Ramus pavasaris Pragarėlėje

• Sekundė
• Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
• Kultūra
• 2019.05.04 11:00

Panevėžio rajone stūksanti Pragarėlė patenka į keisčiausių Lietuvos kaimų pavadinimų sąrašą. Tik vietiniams šis vardas nei keistas, nei pernelyg originalus. Žmonės juokauja, jog labiau nei legendos apie šį kraštą jiems rūpi, kada bus išlietas asfaltas, kad važiuojant keliu dulkės, tarsi pragaro dūmai, visko aplinkui nebeskandintų.

Paįstrio seniūnijoje esančios Pragarėlės senbuvis Zenonas nemano, kad jo gimtojo kaimo pavadinimas turėtų stebinti ar kelti šiurpą. Niekada ir iš kitų, išgirdusių, kur pats gyvena, nėra sulaukęs nustebusių žvilgsnių ar klausimų.

„Visi žino, visiems įprastas tas pavadinimas“, – gūžteli Zenonas ir priduria, kad vietiniams labiau rūpi ne kaimo vardas, o kada asfaltas iki Pragarėlės pagaliau bus išlietas.

Dulkėtu vieškeliu, o ypač per sausrą, nuo plento atvažiuojant dulkės tikrai tarsi pragaro dūmai viską aplinkui užkloja.

Niekas dabar tiksliai nepasakys, kodėl kaimas buvo pavadintas Pragarėle. Sklando legenda apie kadaise čia siautėjusius didžiulius gaisrus. Liepsnų liežuvių laižoma vietovė priminė tikrą pragarą, o dar į vieną susiliejantys išsigandusių žmonių šūksniai: „Pažaras, pažaras“ (nuo rusiško „požar“ – „gaisras“) , turbūt ir davė vietovei vardą.

Tačiau žinoma, kad pragarėle dar gali būti vadinama ir klampi, neišvažiuojama vieta, ir net šurmuliuojanti smuklė.

Vietiniams jau toks įprastas pavadinimas iš tikrųjų gana keistas. Pragarėlė įtraukta ir į „Google“ pateikiamą keisčiausių Lietuvos kaimų pavadinimų sąrašą.

Tame sąraše – Indija, Mižikai, Plikiai, Užsienis, Burbekliai, Kabakėlis, Odesa, Netiesos, Bedančiai ir dešimtys kitų įdomių pavadinimų.

Nors nuo Pragarėlės iki Panevėžio apie 20 kilometrų – šiais laikais tiesiog ranka pasiekiamas atstumas, senbuvis Zenonas sako, kad kaime gyventojų sparčiai mažėja.

Beje, kito kaimo Pragarėlės vardu Lietuvoje nėra – toks originalus tik Panevėžio rajone.

Su gretimu kaimu – Adomava – Pragarėlė visada kartu tarsi sesės, skiriamos tik Svirnupio upelio ir skirtingų vardų. Abiejų kaimų gyventojai anksčiau dirbo viename – „Pergalės“ kolūkyje, ir tada, ir dabar visus reikalus drauge sprendė.

Dabar abiejų vietovių gyventojus vienija Pragarėlės ir Adomavos kaimų bendruomenė.

Adomavos pavadinimas neabejotinai kilęs nuo garsiausio pasaulyje – pirmojo vyro vardo ir bendravardžių visoje Lietuvoje turi daug.

Yra ne viena Adomava, Adomavas, Adomaičiai, Adomaitiškiai, Adomėliai, Adomynai ir kt.

Nepamirštas kraštietis

Dviejų kaimų bendruomenės pirmininkę Reginą Zaliauskienę sutinkame prie svarbaus Pragarėlės akcento – didžiulio cementinio grybo, pastatyto pačiame kaimo centre.

Jis čia, kaip skelbimų lenta, atsirado buvusio „Pergalės“ kolūkio pirmininko Benedikto Striškos rūpesčiu. Toks pat grybas buvo pastatytas ir Paįstryje.

Šviesaus atminimo pirmininkui R. Zaliauskienė negaili gerų žodžių. Buvo jis rūpestingas, darbštus, mandagus žmogus, daug nuveikęs šio krašto labui. B. Striška – nusipelnęs žemės ūkio darbuotojas, Panevėžio rajono Paįstrio kraštiečių klubo, Lietuvai pagražinti draugijos Paįstrio skyriaus įkūrėjas, niekada nieko nedaręs bet kaip.

B. Striška prisidėjo ir prie didelio darbo renkant medžiagą ir 1991 metais išleidžiant knygą „Paįstrio apylinkės istorija“.

Jau būdamas pensininkas, tvarkė senkapių teritorijas, juos žymėjo paminkliniais akmenimis su kryžiais, pastatė paminklą „Karo, tremties ir pokario metų aukoms atminti“ Paįstryje.

Pati R. Zaliauskienė kilusi iš Biržų krašto ir į Pragarėlę atsikėlė, kaip pati sako, visai neseniai – vos prieš trisdešimt metų.

Ji taip pat girdėjo, jog kaimo pavadinimas siejamas su gaisrais. O kaip ten buvo iš tikrųjų, sako, jau nieko nebepaklausi.

Atvykusi į savo pavadinimu visiškai neišgąsdinusį kaimą, R. Zaliauskienė dirbo fermos vedėja. Teko ir kiaulių, ir galvijų, ir veršelių fermose dirbti.

Laikas greitai nešė metus į priekį. Moteris sako nė nepastebėjusi, kad jau dešimtmetį vadovauja dviejų kaimų bendruomenei.

Jos mintyse jau subrendo noras iš šio posto trauktis, perduoti vairą jaunesniems – ir sveikata nelabai leidžia, ir naujos, iki galo neperkandamos kompiuterio technologijos. „Reikia naujų vėjų“, – sako pirmininkė.

Pragarėlės ir Adomavos bendruomenė vienija per šešiasdešimt narių. Žmonės dažniausia susiburia per šventes – ypač visiems patinka Užgavėnės. Pirmininkė stebisi, kokių įdomių kaukių, kostiumų žmonės sugalvoja, kartais net atpažinti saviškių neįmanoma.

Smagu, kai pavyksta surengti ekskursijas – aplankyti gražias Lietuvos vietas.

Pastatas, kuriame įsikūrusi Pragarėlės ir Adomavos bendruomenė, kažkada buvo kaimo parduotuvė, pieninė. Tai rajono Savivaldybė jį nupirko, sutvarkė ir perdavė bendruomenei. Tvarkantis padėjo ir Paįstrio seniūnija, labdara prisideda ir netoliese įsikūrusi svetimus vaikus globojanti Grigaliūnų šeimyna – dovanojo užuolaidas, buities rakandų.

Kaimo centrą puošia kažkada kaip skelbimų lenta pastatytas grybas.

Tarp dviejų upių

Pragarėlė, kaip ir Gegužinė, Skaistgiriai, Puodžiūnai, Šeškai, Gailiūnai, Medikoniai – vieni iš didesnių Paįstrio seniūnijos kaimų. Iš viso toje seniūnijoje įsikūrę 88 kaimai.

Paįstrio seniūnijos ribose – nemažai upių ir upelių.

Beveik per patį seniūnijos centro vidurį teka paslaptingą ir seną vardą turintis Įstro upelis, o vakarinėje seniūnijos dalyje – Lėvuo.

Pragarėlė įsikūrusi tarp dviejų upių. Atvažiuodamas čia iš Panevėžio pirmiausia kerti Įstrą, o toliau link Adomavos keliaudamas – Svirnupį. Už Adomavos – Lėvuo, o toliau jau galima siekti ir kitus krašto vandenis.

Apžvelgdamas Paįstrio apylinkių upes istorikas Petras Juknevičius teigia: „Kiek jų – didesnių ir mažesnių vagojo miškingas Paįstrio apylinkes senovėje, sunku pasakyti. Žiūrėdamas į dabartinius bevardžius griovius, gali tik spėlioti.“

Žymiausias iš jų, be abejo, Įstras, davęs pavadinimą ir gyvenvietei, ir visai seniūnijai. Net Paįstrio herbe pavaizduotas pro tris koplytstulpius tekantis būtent Įstro upelis. Tik įsižiūrėkite, mėlyname lauke stovi trys sidabriniai koplytstulpiai, ant kurių po du auksinius varpelius.

