Rankdarbių karalienės lobiai

• Sekundė
• Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
• Aktualijos
• 2020.05.10 16:31

Tautodailininkė Audronė Virbalienė juokiasi: turbūt neatsitiktinai likimas jai atsiuntęs vyrą tokia pavarde. Visgi panevėžietės kūrybos aruode ne tik jai šlovę pelniusios puošnios riešinės. Sunku ir patikėti, kiek energijos ir aistros gali turėti vienas žmogus. Garsioji meistrė restauruoja senovinius baldus ir jau beveik pamiršo kelią ne tik į maisto prekių parduotuves, bet ir vaistines, mat net ir papildus gaminasi pati. O žiemą septintą dešimtį įpusėjusi moteris smagiai niurktelėja į Nevėžio vandenis.

V. Kalnio nuotr.

Garsioji riešinių meistrė

„Mūsų mezgėjų grupės vadovė Audronė Virbalienė – ypatinga. Nėra to, ko ji nemokėtų ar negalėtų. Visa grupė tiek nenuveikia per tą patį laiką, kiek ji viena. O jos linksmumas! Kai užsikvatos – visa mokykla skamba“, – šitaip viena Trečiojo amžiaus universiteto Panevėžio fakulteto studentė pasakoja apie savo dėstytoją. Atsiliepimai surašyti Nacionalinio trečiojo amžiaus universiteto asociacijos portale.

Panevėžyje šį universitetą lankančius senjorus A. Virbalienė kviečia gilintis į mezgimo, tautodailės, kūrybos paslaptis. Ji savanoriauja, veda edukacines programas mokyklose, vaikų darželiuose, bibliotekose ir visur, kur tik pakviečiama.

Tiesa, dabar karantinas aktyvią veiklą pristabdė, bet jam pasibaigus A. Virbalienė vėl pasakos, aiškins, rodys, patarinės ir įkvėps kurti, nes, regis, tikrai nėra to, ko ši panevėžietė nemokėtų ir nepajėgtų.

Vis dėlto labiausiai šią tautodailininkę išgarsino jos kuriamos riešinės. Šiuos jos dailius darbelius ne kartą buvo galima matyti tautodailininkų ir kitose parodose.

A. Virbalienės riešinės įtrauktos į Tautodailės metraštį, jos buvo eksponuojamos Lietuvos nacionaliniame muziejuje bei liaudies meno parodose „Vardan tos…“, „Pasaulis namuose“ ir kt.

Solidžių spalvų, tautiniais motyvais smulkiausiais karoliukais siuvinėtos plonytės riešinės įvertintos visos šalies mastu, jos buvo pateiktos „Aukso vainiko“ konkursui.

Garsiajai tautodailininkei paklūsta ne tik virbalai ir vąšelis.

Raštų gražumas

Riešinių mezgimu susidomėjusi maždaug prieš dešimtmetį A. Virbalienė pasakoja iš karto užsidegusi noru kurti – buvo tiesiog įkvėpta šių nedidelių, bet tokių įspūdingų mezginių žavesio.

Visa kita kūryba pasitraukė į antrą planą, o jos laiką ir mintis užvaldė šis nepaprastai įdomios aprangos detalės mezgimas, raštų dėliojimas.

Ant riešo maunamas megztas rankogalis Lietuvoje dėvėtas apsaugoti rankas nuo šalčio ir dėl grožio XIX a. – XX a. pr. Jis buvo populiarus visuose šalies regionuose.

Kasdieninės vienspalvės vilnonės riešinės dažniausiai megztos stulpeliu iš storesnių siūlų, šventadieninės – iš plonesnių, spalvotų, puoštos karoliukais trikampėlių, rombų, eglučių raštais. Riešinės išnyko pradėjus pirštines megzti ilgesniais riešais.

O XXI amžius prikėlė, atgaivino riešines ir kaip tautinio paveldo detalę, ir kaip puošybos elementą. Jos vėl mezgamos, fotografuojamos, eksponuojamos parodose, pardavinėjamos tautodailės mugėse. Dabar riešines maunasi ne tik ansamblių muzikantai, dainininkai ar šokėjai. Puošnios riešinės derinamos prie suknelių, palaidinių, dovanojamos ir dėvimos įvairiomis progomis.

Nusimegzti dailias, karoliukais puoštas riešines nėra taip paprasta, tam reikia sugebėjimo, įgūdžių ir nemažai laiko.

A. Virbalienė pasakoja, kad prie vienos sudėtingesnio rašto, iš kelių spalvų karoliukais dailintos riešinės kartais tenka ir penketą valandų prasėdėti. Antrai irgi ne mažiau laiko prireikia.

Vis dėlto jai labai patinka ir pats mezgimo procesas, ir galutinis darbo rezultatas – pabaigtas kūrinys.

Ploni virbalai, plonyčiai siūlai, kartais net kelių spalvų karoliukai, įvairiausi raštai, kruopštus darbas ir štai – net prie pačios reikliausios moters riešų dailiai priglunda gražus papuošalas. Raštus riešinėms tautodailininkė ima iš gausaus tautos paveldo, o kartais kuria juos ir pati.

Renkantis raštą svarbu tiksliai apskaičiuoti, atsižvelgiant į būsimo nešiotojo riešo apimtį – juk svarbu, kad ornamentas iki galo susidėliotų, nenutrūktų viduryje, nesusipainiotų.

Karoliukus meistrė naudoja ne tik riešines megzdama, patinka jai kurti karoliukais puoštus knygų skirtukus, pinigines, taip pat juos panaudoja megztiems ar nertiems drabužiams.

Sodas traukia turistų akį

A. Virbalienei paklūsta ne tik virbalai ir vąšelis, ji – dar ir puiki siuvėja. O susitikusi su studentais ar per edukacinius užsiėmimus tautodailininkė ne tik rankdarbių kūrybos moko, bet stengiasi ir visu tuo, kas jai pačiai svarbu, įdomu ir brangu, pasidalinti. Įdomu jai labai daug kas, kaip pati sako, pradedant senovinių baldų restauravimu, gėlių auginimu, muzika ir baigiant sveikos gyvensenos propagavimu, kulinarija.

Jos darbščioms rankoms įmanoma viskas, ko tik imasi – mezga, siuva, klijuoja, kuria iš nebereikalingo plastiko, restauruoja baldus, užsiima dekupažu, skambina gitara, dainuoja, kepa duoną ir pyragus, nepaprastai gražiai tvarko sodo, šeimos skruzdėlynu vadinamo, aplinką.

Įsigytas kolektyvinio sodo sklypelis buvo apleistas ir kas galėjo numanyti, kad per trumpą laiką moters rankos sugebės jį paversti rojaus kampeliu. Dabar kaimynai net savo svečius atveda įdomiai įrengto Audronės sodo apžiūrėti.

Puošia jį šeimininkė ne tik gėlėmis, bet ir įdomiomis detalėmis – ratais, kelmais, iš žmonių išmestų atliekų sukurtomis kompozicijomis.

Kaimynai net savo svečius atveda apžiūrėti originaliai įrengto A. Virbalienės sodo.

Sutuoktinio pavardė – kaip tik

Šiuo metu daugiausia laiko namuose leidžianti A. Virbalienė rengiasi Šveicarijos įmonės „Bernina“ paskelbtam rankinių siuvimo konkursui.

Rankines panevėžietė siuva iš džinsinio audinio – savo senų drabužių. Jos sukurti modeliai išties įdomūs. Konkurso rengėjai pageidauja, kad pirmiausia jiems būtų atsiųstos džinsinių rankinių nuotraukos, o atrinkus tinkamiausius, bus prašoma atsiųsti ir patį gaminį.

Ne tik siuvimas, bet ir baldų ar daiktų restauravimas – vienas iš mėgstamų A. Virbalienės užsiėmimų.

„Ir mano profesija su tuo susijusi“, – sako Kauno politechnikos institute (dabar universitetas) medžio apdirbimo technologijos specialybę įgijusi moteris.

Daug metų ji dirbo baldų gamybos įmonėje gamybos vadove. O be sudėtingo ir nelengvo darbo, visada būta įvairių pomėgių, darančių gyvenimą prasmingesnį, įdomesnį ir pilnesnį.

Rankdarbiai, mezginiai iš tų pomėgių, atrodo, yra patys svarbiausi.

Užtat kai tekėjo už dabar jau šviesaus atminimo savo vyro, su kuriuo kartu studijas baigė, vienoje grupėje mokęsi, džiaugėsi tokią gražią ir taip jai tinkančią bei patinkančią Virbalienės pavardę gavusi.

Nors vyras nelabai buvo ta pavarde patenkintas ir net siūlė, jeigu norinti, šeimai imti jos mergautinę, Audronė nė už ką nebūtų sutuoktinio pavardės atsisakiusi.

Tėvelių pamokos

Be virbalų, vąšelio vargu ar praeina bent viena tautodailininkės diena. Pradėjusi kurti rankdarbius dar mokykliniais metais, A. Virbalienė nepadeda jų į šalį iki šiol, jau 64 metų sulaukusi. Kaip išmokti, sugebėti tiek daug pačių įvairiausių kūrybos būdų, technikų? Visų pirma, kaip sako tautodailininkė, reikėtų pamiršti žodį „nesugebėsiu“.

Kas patinka, ką norisi daryti – tiesiog imi ir darai. Pasimokyti šiais laikais net neišeinant iš namų galimybių yra. Gal ne iš karto pavyks, gal net ne iš trečio, bet vis tiek pavyks. O jai pačiai, kaip sako Audronė, daug mokytis nė nereikėjo – išmanymas tarsi savaime atėjo iš vaikystės.

Ukmergiškė A. Virbalienė augusi tais laikais, kai parduotuvėse beveik nieko nebuvo įmanoma gauti. Nebuvo ir tokios gausybės paslaugų teikėjų. Tad žmonės viską mokėdavo patys pasidaryti. Ypač ji žavėjosi močiučių – mamos ir tėčio motinų – sugebėjimais numegzti, pasiūti. Gražiausi takeliai, staltiesėlės, megztiniai, kojinės, pirštinės – dailiausiai jų būdavo numegzti, artimiesiems dovanojami.

„Ir mano namuose tėvai pasidarydavo viską patys. Mama siūdavo, megzdavo, skaniai gamino valgį. Tėvelis domėjosi fotografija, tapė paveikslus, drožinėjo. Tai, ką mačiau, pasėjo kūrybinę ugnelę ir mano širdyje“, – pasakojo Audronė.

Siūlo energijos eliksyro

Valgio – ne bet kokio, o skanaus ir sveiko gaminimas – taip pat vienas iš gausių panevėžietės pomėgių.

A. Virbalienė jau seniai nebeperka duonos parduotuvėje – kartą per savaitę kepa pati. Kepa ji ir pyragus, ir ragaišį, ir bandeles, gamina didesnio kulinarinio išmanymo reikalingus sudėtingesnius patiekalus. Ir sveikatai stiprinti maisto papildų iš vaistinės jai nereikia – pati tokių pasidaro. Sveiką ir skanų mišinį siūlo ir kitiems išbandyti, juo košes, sriubas gardinti ar ir šiaip valgyti. O gaunamas jis kavamale sumalus ir sumaišius po šaukštą saulėgrąžų, sezamų, moliūgų sėklų ir linų sėmenų.

Vertingas ir iš alijošiaus sulčių bei medaus gaminamas eliksyras. Sveikuolių judėjimui pritarianti panevėžietė energijos semiasi Nevėžio vandenyse – maudosi upėje beveik ištisus metus.

Niurktelėti į Nevėžį nesiryžta tik tada, kai upė smarkiai užšalusi. Ir tai tik todėl, kad eketės pati neišsikerta.

• Sekundė
• Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
• #Aukštaitijos Senvagė
• #Panevėžys
• #riešinės
• #tautodailė