Renkame kaimynus riešutmedžiui

Juodieji riešutmedžiai dabar dažni mūsų sodų gyventojai. Tad jau ne vienas turėjome galimybę įsitikinti, kad anaiptol ne visi augalai gerai auga tokių medžių pašonėje.

Plačios riešutmedžių lajos sukuria šešėlį, o šaknys išskiria medžiagas, neleidžiančias daugeliui kultūrų vystytis.

Į visą tai būtina atsižvelgti planuojant pasodinti vieną tokių medžių.

Dauguma sodininkų mėgėjų puikiai žino, kas yra alelopatija. Tai abipusis dviejų gyvų organizmų poveikis vienas kitam įvairiomis fiziologiškai aktyviomis medžiagomis (fitoncidais, antibiotikais ir pan.). Kai kurie augalai gerai sugyvena augdami greta, o kiti nuolat konkuruoja ir stengiasi nustelbti silpnesnius giminaičius. Juodieji riešutmedžiai (Juglans nigra) kaip tik iš pastarųjų.

Jie – grėsmingi konkurentai, gebantys atkovoti sau nemenką teritoriją, todėl paprastai yra sodinami nuošaliame sodo kampe, kur tokie karingi medžiai tikrai netrukdys kitiems augalams.

Esmė ta, kad riešutmedžių šaknyse ir kitose dalyse gausu organinio junginio juglono. Jo ypač daug lapuose: juglono koncentracija juodojo riešutmedžio lapuose net 2–4 kartus didesnė nei jų giminaičiuose graikiniuose riešutmedžiuose. Ši veiklioji medžiaga žudo bakterijas, grybelius, net helmintus. Augalams ji tuo labiau pavojinga: tie, kurie jautrūs juglonui, pasodinti greta riešutmedžio ima nykti.

Pasisodinti… herbicidą

Juglonas pirmąkart buvo išskirtas dar XIX amžiuje iš graikinio riešutmedžio (Juglans regia) riešutų žaliojo apvalkalo. Iš lotyniško augalo pavadinimo cheminis junginys ir gavo vardą.

Jo – juglono – taip pat esama ir mandžiūriniuose, pilkuosiuose riešutmedžiuose, pekaninėse karijose bei pterokarijose.

Tiek spalva, tiek kvapu juglonas primena jodą. Ir taip pat bjauriai tepa rankas, todėl nuo senų laikų naudojamas kaip natūralus dažiklis.

Be to, kad pasižymi, kaip minėta, fungicidiniu, antibiotiniu ir antiparazitiniu poveikiu, nustatyta jugloną turint navikus naikinančių savybių.

Nėra ko stebėtis, kad tarp biologiškai aktyvių papildų tiek daug preparatų su juglonu.

Tačiau tai, kas žmonėms gerai, augalus gali pražudyti: daugelį vaisinių ir uoginių kultūrų juglonas veikia kaip herbicidas.

Riešutmedžiai – vieni godžiausių augalų ir maistinių medžiagų, ir vandens.

Vasarą – nuodas, rudenį – nebe

Didžiausia juglono ir hidroksijuglono (netoksiško bespalvio juglono pirmtako, kuris oksiduodamasis virsta aktyvia juglono forma) koncentracija aptinkama juodojo riešutmedžio vegetatyviniuose pumpuruose, lapuose, stiebuose, minkštame riešutų apvalkale ir šaknyse. Dėl to nei graikinio, nei juodojo riešutmedžio žalių lapų ar riešutų apvalkalų nereikėtų mesti į kompostą, naudoti mulčiui.

O vėlų rudenį nukritusius lapus jau galima dėti, nes sezonui baigiantis juglonas pradeda nutekėti į šaknis.

Todėl riešutmedžių lapai dažnai naudojami šalčiui jautriems augalams prieš žiemą dengti ir daugiamečiams nuo visokių ligų apsaugoti.

Rimčiau, nei galima pamanyti

Kol juodojo riešutmedžio medis nedidelis, jis gali atrodyti nepavojingas ir netrukdantis kitiems sodo ar daržo gyventojams.

Tačiau jeigu rengiatės sodinti daugiamečių kultūrų, pavyzdžiui, vaismedžių, būtina turėti omenyje, kad po metų kitų kuklus sodinukas virs stambiu medžiu su plačia laja ir galinga šaknų sistema. Ir augti po tokiu milžinu galės tik kai kurie šešėliui pakantūs dekoratyviniai augalai. O juglonui jautrios kultūros prastai vystysis ir galiausiai ims vysti, nykti, kol ilgainiui pražus.

Tyrimai parodė, kad juglonas slopina augalų galimybę kvėpuoti, todėl jiems stinga energijos ląstelėms dalintis, be to, sunkiai pasisavina vandenį ir maistines medžiagas. Todėl anksti pastebėjus problemą riešutmedžio kaimynams galima bandyti pagelbėti – papildomai juos laistyti. Tačiau tai bus tik laikina priemonė. Anksčiau ar vėliau augalai liausis reagavę į laistymą ir net tręšimą. Jų lapai ims gelsti, kristi ir visa antžeminė dalis galiausiai numirs.

Jokiu būdu nemanykite, kad tokia situacija nerimta. Net jeigu juoduoju riešutmedžiu atsikratysite ir toje vietoje norėsite pasodinti kitą augalą, prisiminkite, kad šių medžių šaknys labai plačiai išsikeroja, taigi paskui ne vienerius metus pūva išskirdamos į dirvožemį jugloną.

Ypač gausiai ši medžiaga kaupiasi sunkioje molingoje žemėje – smėlyje ir priesmėlyje juglonas išskalaujamas greičiau. Bet irgi ne taip greitai.

Jautriuosius net pražudo

Praktiškai visos erškėtinių augalų šeimai priklausančios vaisinės ir uogų kultūros daugiau ar mažiau yra jautrios juglonui. Dėl kaimynystės su juoduoju riešutmedžiu kentės ir obelys, ir kriaušės, ir abrikosai su persikais, vyšnios, slyvos, avietės, braškės – ir šis sąrašas dar nebaigtas.

Vaismedžius aukštais įskiepiais rekomenduojama sodinti ne arčiau kaip už 15–20 m nuo juodojo riešutmedžio. Taip užtikrinsite, kad nebus konkurencijos dėl maistinių medžiagų, o juglono poveikis bus minimalus.

Daugelis dekoratyvinių ir vaistinių augalų (rododendrai, bijūnai, sinevadai, lelijos, kininiai citrinvyčiai, juozažolės) arti riešutmedžio taip pat negalės augti.

Be to, kad pasižymi fungicidiniu, antibiotiniu ir antiparazitiniu poveikiu, nustatyta jugloną turint navikus naikinančių savybių.

Vieni pradės vysti tik pasodinti, kiti gali merdėti kelerius metus, kol pagaliau pasirodys ligų požymiai. Labai daug kas priklauso ir nuo dirvožemio sudėties bei mikrofloros. Kuo daugiau žemėje organikos, tuo silpnesnis bus juglono poveikis kitiems augalams.

Jeigu juodojo riešutmedžio kaimynystėje planuojate įrengti daržo lysves, geriau nė nebandykite jose sodinti bulvių ar pomidorų. Baklažanų, paprikų, agurkų, žirnių, baltagūžių kopūstų ir šparagų – taip pat.

Tiesa, šią problemą galima išspręsti pakeltomis lysvėmis arba auginti daržoves vazonuose.

Bet kuriuo atveju daržas turėtų būti už riešutmedžio lajos ribų iš pietinės pusės.

Nuo gėlių iki daržovių

Nepaisant alelopatinių juodojo riešutmedžio savybių, daug dekoratyvinių kultūrų, vaistinių augalų ir netgi uogų jų kaimynystei neprieštarauja.

Tokios yra praktiškai visos tujos, kadagiai, jazminų krūmai, pūsleniai, šviesiosios hortenzijos, alyvos, raganės, lanksvos, forsitijos, paparčiai, topinambai.

Po aukštais šviesą išsklaidančiais riešutmedžiais gerai jaučiasi anemonės, vilkdalgiai, kalijos, viendienės, šilokai, pakalnutės, melsvės. Taip pat tie daugiamečiai, kurie žydėti pradeda labai anksti, kol medžiai dar neišskleidę lapų: raktažolės, tulpės, eleborai.

Daliniame šešėlyje po juodųjų riešutmedžių laja puikiausiai auga astrai, astilbės, serenčiai, bruneros, veronikos, gvazdikai, auskarėliai, vaisginos, lobelijos.

Netoli nuo riešutmedžio iš saulėtosios pusės galima pasodinti šeivamedį, raugerškį, putiną, raudonųjų ir juodųjų serbentų, sausmedžių, rožių, šalavijų, ežiuolių, mėtų, vaistinių kiečių. Nors visi šie augalai nėra jautrūs juglonui, juos sodinant būtina atsižvelgti į riešutmedžio lajos skersmenį – ši neturi gožti kaimynų. Dėl tos pačios priežasties svarbu lają reguliariai genėti ir formuoti taip suvaldant augimą.

Greta juodojo riešutmedžio iš pietinės pusės gali augti daržovės: visų rūšių svogūnai, česnakai, burokėliai, pupos, morkos, pastarnokai, petražolės, kukurūzai, žiediniai kopūstai, melionai, moliūgai. Kai kuriuos jų galite drąsiai sėti ir iš rudens – nukritę riešutmedžio lapai taps jiems geru mulčiu.

Tačiau turėkite omenyje, kad juodieji riešutmedžiai pasisavina didžiulius kiekius maistingųjų medžiagų, platūs jų lapai neleidžia dirvožemiui tinkamai sudrėkti. Todėl visos kultūros, augančios po medžių lajomis, turi būti reguliariai tręšiamos ir laistomos pagal poreikį.