Kaip urbanistikos paminklas saugoma Ramygalos centrinė aikštė ir šiandien mena ne vieną įdomią istoriją.

Ramygala – su tūkstančio ąžuolų ramybe

Ramygala – su tūkstančio ąžuolų ramybe

Ramygalos miestas garsus senuoju malūnu, vieninteliu rajone išlikusiu knygynu, parku, vietinės kepyklos kepiniais, unikaliu ožkų paradu, ant pastatų sienų surašyta krašto istorija ir kitomis išskirtinėmis ypatybėmis.

Ramygalą pasiekti nesudėtinga – ji įsikūrusi prie pat judraus kelio į Kauną. Bet turbūt retas žino, kad jeigu ne išradingi šio krašto gyventojai, kelias nuo Kauno link Rygos vingiuotų visai kitur ir ramygaliečiai būtų likę gerokoje nuošalėje.

„Kai buvo nutarta tiesti gerą kelią iš Kauno į Rygą, ilgai neapsispręsta, pro kur jis turėtų eiti – pro Ramygalą ar pro Krekenavą. Vienodai tiko abu maršrutai“, – pasakoja daugybę istorijų, nutikimų bei legendų apie savąjį kraštą žinanti Ramygalos kultūros centro direktorė Loreta Kubiliūnienė.

Tad valdininkai iš laikinosios sostinės nutarė pasiųsti inspektorius ir išsiaiškinti, kur judėjimas intensyvesnis, kur daugiau vežimų pravažiuoja ir kelias reikalingesnis. Nutiko taip, kad apie tą sumanymą ramygaliečiai suuodė ir visi vietiniai bei aplinkinių kaimų gyventojai buvo paraginti traukti vežimus, kinkyti arklius ir kelias dienas, kol vyks tikrinimas, sukti ratus aplink Ramygalą. Ir tikrintojams abejonių nebeliko – kelias bus tiesiamas pro Ramygalą. Inspektoriai patvirtino: čia judru, vežimas darda paskui vežimą.

Gal šiame, kaip ir kituose iš įvairių šaltinių surinktuose pasakojimuose, ir yra tiesos. Vienintelis Panevėžio rajono teritorijoje esantis miestas tų pasakojimų ir legendų neslepia – siūlo juos kiekvienam svečiui paskaityti.

Ramygalos istorijos žingsniai surašyti ant miesto pastatų sienų pakabintuose dideliuose stenduose su piešiniais.

Čia paminimi svarbiausi Ramygalos įvykiai, pateikiami įdomūs ne taip tolimo laiko vaizdai, pasakojama legendomis apipinta praeitis.

Loreta Kubiliūnienė rūpinasi, kad žmonės nepamirštų savo krašto praeities. O apie ją pasakoja miesto centre eksponuojamos nuotraukos.

Varpų sekama sakmė

Vaikštinėjant po Ramygalą galima rasti ir paskaityti stendą apie senuosius jos bažnyčios varpus. Legenda byloja, kad jų buvo nuliedinti trys – Jonas, Petras ir Kondrotas. Bet vežant varpus per Upytę tiltas įlūžęs, vienas varpas – Kondrotas – įkritęs į vandenį ir paskendęs.

Likusieji du, savo vietoje atsidūrę, tarp savęs dažnai šnekėdavosi. Vienas sako: „Jonai“, kitas atsiliepia: „Petrai“ ir abu prisimena: „Kondrotas nuskendo“. Skambūs ir skardūs tų varpų balsai – net per aštuonis kilometrus aplinkui girdėti.

Yra pasakojimas ir apie tai, kaip tie varpai buvo priversti nutilti.

Ant Ramygalos pastatų sienų stendai su trumpais ir įdomiais pasakojimais atsirado 2010-aisiais, kai miestas buvo paskelbtas Lietuvos kultūros sostine ir įgyvendino projektą „Ramygala laiko tėkmėje“. Daug medžiagos jam pateikė Ramygalos gimnazijos kraštotyros muziejaus vadovė Irena Zubauskienė. O reikšmingiausias citatas atrinko, plakatus gamino, piešė, rašė pati kultūros centro vadovė L. Kubiliūnienė.

Išskirtiniai arkliukai

Tais pačiais 2010-aisiais miesto centre esančio pastato languose buvo sukabintos ir dabar dar dėmesį traukia išdidintos senosios nuotraukos – iš gyventojų, muziejų, įvairių kitų šaltinių surinktos. Jose matyti jau seniai išnykęs praeities Ramygalos gyvenimas – pelkėtos apylinkės, žmonių susibūrimai, kasdieniai darbai, šventės.

O dar tuose fotostenduose pamatysime daug ožkų ir mažų arkliukų. Tai irgi savotiška šio krašto ypatybė. Mat Ramygala seniai garsėja kaip ožkų sostinė.

L. Kubiliūnienė pasakoja, kad šios apylinkės buvo pelkėtos, iki visuotinės melioracijos tiesiog skendėjo balose. Miestelį supo Liūnų, Pikšros, Uslajos, Žarčių pelkės bei durpynai. Suprantama, kad ganyklų buvo mažai, tad karves išlaikyti, jas ganyti, šienu aprūpinti nebuvo taip paprasta. O štai ožkelės – kitas reikalas. Jos ir buvo pagrindinės maitintojos. Dar vienas išskirtinis Ramygalos praeities bruožas – čia laikyti arkliai. Jie buvo mažųjų veislės, žemi, lengvi, kad irgi reikėtų mažiau pašaro, kad pelkėtomis vietovėmis žingsniuodami neklimptų. Su tais arkliukais ramygaliečiai dardėdavo į Panevėžio ar kitus turgus. Būdavo, kad jiems atvažiavus, kiti pasišaipydavo: „Ko čia su ožkomis važinėjate, ar arklių neturite?“

Ramygalos parke prigijo ir auga net tūkstantis ąžuolų.

Turėjo ir kalėjimą

Dabar, nors aplinkinės pelkės jau numelioruotos, pasikeitė krašto vaizdas, o ir ūkininkavimo galimybės visai kitokios, bet ožkos vardas prie Ramygalos prilipęs taip ir liko.

Užtat sumanytas ir čia pradėtas rengti ožkų festivalis puikiai tiko ir pritiko. Birželį, per Jonines ir miesto šventę, toks šurmuliavo – pretendenčių į ožkų karalienės karūną pasirodė devynios, jos pristatytos teatralizuotoje muzikinėje programoje.

Ir ateinančių 2020-ųjų vasarą, Ramygalai švenčiant 650-ąsias paminėjimo metines, gražiame renginyje ožkelės tikriausiai dalyvaus.

Kaip sako kultūros centro direktorė, nuo pirmo rašytinio Ramygalos paminėjimo Livonijos kronikose šiemet sukako 649 metai. Dar16 amžiaus pradžioje buvo minimas Ramygalos dvaras ir miestelis.

Tuo metu jame veikė parduotuvės, bažnyčia, net kalėjimas, o keliai jungė su Kėdainiais, Raguva, Šeduva, Panevėžiu, Ukmerge.

Dievo ąžuolo vardu

Ramygaloje svarbios ne tik ožkos, arkliai, bet ir gandras. Jis čia ne šiaip sau paukštis, o vienas šio miesto simbolių. Ne veltui jo atvaizdą galima sutikti įvairiose vietose – nupieštą, nulipdytą, iškaltą. Gandras puikuojasi ir Ramygalos herbe bei jos vėliavoje.

L. Kubiliūnienė pasakoja, kad herbui gandras pasirinktas kaip žaliojo krašto paukštis. Juk kol aplink plytėjo pelkės, jose buvo gausu laukinės gyvūnijos, ypač gandrų, kurie Lietuvoje laikomi darnios šeimos, meilės gimtajam kraštui – juk kasmet namo sugrįžta – simboliu.

Ramygalos vėliavoje kartu su herbu kampuose pavaizduotos pasagėlės primena tą kadaise ožka vadintą arkliuką, kuris ne ką mažiau nusipelnęs būti įamžintas.

Išgirdus miesto pavadinimą Ramygala, žinoma, pirmoji mintis kyla apie ramų kraštą. Ir iš tiesų pavadinimo kilmė taip ir aiškinama. Ramygalos vardas iš pradžių, matyt, reiškė „ramus galas, rami vieta“, kadangi jos pavadinimą sudaro dvi dalys – ram-, nuo žodžių ramus, tylus ir -gala – kraštas, pakraštys.

Ramygalos centre ne vienas toks dailus pastatų papuošimas.

Legenda apie ramų kraštą surašyta ir viename iš Ramygalą puošiančių stendų. Ten pasakojama apie čia kadaise buvusią pilį, į kurią vedė daug kelių, tik visų jų būta pavojingų – per pelkes, kemsynus. Ne visiems pavykdavo pilį pasiekti.

Tačiau kai visas kliūtis įveikęs keleivis atsidurdavo vietoje, jau galėdavo atsipūsti, ramiai ilsėtis, džiaugtis ramia kelionės pabaiga.

Bet štai koks įdomus pavadinimo kilmės aiškinimas pateikiamas šviesaus atminimo klebono Edmundo Rinkevičiaus sudarytoje knygoje „Ramygalos Šv. Jono krikštytojo parapija“ :

„Akademikas Romualdas Grigas aiškina, kad miestelių pavadinimai, prasidedantys Ra, susiję su upėmis. Tarmiškai griovys vadinamas ravu, angliškai river reiškia upė, lotyniškai rivus upelis. Žodis „gala“ reiškia ąžuolas. Tai patvirtina išlikęs ąžuolo vaisiaus pavadinimas – gilė. Taigi Ramygalos pavadinimas galėjo kilti nuo žodžių upelis ir ąžuolas“.

Pagal kitą versiją miesto vardas paveldėtas iš indoeuropiečių kalbų. Ramygala galėtų būti iššifruojama kaip Dievo ąžuolas, mat Rama reiškia dievybę.

O L. Kubiliūnienė pateikia dar vieną miesto vardo kilmės aiškinimą. Ji sako, kad Ramygala reiškia sugrįžimą į ąžuolus, prie ąžuolų. Kadangi praeityje pavadinimas buvo rašomas „Remigalen“, galima pirmąją žodžio dalį suprasti kaip „grįžimas“, „sugrįžimas“, o antroji -gala, tas pats „ąžuolas“.

Yra versija ir apie vietovardžio kilmę nuo asmenvardžio Ramys.

Niokota gaisrų

Kaip ten su tuo vardu bebūtų, ąžuolai Ramygalai – labai svarbūs. 2008 metais, artėjant Lietuvos vardo tūkstantmečiui, miesto parke pasodinta tūkstantis ąžuoliukų.

Į šią veiklą įsijungė didžiulis būrys ramygaliečių. Žmonės ne tik pasodino, bet patys ir prižiūrėjo medelius, laistė juos, saugojo – užtat beveik visi puikiai prigijo ir štai jau daugiau kaip dešimtmetis žaliuoja, ošia savojo krašto garbei.

Kalbant apie svarbesnius praeities įvykius, žinoma, kad Ramygala patyrė net septynis didelius gaisrus – 1616, 1702, 1846, 1883, 1901, 1902 ir 1930 metais.

Dabar ne kartą atstatytoje, atgimusioje Ramygaloje yra ką pamatyti. Labai įdomus jos senamiestis – urbanistikos paminklas, kuriam būdingas savitas gatvių tinklas, jų užstatymo elementai, radialinis aikštės planas.

Miesto parką puošia gausūs medžio drožiniai, šalia bažnyčios juodo granito paminklas 1919 metų kovose su bolševikais žuvusiems savanoriams, o centrinėje aikštėje – paminklas sovietinio genocido aukoms atminti. Jį puslankiu juosia granitinė sienelė su žuvusiųjų pavardėmis.

2003 metais atidengtame paminkliniame akmenyje įamžintos dvi svarbios datos: 1370-ieji, Ramygalos vardo pirmasis paminėjimas, bei 2003-ieji, miesto herbo patvirtinimo data.

Kultūros centro direktorė džiaugiasi, kad neseniai centriniame archyve surasta apie 80 svarbių dokumentų, pasakojančių Ramygalos žydų istoriją.

Juk šios tautybės žmonių prieš karą Ramygaloje gyveno gausiai. Ištikus holokausto tragedijai žydų Ramygaloje nebėra – tik jų kapinės ir senoji, prieš 125 metus statyta sinagoga. Dabar ji sutvarkyta, atnaujinta, čia įsikūręs kultūros centras.

Ožkos – neatskiriamas Ramygalos krašto simbolis.

Visos sagos vienoje vietoje

Bevaikštant po Ramygalą daug kas gali nustebinti.

Paėjus kiek toliau nuo centro, žvilgsnį patrauks prie gatvės stūksantis senas, pakrypęs namas išpieštomis langinėmis. Pasirodo, čia vadinamasis Ramygalos sagų namas. Jo sienos apkaltos įvairiausiomis sagomis. Tai taip pat dar kultūros sostinės metų palikimas. Direktorė pasakoja, kad seną namą papuošti sumanę bendruomenės žmonės prisirinko įvairiausių sagų ir visi kartu, surengę draugišką akciją, ėmėsi vinimis tas sagas prie sienų kalti. Puošyba vėliau papildyta keramikų būrelio pagamintomis specialiomis sagomis.

Apsilankius Ramygaloje smalsu užsukti ir į knygyną, kuriame teikiama reta paslauga – išnuomojamos paskaityti naujos knygos.

O dar įdomiojoje Ramygaloje stūkso senas, net prieš devyniasdešimt metų – 1929-aisiais statytas ir iki šiol veikiantis malūnas, sulaukiantis žmonių susidomėjimo, lankomas.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų