Į susitikimą G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje su vienais žymiausių Lietuvos režisierių Algimantu Puipa ir Janina Lapinskaite susirinkę šių dviejų nepaprastų talentų gerbėjai turėjo progą išvysti 2019 metų filmą „Kita tylos pusė“. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Puipiškoji tylos pusė

Sąvoką puipiškas filmas tikriausiai yra girdėjęs dažnas lietuviško kino gerbėjas.

Algimantas Puipa – vienas tų režisierių, kurių kūrybą kinematografijos istorijoje galima būtų apibrėžti atskiru savitu stiliumi. Tačiau kai kūryboje susiduria kelios stiprios asmenybės – tampa daugiau nei įdomu.

Ne paslaptis, kad A. Puipa savo filmus stato ant literatūros kūrinių pamato. Šis – taip pat ne išimtis. Filmas sukurtas pagal švedų rašytojo Torgnio Lindgreno romaną „Kamanių medus“, kurio ekranizacijos idėją A. Puipa puoselėjo ne vienerius metus. Vaidmenis šiam filmui sukūrė Juozas Budraitis, Povilas Stankus, Viktorija Kuodytė, Asta Stankūnaitė.

Tai – dviejų brolių neapykantos, nesantaikos, nuoskaudų istorija. Jų namus skirianti upė tampa neperplaukiamu vandenynu – jie nematė vienas kito visą amžinybę. Jų kasdienybė – žvilgčiojimas pro langą, laukiant vienas kito mirties. Jųdviejų neapykanta tokia stipri, jog, bijodami vienas kitam nusileisti, net numirti negali. Abu kasdien seka, kada kuris užkuria krosnį, uždega šviesą… Filme neapsieita ir be meilės linijos, kuri ir tampa prarastojo broliško ryšio priežastimi. Jaunystėje jie mylėjo vieną moterį. Vienam ji buvo žmona, kitam – meilužė. Abiems pagimdė sūnų. Kiekvienas brolių tikėjo, kad sūnus jo, abu buvo kalti ir dėl jaunuolio mirties. Šis tragiškas įvykis dar labiau pagilino nesantaiką ir visiems laikams atėmė ne tik sūnų, mylimąją, bet ir atitvėrė vieną nuo kito amžina neapykantos siena. Galbūt tokioje tyloje abu broliai ir būtų nugyvenę savo dienas, jei ne įvykis, į paviršių iškėlęs senąsias nuoskaudų drumzles. Brolių gyvenime netikėtai atsiranda dar viena moteris. Pusamžė rašytoja užklysta į kaimą skaityti paskaitos apie šventųjų gyvenimus. Dėl potvynio trumpam apsistojusi pas vieną iš brolių, pasilieka pusmečiui ir tampa tiltu tarp šių dviejų senų nelaimėlių. Nežinia, kas pastūmėja moterį keliskart per dieną irstytis valtimi nuo vieno brolio namo prie kito. Ji gamina valgį, plauna grindis, prausia senus jų kūnus, kūrena krosnį, klauso istorijų, meilės ir pykčio persmelktų jų išpažinčių ir bando juos sutaikyti.

Nacionalinė kino klasika

Tai – 21-asis ilgametražis vaidybinis Algimanto Puipos filmas. Vieni režisieriaus kūriniai jau tapo nacionaline kino klasika, kiti sukurti iki tol lietuviškame kine nenagrinėtomis istorijos ar visuomenės gyvenimo temomis. Daug režisieriaus filmų yra sėkmingos nacionalinės literatūros ekranizacijos: „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Amžinoji šviesa“, „Žuvies diena“, „Bilietas iki Tadž Mahalo“, „Dievų miškas“, „Elzė iš Gilijos“, „Nuodėmės užkalbėjimas“, „Miegančių drugelių tvirtovė“ ir kiti. A. Puipos kūriniai pelnę tarptautinį įvertinimą, solidžius apdovanojimus kino festivaliuose.

Įvertintas tarptautinėje arenoje

A. Puipos filmams dažnai priskiriami skandinaviškojo kino bruožai – asketiškai išgryninta aplinka, gilūs psichologiniai veikėjų portretai, laikmečio neapčiuopiamumas, monotoniškai ritmiškas laiko suvokimas. Šis filmas ypač sustiprina tokį apibūdinimą. Režisieriui pavyko sukurti autentišką Švedijos kaimą Lietuvoje, skandinaviškąją dvasią atitiko unikalus kaimelis – Ventė, įsikūręs Ventės ragu vadinamame kyšulyje prie Kuršių marių. Neabejotinai sodrių spalvų į pilką ir niūrią, pykčio ir kančios prisodrintą aplinką įnešė operatorius Algimantas Mikutėnas. Reikia pasakyti, kad antruoju režisieriaus smuiku filmo pastatyme griežiančios Janinos Lapinskaitės nuopelnas taip pat tikrai didelis.

„Kita tylos pusė“ sulaukė ir tarptautinės sėkmės. 4-ajame tarptautiniame Skandinavijos kino festivalyje Helsinkyje filmas pelnė du pagrindinius apdovanojimus – tarptautinis žiuri jį pripažino geriausiu ilgametražio vaidybinio filmo kategorijoje, o pagrindinio vaidmens atlikėjas aktorius Juozas Budraitis pelnė prizą už geriausią vyro vaidmenį.

Konstravimo technika

Viena yra skaityti apie filmo pasiekimus ar išgyventi puipiškąją dramą žiūrint patį filmą ir visai kas kita – klausytis jo gimimo istorijos, techninių, vaidybinių nuotykių, inspiracijų, įžvalgų iš pačių filmo kūrėjų lūpų. Kaip režisierius pritaiko literatūros kūrinį savo vizijai įgyvendinti, kaip renkasi aktorius ir perrašo scenarijaus tekstus pagal aktoriaus charakterį, kaip oro sąlygos koreguoja visos komandos darbo grafikus, kokias technines priemones pasitelkia kad ir gamtos reiškiniams simuliuoti, kas įkvepia kūrinių pasirinkimus ar filmo scenų sustatymus. Pasak A. Puipos, paprastai režisieriai turi savitą filmo konstravimo viziją. Vieni klausosi muzikos, kiti renkasi poezijos struktūras, o jį patį įkvepia dailininko Endriaus Vajeto kūryba.

Nežinia, ar filmą žiūrėti yra geriau perskaičius romaną ir pasiklausius filmo kūrėjų istorijų, ar atvirkščiai. Tikriausiai tai labai individualu. Aišku viena, kad tokiu būdu galima susidaryti išsamų filmo paveikslą, apžiūrėti, pajusti, koks jis daugiaplanis. Suvoki, kad filmas turi ne tik kitą tylos, bet ir savo gimimo pusę, be to, atrandi dar daugybę pusių, kurių nė neįtarei esant. Nors vis dar lieka paslaptis, kaip ir kodėl pilkas ir kančios persmelktas siužetas taip įtraukia, pakylėja virš paties kasdienybės ir nuveda režisieriaus sumaniai parinktais keliais.