Banguota juosta herbe – Įstras, rodantis vietovės geografinę padėtį ir jos vardo kilmę.

O trys koplytstulpiai – varpinėlės – simbolizuoja gražias ir dvasiškai prasmingas Paįstrio tradicijas, pagarbą kraštiečiams.

44 kilometrų ilgio Įstras – dešinysis Lėvens intakas prasideda Žaliojoje girioje. Teka jis iš pradžių į pietvakarius, vėliau pasuka į šiaurę, keliskart kerta „Via Balticos“ plentą ir į šiaurę nuo Talačkonių įteka į Lėvenį.

O Pravažiavus Pragarėlę teks kirsti Svirnupį. Šis, matyt, nuo žodžio „svirnas“ pavadinimą gavęs upelis išteka iš Paliukų kaimo laukų ir pasileidžia į vakarus.

Kai atrodo, kad štai tuoj jis įtekės į Lėvenį, staiga pasuka į šiaurę ir lygiagrečiai su Lėveniu, pro Pragarėlę nuvingiuoja į Birželių ir Niurkonių laukus link Pasvalio rajono.

O dar per Paįstrio apylinkės savo vandenis neša į Įstrą įtekanti upė Kryžių Ravas, yra kanalu su tuo pačiu Įstru sujungtas Berninikas, į Lėvenį įtekanti Pišia, Gasparova.

Tuščias kaimas

Nuo Pragarėlės iki Panevėžio apie 20 kilometrų – šiais laikais tiesiog ranka pasiekiamas atstumas. Kelią kiek sunkina neasfaltuota atkarpa, išmetanti keliautojus iš įprastos patogumo zonos.

Laimė, per pačią Pragarėlę asfaltas nutiestas.

Tame kaime gimęs ir čia gyvenantis Zenonas savo akimis matė, kokia buvo Pragarėlė prieš dešimt, trisdešimt ar dar daugiau metų.

Jis pats niekur iš gimtojo krašto trauktis neketina. „Kur čia nubėgsi“, – sako vietinis.

Tik žmonių kaime vis mažiau ir mažiau. Vyras baiminasi, kad tokiais tempais tuštėdama Pragarėlė ateityje ir visai gali išnykti.

„Tokios, kokia buvo Pragarėlė – judri, pilna gyvybės – seniai nebeliko“, – liūdna Zenonui.

Nors nemažai nebegyvenamų kaimo namų nupirkta, jie vis tiek stovi tušti – kas mieste liko, kas užsieniuose dirba.

Kartais ir visą dieną gali po kaimą dairytis – gyvos dvasios nesutiksi. Nebent prie parduotuvėlės.

Tik šiomis dienomis, prasidėjus sėjai, Pragarėlė kiek atgijo – gatvele prapukši traktorius, į laukus paskui jį nuskuba moterys. Bulves sodins.

Per kaimą einanti pagrindinė gatvė pavadinta kaimynės Adomavos garbei. Kai kurie tos gatvės gyventojai savo adresą – gatvės pavadinimą ir numerį – ant gražių lentelių užrašę prie namų pritvirtino. Labai puošia kaimą. Nors ir taip Pragarėlėje visi žino, kas, kur, su kuo ir kaip gyvena. Visi čia savi, net jeigu ir ne giminės. O ir susigiminiavusiųjų nemažai. Net ir R. Zaliauskienė sako, kad atvažiavusi į šį kraštą iš Biržų ir dirbti pradėjusi negalėjo atsistebėti daugumos gyventojų vienokiais ar kitokiais tarpusavio giminystės ryšiais.

• Sekundė
• Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
• #Aukštaitijos Senvagė
• #miesteliai
• #Panevėžys
• #Pragarėlė
• #vietovardžiai