Malūnas pametė net tris savo sparnus. Liko styroti vienintelis, ketvirtas, ne taip seniai remontuotas, kuriam suteikta penkerių metų garantija.
Šalia Stultiškių vėjo malūno gyvenanti ūkininkė Gitana pasakoja buvusi sodybos kieme, kai giedrą birželio 29-osios vakarą nuo malūno pusės pasigirdo ūžesys ir traškesys.
Atsisukusi jo pusėn, Gitana sako pamačiusi krentant vieną malūno sparną, šis trenkėsi į žemę. Netrukus šlumštelėjo ir kitas sparnas, bet šis žemės nepasiekė, nulūžęs dar laikėsi pakibęs ant konstrukcijų.
„Krisdami sparnai aplaužė ir medinį malūno balkoną“, – pasakoja ūkininkė.
Ar buvo nuimtas, ar pats nukrito trečiasis malūno sparnas, Gitana nemačiusi.
„Tai ne pirmas kartas, kai krenta malūno sparnai. Gerai atsimenu, kad seniau juos buvo nuplėšusi Lietuvoje siautusi vėtra. Dar vieną sykį sparnai krito nebepamenu dėl ko. Dabar jų irgi nenupūtė joks vėjas, nes buvo tikrai graži rami diena“, – sako Gitana.
D. Mikalauskienė skaičiuoja, kad Stultiškių malūno sparnai krenta jau trečiąsyk. P. Židonio nuotr.
Tarp Upytės ir Ėriškių esančiame Stultiškių malūne-Linų muziejuje muziejininke dirbanti agronomė, mokslų daktarė Elvyra Gruzdevienė teigia galinti nurodyti ir tikslų laiką, kada nugriuvo malūno sparnai. Tai buvo birželio 29-osios vakarą 20 valandų 30 minučių. Būtent tokiu metu muziejininkė mena sulaukusi malūno kaimynystėje gyvenančios išgąsdintos moters skambučio, pranešusio apie tokią avariją.
„Sparnai nulūžo dėl senumo. Jie buvo pritaisyti tik dėl grožio, savitumo. Jau niekas turbūt ir nebeatsimena, kada malūnas veikė, malė miltus ir kada sukosi jo sparnai“, – pabrėžė E. Gruzdevienė.
Du sulūžę sparnai jau supjaustyti, trečiasis išardytas tebeguli prie pat malūno.
Ketvirtasis, netekęs trijų brolių ir likęs našlaitis, irgi nuleistas žemyn. Nebelikus malūno sparnų, gerai matyti ant jo kepurės pritvirtintas metalinis perkūnsargio stiebas.
Pasak E. Gruzdevienės, vienintelis nenulūžęs sparnas prieš kurį laiką remontuotas ir dar nesibaigęs penkerių metų garantijos terminas.
Stultiškių malūnas, kuriame įrengtas vienintelis Lietuvoje Linų muziejus, medinis, apkaltas lentelėmis, kokiomis kitados dengti trobų stogai.
Pernykštė vasaros kruša, pramušusi Upytės namų stogų šiferį bei sienų apdailos lenteles, nepagailėjo ir malūno. Buvo gerokai aptalžytos jo sienas dengiančios lentelės.
„Pačią malūno būklę vertinčiau patenkinamai. Gaila, bet smarkiau palijus jis skęsta, vanduo skverbiasi į vidų, net apsemia eksponatus“, – konstatavo muziejininkė.
Nepaisant to, Stultiškių malūnas lankomas.
Turistai atvyksta ir apžiūrėti jo paties, ir pamatyti eksponatų, reikalingų linus paversti drobe. Atvykę į edukacijas, gali ir patys pabandyti minti, brukti, šukuoti linus.
Anksčiau Upytės bandymų stoties mokslo darbuotoja dirbusi E. Gruzdevienė malūne įkurtam muziejui vadovauja antrus metus.
O muziejų malūne įkūrė ir ketvirtį amžiaus muziejininke jame dirbo kultūros srities darbuotoja Dalia Mikalauskienė.
Ji skaičiuoja, kad per savo vadovavimo metus malūnas buvo nukentėjęs nuo Anatolijaus vardu pavadinto uragano, Lietuvą siaubusio pačioje XX amžiaus pabaigoje – 1999-ųjų žiemą. Uraganas tuomet nuplėšė Stultiškių malūno sparnus, šie krisdami sulaužė medinį balkoną.
Po to malūno sparnai krito dar sykį.
„Upytėje gyvenu jau pusę amžiaus, tad prisimenu ir senuosius, tikriausiai originalius jo sparnus. Tie nelūžo, buvo pakeisti naujais“, – pasakoja D. Mikalauskienė.
Jaunystėje atvykusi į Upytę dirbti kultūrinio darbo, Stultiškių malūną ji radusi labai puikiai įrengtą. Tiesa, jame įrengta linininkystės ekspozicija nebuvo viešai prieinama.
„Malūnas buvo Upytėje veikusios bandymų stoties reprezentacinė vieta su konferencijų sale. Į konferencijas tais laikais suvažiuodavo linų augintojai iš visos Sovietų Sąjungos“, – mena D. Mikalauskienė.
Jai itin įstrigę, kad sovietmečiu Upytės malūnas netgi buvo šildomas.
Stultiškių malūnas iškilo 1880-aisiais. Į kultūros paveldo objektų sąrašą ši medinė, jau kone 150 metų stūksanti retenybė neįrašyta.
Kai, atkovojus nepriklausomybę, Lietuvoje imtas grąžinti turtas, Stultiškių malūną, anot D. Mikalauskienės, atsiėmė jo savininkų palikuonys. Į privačias rankas susigrąžintas malūnas ketverius metus stovėjo užrakintas. Jame buvęs linininkų turtas, anot pašnekovės, tapo tarsi niekieno arba visų, tad buvo išsinešiotas.
Galop Panevėžio rajono savivaldybė išpirko malūną iš naujųjų savininkų, nutarusi, kad jame ir toliau turi veikti kraštą reprezentuojantis Linų muziejus.
„Buvau įdarbinta muziejininke. Tuomet pradėjau vaikštinėti po žmones ir rankioti, kas susiję su linininkyste, prašinėjau senų rakandų“, – mena D. Mikalauskienė.
Linų muziejus Stultiškių malūne duris atvėrė 1996 metų rudenį.
Šiuo metu malūne įkurtas Linų muziejus priklauso Ėriškių kultūros centrui. Jo direktorė Justė Gusevaitė-Grižė teigė, jog apie nulūžusius sparnus informuota Panevėžio rajono vadovybė.
Savivaldybės administracijos direktorius Edmundas Toliušis patikino, jog jau rasta statybų bendrovė, pagaminsianti bei pritvirtinsianti nulūžusius malūno sparnus.
„Kad galėtų vykdyti darbus, bendrovės specialistai turi išsimatuoti likusį vienintelį malūno sparną. Tą jie ir ruošėsi daryti šios savaitės pradžioje, tačiau kaip tik užklupo naujos audros, tad nebuvo pakeltas bokštelis, reikalingas darbams atlikti“, – tvirtino administracijos vadovas.
Jis teigė turintis statybininkų pažadą, kad vienas iš Panevėžio rajono simbolių šį rudenį jau turės visus keturis sparnus.