūrė, švietė, nė nebandydamas savęs iškelti virš kitų, net vengdamas apdovanojimų, nejaukiai jautėsi giriamas.

Dvasininkų luomo akyse J. Tumas-Vaižgantas nebuvo geras kunigas, tačiau vis dėlto suprastas ir įvertintas – žemaičių vyskupas 1921 metais jį pakėlė garbės kanauninku.

J. Brazausko knygoje gražiai nušviečiama Vaižganto biografija – aprašoma vaikystė, studijų metai, įvairūs kiti gyvenimo etapai. Vienas jų susietas ir su Panevėžio kraštu. 1902 metų gegužę vyskupo įsakymu J. Tumas-Vaižgantas buvo paskirtas į Vadaktėlius.

Bažnytėlė priklausė Naujamiesčio parapijai, žmonės ją vadino Vadakčiukais, kad atskirtų nuo netolimos Vadaktų-Krekenavos filijos.

Skaitydami J. Brazausko knygą, sužinosite ir apie kunigo dalyvavimą knygnešių veikloje, pažintį su netolimame Ustronės vienkiemyje gyvenusia Vidugirių šeima.

Dabar Ustronėje veikia Juozo Tumo Vaižganto ir knygnešystės muziejus, vienintelis toks Lietuvoje.

Visuomenės labui

Kiek daug galima sužinoti apie Vaižgantą tiesiog skaitant jo mintis, citatas, ištraukas iš prisiminimų. Iš tų žodžių veriasi žmogus, pagal savo nuopelnus tinkamai dar neįvertintas.

J. Brazausko pateikiamos tikslingos citatos atskleidžia labai daug. Paties J. Tumo-Vaižganto žodžiai, taip pat kitų žmonių pasisakymai atskleidžia, koks buvo šis prieš 150 metų gimęs ir Lietuvos atgimimui didelę įtaką turėjęs žmogus.

Štai kaip Vaižgantas rašė: „Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano. Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padlecai, tie lietuviai, bet – mano broliai. Lietuvos istorija tedavė mums legendą, o kultūrą paliko mums patiems po pusės tūkstančio metų inicijuoti, bet ta istorija – mano.

Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas; ne, dar daugiau – jos vergas, dėl jos metų metais nebematąs, kaip skaisti saulutė šviečia ir džiugina. Kur kas mane liepė eiti, ėjau, neatsiklausdamas, kas jį įgaliojo man liepti: bet tik visuomenės labui. Ėjau, dirbau, be atodairos, laiku nesumetęs, ar aš tam kvalifikuotas.“

Nedidelis, labai judrus, baltutėle galva, jauno energingo veido, linksmas, gerai nusiteikęs – toks Vaižgantas įstrigo daugelio atmintyje. Jis buvo atlaidus kitiems, bet reiklus sau.

„Vaižgantas mokėjo surasti, kas žmones jungia, o ne skiria, nes pačios svarbiausios vertybės – bendražmogiškos“, – kalbėjo visų gerbiamas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

J. Brazauskas sako, kad vienas gražiausių Vaižganto atminimo įamžinimų yra arti jo gimtinės – Svėdasų miestelio centre stovintis granito paminklas su bareljefais ir biustu. Jo autorius – skulptorius Bernardas Bučas.

Šio paminklo nuotrauka išspausdinta ant knygos viršelio. Leidinyje yra ir daugiau įdomių nuotraukų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų