S. Stanikūnaitės nuotr.

Realybę perkelia į piešinį

Realybę perkelia į piešinį

„Piešti išmokyti galima arklį, o kurti yra talentas“, – sako panevėžietė Evija Židonytė, praėjusių metų jaunųjų kūrėjų „Sidabrinio Nevėžio“ statulėlės laureatė, įvertinta už talentą genialiai iliustruoti.

Nors E. Židonytė labai dėkinga už tokį įvertinimą ir jai smagu, kad Panevėžyje organizuojami kūrybiniai konkursai, visgi kuklinasi, jog yra kur kas labiau nusipelnančių šio apdovanojimo.
Tačiau akį traukiantys, išraiškingi, emocionalūs Evijos piešiniai kalba patys už save. E. Židonytė sako, jog iliustracijose tarsi užkoduota ji pati.

E. Židonytė visą laiką mėgo piešti. Mat namuose matydavo piešiantį tėtį, močiutę. Ir pati tiesiog piešdavo, nes buvo linksma ar net juokinga. Bet visada labai natūralu. S. Stanikūnaitės nuotr.

„Jei įlįstumėte į bet kurią iliustraciją, atpažintumėte uždarus ratus: egzistencinės problemos, beveik vaikiškas nihilizmas ir taip toliau. Galiausiai pavargsti ir nori būti laimingas. Šiaip ar taip, atskleisti visų darbų idėjas žodžiais būtų kitaip. Aš tai nupiešiau, nes tą geriau buvo nupiešti, sudėti į linijas ir vėliau pažvelgti, pajusti, o ne išgirsti“, – samprotauja jaunoji menininkė.
Anot Evijos, kiekvienas darbas jai yra naujas veiksmas, kita mintis, naujas pasaulis. Ir primena pokalbį su savimi.

„Dauguma darbų turi užuominas į bendrą didesnę idėją, kurią mažomis detalėmis aš dar formuoju. Mes linkstame link postpostmodernizmo ir tai pradės ryškėti darbuose. Galbūt tai visai naujas skyrius ir nauja dimensija“, – svarsto pašnekovė.
Tačiau kol kas jaunoji menininkė tiesiog labai nori tikėti, kad jos darbai atspindi žiūrovą arba adresatą taip pat, kaip jie atspindi ją.

Įkvėpimo nelaukia

Anot E. Židonytės, kūryba niekada neturėtų varžyti kūrėjo. Ir atvirkščiai – kūrėjas neturėtų varžyti kūrybos.
„Koks tikslas kurti, jei tai tavęs neišlaisvina? Anksčiau norėdavosi parodyti savo gebėjimus, o ne idėją ar jausmą. Darbai buvo beveik deformuoti, nemačiau ten savęs“, – pasakoja Evija.

Kurdama E. Židonytė stengiasi neapsikrauti įvairiausiomis technikomis, ritualais ir kitomis smulkmenomis. Kartais jai tenka priminti sau, kad mene nėra taisyklių.

„Kai pagalvoji, net keista, kad turi tiek laisvės. Priešais tave – tuščias lapas. Kartais impulsyviai išsilieji taip greitai, kad tik pamatai prieš save jau baigtą darbą. Kitą kartą konstruoji mini pasaulį detalė po detalės“, – neįsprausti savęs į rėmus ragina Evija.

Mergina sako nemėgstanti laukti ir iš nežinia kur nužengsiančio įkvėpimo. Anot jos, tai kelia įtampą.
„Jei reikia laukti, kada norėsis kurti, galbūt geriau visai nekurti? Dažnai save pagaunu jau kuriant“, – šypteli jaunoji menininkė.

Galerija

Kelią parodė višta

E. Židonytė visą laiką mėgo piešti. Mat namuose matydavo piešiantį tėtį, močiutę. Ir pati tiesiog piešdavo, nes buvo linksma ar net juokinga. Bet visada labai natūralu.
„Kažkada pas močiutę svetainėje pasibaigus „Simpsonų“ filmukui nebebuvo ką veikti. Pasiėmusi dažų nutapiau vištą iš pasakos. Žinot, kaip 7-metei gera višta išėjo“, – juokiasi Evija.
Kai jai buvo trylika, mergina panoro pereiti į kitą mokyklą. Prisiminė tą žaviąją vištą ir įstojo į Vytauto Mikalausko menų gimnaziją.

„Visą gyvenimą mėgau visus įmanomus menus, bet tik pradėjusi lankyti Vytauto Mikalausko menų gimnaziją supratau, kad čia mano kelias“, – teigia iliustruotoja.

E. Židonytė juokauja, jog piešti išmokyti galimą ir arklį, tačiau kurti yra talentas.
„Panevėžyje apstu talentingų žmonių, kurie pilni idėjų. Galbūt kai kurie dar nerado savo išraiškos būdo arba paprasčiausiai dar nebuvo pastebėti. Man tiesiog pasisekė, kad anksti paėmiau į rankas pieštuką“, – sako mergina.

Realybė – kūrybos šaltinis

E. Židonytė svarsto, kad nors tai ir nėra geriausias jos bruožas, bet ji neturinti jokios rutinos. Gyvena, kaip išeina.

„Kad ir ką veikčiau, tai bus kažkokia kūrybinė veikla. Per tuos aštuoniolika metų mokiausi ir vaidinti, ir šokti, ir dainuoti. Ir viskas patiko. Tik pasirinkti jau sunkiau“, – šypteli iliustruotoja.
Anot jos, būtų netgi keista įprasti prie vienodų dienų ir to paties ritmo.

„Nežinau, koks tai jausmas. Gal malonus, jei darai, kas patinka. Tačiau aš dar nežinau, ką galėčiau paversti savo rutina“, – sako talentingoji Evija.

E. Židonytė mano, jog būti iliustruotoju, ko gero, jau yra didelis iššūkis. Tačiau kaip ir bet kurios kitos profesijos žmogui svarbiausia mėgti, ką darai. „Ir dirbti, žinoma. Nemiegoti, nelaukti“, – sako iliustruotoja.

Pasak jos, tik tikras menininkas sugeba tiksliai, aštriai ir skausmingai perteikti realybę savo kūryboje.
„Realybė yra pagrindinis kūrybos šaltinis ir geriausia ją laikyti arti savęs, kas kitam gali pasirodyti kaip skrajojimas padebesiais. Nors kartais ir padebesiais skrajojant geriausios idėjos ateina“, – šypteli jaunoji kūrėja.

Akį traukiantys, išraiškingi, emocionalūs Evijos piešiniai kalba patys už save. E. Židonytė sako, jog iliustracijose tarsi užkoduota ji pati.

Laukia naujos patirtys

E. Židonytė gimė ir užaugo Panevėžyje. Pažįstanti kiekvieną šio miesto kampelį, saugantį pačius įvairiausius prisiminimus.

„Kaip ir dauguma mano bendraamžių, dabar noriu pakeliauti, pamatyti daugiau, bet žinau, kad visada čia grįšiu”, – sako Evija.

Dabar kūrybingos merginos mintys sukasi apie baigiamąjį darbą menų mokykloje. Nusiteikusi įdėti visas pastangas paskutiniam projektui, nes nori pabaigti mokyklą tvirtu potėpiu.

„Ateinantys mėnesiai bus įtempti, bet galutinis rezultatas turi atspindėti mane“, – teigia Evija.
Baigusi mokyklą, ji planuoją mokytis animacijos ir iliustracijos. Sako visada buvusi filmų fanatikė, ją visuomet domino kinematografija.

„Animacija sujungia dvi mano aistras. Negaliu sulaukti, kada pradėsiu studijuoti. Laukia nauji kūrybos plotai“, – šypteli iliustruotoja.
Be to, kad tikisi puikiai išmokti animacijos ir iliustracijos technikų, Evija tiesiog nori toliau ieškoti, link ko dar bėgti.

„Būtų kvaila užsibrėžti vieną tikslą ir jį pasiekus sustoti. Niekada neišsižadėsiu kūrybos, tik tikslai bus didesni, galimybės kitokios. Vaikausi save pačią“, – šypsosi panevėžietė.
Ateityje iliustruotoja svajoja apie savo darbų parodas, kurie turėtų vieną bendrą idėją ir temą.
„Daryti savo parodą būtų tas pats, kas surengti keleto skirtingų žmonių bendrą parodą. Juk mano stilius, idėjos ir aš pati nuolat keičiuosi“, – mano E. Židonytė.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų