Žinoma tautodailininkė D. Valentienė pirmąjį savo sodą surišo dar vaikystėje, būdama vos aštuonerių. P. Židonio nuotr.

Rami šiaudinių sodų tobulybė

Gera po šiaudiniais sodais sėdėti, jų paskirtį, prasmę bei senuosius tautos papročius prisimenant, žinant, jog visas pasaulis vertina šio lietuviško aukso rišimo tradiciją – ji įtraukta į žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Ar kada teko tyloje bent valandėlę pasėdėti po palubėje švytinčiu didžiuliu šiaudiniu dirbiniu, sodu vadinamu?

Jeigu teko, žinote, jog kalbos apie šio gamtos ir žmogaus rankų kūrinio ypatingumą nėra iš piršto laužtos.

Šiaudinio sodo buvimas erdvėje ramina, tarsi pakylėja, įkvepia.

O jeigu sodas dar ir sukasi, tai labai geras ženklas – namai pripildomi geros energijos, darnos.

Dar sakyta, kad po sodu atsisėdus geram žmogui, šis pradeda suktis sparčiau ir skleisti dar šviesesnę energiją bei ramybę.

Šiaudiniai sodai Lietuvoje rišti nuo senovės. Šis lyg ir paprastas, iš suvertų ant siūlo šiaudelių padarytas namų papuošalas turėjo ne tik dekoratyvinę, bet ir apeiginę paskirtį.

Tikėta, kad net duona, po tuo šiaudiniu sodu laikoma, ilgai išlieka šviežia.

Šiaudinis sodas – nepakeičiamas vestuvių palydovas, turėdavęs ne tik puošti, bet ir užtikrinti jaunųjų laimę.

Sodas būdavo kabinamas virš vestuvinio stalo. Sugrįžę iš jungtuvių vestuvininkai rasdavo stalą apsėstą persirengėlių, todėl pabroliams tekdavo vietas po sodu išpirkti.

Šis paprotys buvo paplitęs visoje Lietuvoje, bet ilgiausiai, iki pat XX amžiaus pradžios, išsilaikė Aukštaitijoje.

Sodus rišome ne tik mes, bet ir artimiausi bei tolimesni kaimynai: latviai, estai, suomiai, baltarusiai, ukrainiečiai, čekai, slovėnai, bulgarai ir kt.

Visgi būtent lietuviški sodai išsiskiria geometrinių konstrukcijų sudėtingumu, puošyba, juos rišančių meistrų gausa.

Tie sodai nepaprastai vertinami ir dabar. 2017 metais sodų rišimo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, o 2023 m. Lietuvos šiaudinių sodų tradicija įtraukta į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Sodų vis dar reikia

Kol šiaudinis stebuklas atsiduria po namų stogu, reikia labai daug – visų pirma javus pasėti, užauginti, derlių nuimti, likusius šiaudus specialiai paruošti ir tada darbščiam meistrui sėsti prie jų ir valandų valandas verti, nerti, rišti, pinti – kurti.
Anksčiau su šiaudais dirbti mokėjo dažna kaimo moteris, dabar šiaudinių sodų kūrėjus, ko gero, pirštais būtų galima suskaičiuoti.
Ir tinkamų šiaudų nelabai kur gausi, o ir tokių sodų poreikio greičiausiai nebėra.
Panevėžietė tautodailininkė, įgudusi sodų rišėja Daiva Valentienė paprieštarauja.
„Yra poreikis. Štai ir dabar gavau vienos miesto gimnazijos užsakymą surišti keturis didelius sodus“, – sako juos verianti meistrė.
Dažniausia jos kuriamų sodų puošmena – šiaudiniai paukščiukai, tradiciniai aukštaitiškų sodų palydovai.
D. Valentienė pasakoja, jog kai imasi rišti sodą –vestuvėms, krikštynoms ar patalpoms papuošti užsakytą, tai daro su didžiausiu pasimėgavimu ir įkvėpimu.
Artimieji pastebėjo, jog tuo metu net jos veidas pasikeičia – ima švytėti, taip gerai jaučiasi.

Visą straipsnį skaitykite sausio 31 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje. Prenumeruoti galite https://prenumerata.sekunde.lt/ – yra ir PDF formatu.