Senieji statybininkai mena laikus, kai prieš šešis dešimtmečius nuo Švč. Trejybės šventoriaus stumdė žvyrą su kaulais, o kai kas net ir namo nešėsi žmonių kaukoles. P. Židonio nuotr.

Rasti palaikai – statybininkams ne naujiena

Rasti palaikai – statybininkams ne naujiena

Panevėžyje, Švč. Trejybės bažnyčios pašonėje atkasti palaikai – naujiena archeologams. Tačiau senieji statybininkai mena laikus, kai prieš šešis dešimtmečius nuo pat šventoriaus stumdė žvyrą su kaulais, o kai kas net ir namo nešėsi žmonių kaukoles.

Galėjo būti kapinės

Tvarkingai suklotus keturių žmonių palaikus bei pavienius kaulus archeologai atkasė praėjusią savaitę, ruošiant Nepriklausomybės aikštę rekonstrukcijai. Netikėtas radinys gulėjo netoli klebonijos, maždaug 1,2–1,5 metro gylyje.

Pasak kasinėjimo darbus atliekančio archeologo Dovilo Petrulio, aptikti neišdarkyti dviejų suaugusių ir dviejų vaikų kapai. Apie galimą kadaise čia buvusią miestiečių kapavietę liudija ir rastos karstų liekanos bei jų vinys. Spėjama, kad laidojimai vyko XVII–XVIII a.

Tačiau tvirtesnes išvadas istorikai galės pateikti tik po rimtų tyrimų. Iškelti kaulai atiduoti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedrai.

„Mums ši vieta buvo netikėta – nėra duomenų apie čia veikusias kapines. Ateityje, galbūt dar šiais metais, grįšime ir teritoriją ištyrinėsime detaliau. Tikėtina, jog prie klebonijos ant kalvelės galėjo būti XVII–XVIII a. kapinės“, – teigė D. Petrulis.

Anot jo, tikėtina, kad praeityje palaikai ne kartą buvo išjudinti per statybas Nepriklausomybės aikštėje, bet taip ir palikti toliau gulėti.

Parsinešė kaukolę

Kad Nepriklausomybės aikštės pakraštyje palaidotųjų ramybė ne kartą buvo sudrumsta, paliudijo ir 86-erių panevėžietis Zenonas Kiškis. „Sekundei“ jis pasakojo 1956 m. dirbęs statybininku tuometėje Statybos remonto valdyboje, kai netoli Švč. Trejybės bažnyčios buvusiose statybų žvyrduobėse matė besimėtančius žmonių kaulus.

„Tai buvo bažnyčios šventorius nuo dabartinės Vilniaus gatvės pusės. Jei stovėčiau ant A. Smetonos ir Vilniaus gatvių sankryžos, tai būtų tiesiai ir šiek tiek į kairę. Ten 1956-aisiais buvo apie 20–30 kv. m dydžio statybų bazė, iš kurios sukauptą žvyrą gabendavome į statomą Panevėžio penktąją vidurinę mokyklą ir Panevėžio autobusų stotį. Pastarojoje dirbti paskirtas buvau ir aš“, – prisimena senjoras.

„Atsimenu, vienas darbininkas kaukolę net namo parsinešė. Aš rastus kaulus sustūmiau į pakraštį ir užpyliau.“
Z. Kiškis

Montuojant autobusų stoties pastato perdangas, Z. Kiškiui su kitu statybininku porą kartų teko vykti į bazę dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje. Ponas Zenonas tvirtina savo akimis matęs, kaip iš rankomis kasto žvyro byrėję kaulai.

„Visi tai matė, visi žinojo, bet nekreipė dėmesio. Atsimenu, vienas darbininkas kaukolę net namo parsinešė. Aš rastus kaulus sustūmiau į pakraštį ir užpyliau“, – pasakojo Z. Kiškis.

Švč. Trejybės bažnyčia šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje tarnavo ne Dievui ir tikintiesiems. Sovietų valdžia maldos namus buvo pavertusi technikos sandėliu, jame laikydavo ir traktorių detales.

Matė išniekintą žmoniškumą

Toks šventumo išniekinimas Z. Kiškiui nekėlė per daug nuostabos – vaikystėje jis matęs dar žiauresnių dalykų.

„Savo gyvenime regėjau visko“, – atsidūsta iš Ukmergės rajono kilęs Z. Kiškis.

Vaikystėje augant kaime, jo šeima glaudė partizanus, ne kartą dėl to buvo patekusi į pavojų, namus kratė ginkluoti stribai. Žiaurius susidorojimus Zenonas stebėdavo ir per savo gimnazijos langus.

„Mokiausi prie pat stribų būstinės, matydavau, kaip kankinami suimtieji. Atveždavo juos surištus, kruvinus, vilkdavo keliu parkritusius be jokio gailesčio. Taip atvesto per langą nepažinau net ir savo mokytojo“, – mena senjoras.

Po tokių vaizdų Zenono nebešiurpino ir šventvagystės dabartiniame Atminimo skvere tarp Vasario 16-osios ir Sietyno gatvių. Pastarojoje gyveno ir jis pats.

„Pats mačiau, kaip iš tos vietos žmonės vogė žydų kapinių antkapius: jų buvo ir akmeninių, ir marmurinių. Tokie tiko peiliams galąsti. Atsimenu, kaip vieną vagį policija nutvėrė, bet pamatė, kad maiše akmuo, ir paleido“, – pasakoja Z. Kiškis.

Kalbėdamas apie miesto dalį ties Švč. Trejybės bažnyčia, ponas Zenonas taip pat prisimena Sodų gatvėje buvusį šulinį, iš kurio, pasak aplinkinių, buvo geriausias vanduo visame Panevėžyje. Jo limonado gamybai vežėsi net ir „Kalnapilio“ gamykla.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų