Prozininkės debiutas

Prozininkės debiutas

Mūza Olimpija Svetickaitė dabar iš Palangos mūsų projekte dalyvauja nuo pat pradžios. Labai nekantraujame skaitytojui pateikti ją naujai – kaip prozininkę. Malonaus skaitymo, gražių vasaros vakarų!

Mūza Olimpija Svetickaitė (8 kl.)

Triveidis žirgas

Š draugauja su S. Abu mano, kad tai pirma rimta draugystė jų trumpuose gyvenimuose. Š kiek daugiau nei dvidešimt, siauraklubė, plonus plaukus dažo šviesiai gelsvai. Dažniausiai dėvi dermatino švarkelį ir trumpus, ties keliais garintus džinsus, konversus avi tol, kol oro temperatūra nukrinta iki -20 laipsnių Celsijaus. S aukštas ir liesas, kinematografiškai išsišovusiais skruostikauliais ir aukšta kakta, kiek vyresnis už Š. Dėvi tik sportinius marškinėlius ir pilkus džinsus, kitokie rūbai jam atrodo pernelyg ekstravagantiški. Labiau nei konversus mėgsta juodus „Nike“ sportbačius su baltu logotipu, kurio jo bendraamžiai seniai nebevadina snargliu.

Š ir S mano, kad juos aplankė meilė. Jie susipažino vos prieš mėnesį, bet jų naivios akys dabar sugeba matyti tik juodu vienijančius panašumus. Š tiki, kad visų žmonių sielos vingiuotos, ir jei kas suglaustų mane ir tave, mintyse ji šnabžda S, mūsų sielų grioveliai susijungtų į lygų vienį, į dėlionę be tarpelių. S yra tiesiog tikras, kad Š, šiai dailiai merginai, jis jaučia kiek daugiau nei anksčiau sutiktoms, ir ateitis su Š rodosi tikrai nebloga perspektyva. Š pasąmonės gilumoje kartais jaučia, kad jos plepumas ir jausmingumas kartais atsimuša į S santūrumą, šį Š meilumas kartais priverčia atsakyti keliais atsainiais žodžiais, bet abu kuo giliausiai nuo savęs tai slepia. Š paaugliškai tiki jausmais ir mano, kad tai tik jos patirties stoka, kad viskas yra tobula, šios nepagrįstos mintys rodo tik linkimą į paranoją, ji turinti nustoti analizuoti kiekvieną žodį, turinti atsipalaiduoti. S yra tikras, kad toks jo nepakantumas yra nepripratimas prie nuolatinės komunikacijos, ir kuo daugiau jis su Š bendrausiąs, tuo rečiau tamsiame pasąmonės kamputyje iškilsiantys tokie prieštaravimai.

Dabar Š ir S mašinoje. Jie važiuoja atostogauti, tai pirma ilga judviejų išvyka. Š tiki, kad tai gali būti svarbiausia išvyka jos gyvenime, kad būtent joje ją apims dar stipresni jausmai, išnyks visi nuogąstavimai, kad būtent joje aš ir tu, mielasis, mintyse ji šnabžda S, suprasime, kad mudu skirti vienas kitam. S mano, kad šioje kelionėje jie dar labiau pažinsią vienas kitą, kad apsitrins visi lig tol buvę ar įsivaizduoti nelygumai, kad mudu abu, Š, mintyse postringauja S, pagaliau suprasime, kad kartu praleistas laikas yra mielas, o dar mieliau būtų, jei jis nenutrūktų ir mudu nuspręstume, kad bendra ateitis mūsų atskiras ateitis paverstų į vieną gražų gyvenimą. Tą mes ir turim suprasti, tikino save S, tą mes suprasim, svajojo Š.

S važiuoja 150 kilometrų per valandą greičiu. Jis nėra kelių lakstūnas, ne, jo net nepavadinsi tikru vairuotoju, S prieš pusmetį įgijo vairuotojo teises, bet savo mašinos neturėjo ir jo vairavimo patirtis apsiribojo trumpomis važiavimo mašina pamokėlėmis miesto gatvėse kartu su instruktoriumi. Prieš šią kelionę S išsinuomojo dailų automobilį, kruopščiai iššveitė visus jo kampus, iškvėpino kvepalais, kurie turėtų patikti Š, šalia priekinio veidrodėlio pakabino kryželį ir akį, kurie turėtų mudu saugoti, širdelę, kuri turėtų tave, mieloji Š, pamaloninti, ir meškutį, o tau, brangioji, pliušiniai žaislai juk tikrai patinka, svarstė S. Jis visai nenori taip skubėti, jau sutemo, pliaupia vasariška liūtis, automobilis nuomotas, o jeigu imtų ir sustotų, pradėtų nesveikai švokšti ar dar velniaižin kas, ką jis darytų vidury nakties atokiame magistralės užkampyje? Juk taisyti nemoka, atsidarytų kapotą ir krapštytųsi, vaidintų, kad ieško problemos sprendimo? O jei užmigtų ar atsitrenktų į kokį vilkiką? Jis lekia, jaučia savo nepatyrimą, bijo kiekvieno kilometro, bet su kiekvienu ir džiaugiasi, nes tikslas artėja, nes jis neapsijuokė, sukūrė drąsaus ir patyrusio, brandaus vaikino įvaizdį. Juk viskas bus gerai, viskas dėl tavęs, Š, kad tu dar labiau mane mylėtum, kad žinotum, koks aš šaunus, juk viską, mintyse jis šnabždėjo, viską galiu padaryti, kad tau patikčiau.

O Š bijo. Ji sėdi tvirtai įsikibusi į ranktūrius, pabalusiais krumpliais, suspaudusi lūpas, o jei S trumpam atsuka žvilgsnį, vargiai išspaudžia sausą šyptelėjimą. Ji nuo pat mažens bijojo transporto, dar labiau bijojo greičio, ir šis žvėriškas lėkimas niūrią vasaros naktį jai atrodo košmariškas, viskas, ko ji trokšta, yra mažesnis greitis ir miegas. Bet dar labiau Š bijo išduoti šią savo baimę S. Viskas gerai, tikina save ji, S taip įpratęs, jis šaunus, o mano baimė nepagrįsta, aš privalau ją peržengti, privalau ją paleisti, jei noriu būti su S, jei noriu suaugti. Nėra prasmės nuogąstauti, važiuok, mielasis, važiuok, ramina save Š, nieko negali nutikti, kai mes kartu, viskas turi būti gerai.

Tačiau baimė yra viskas, ką tąnakt Š ir S jaučia. S nervingai gniaužo vairą ir bijo parodyti savo nevykėliškumą, Š mindžioja konversus ir bijo išduoti savo nuogąstavimus. Jai nepavyksta sulaikyti žiovulio, Š žiovauja garsiai ir ilgai, pradeda snūduriuoti, bet po kelių minučių pakirsta.

– Miegok, – taria jai S. Jis mato jos mieguistumą, jaučia keistą įtampą, jį trikdo jos žvilgčiojimas į spidometrą, S supranta tai kaip užuominą važiuoti dar greičiau, o to, galvoja jis, tikrai nedarysiu, negaliu, tokiam vairuotojui kaip aš tai būtų beprotiška. Tad S nori, kad Š užmigtų, jis nori, kad ji jaustųsi gerai, o jei ji miegotų, svarsto, galėčiau greitį kiek sumažinti, juk Š nepajustų. O jei pabustų, pasakyčiau, kad nenorėjau jos prižadinti, nuo tokio dėmesingumo ji tiesiog apsvaigtų.

Š nori miego, bet pakirdus ją apima siaubas, kad iš tiesų buvo užsnūdusi. Jai malonu, kad šią kelionę S toks dėmesingas, bet jei dabar užmigčiau ir nepastebėčiau, mąsto ji, kaip S pradeda snūduriuoti arba į kelią išlekia koks žvėris, ir mudu abu įsirėžtume į atitvarą arba įlėktume į duobę, visą gyvenimą negalėčiau nusikratyti kaltės jausmo. O jeigu užmigus pradėčiau sapnuoti košmarus ir per miegą pradėčiau dejuoti, S manimi pasibjaurėtų.

– Gal geriau nemiegosiu, – sako ji S. – Gal pamatysiu kokį žirgą, juk žinai, kaip aš juos myliu.

S mato, kad Š prieštarauja tarsi ne savo noru, juk ji knapsi atmerktomis akimis. Gal ji spyriojasi, nes užmigti mašinoje jai atrodo kažin kaip vaikiška, o gal bijo? Miegok, žirgų prisižiūrėsi ir kurorte, sako jis atžariai, tikėdamasis, kad tai, kaip visada, privers Š surimtėti. Š nenori įkyrėti, nenori kivirču sugadinti visos kelionės, todėl užsimerkia, ir miegas ją pasiglemžia akimirksniu. S apima palengvėjimas, jis švelniai spusteli stabdį. Š pradeda sapnuoti, ji sapnuoja mišką, save basomis kojomis ir suplėšyta suknele, ji bėga takeliu, suklumpa, pro baltą suknelę pradeda sunktis kraujas. S žvilgteli į laikrodį, artėja pirma, jei važiuosiu tokiu greičiu, svarsto, truputį po dviejų būsime vietoje. Š bėga kraujuodama, jai ima trūkti oro, pribėgusi ežerą pamato jame vaikino veidą, miegodama ji jaučia jį iš dviejų pusių. S barbena pirštais į vairą ir tyliai švilpauja, žvilgteli į Š, ji miega ramiai, gal alsavimas kiek dažnesnis, turbūt sapnuoja mudu, galvoja jis. Š neria į ežerą, link to vaikino, bet plotelyje, kuriame raibuliuoja vaikino kakta, iš vandens staiga išnyra gigantiškas žirgas. S darosi karšta, jis įjungia kondicionierių. Š nustemba, vaikino veidas pabąla ir dingsta vandenyje, žirgas artėja, Š tiesia ranką žirgui paglostyti. S žvilgteli į Š, vis dažniau dejuojančią, ir spusteli akceleratorių, gal ji jaučia, kad sulėtinau, ir nori važiuoti greičiau? Š ranka priartėja prie žirgo snukio, ji jau lyti karštą nosį, bet staiga gyvūnas jai gnybteli. Š klykdama pašoka iš miego, staiga kažkas sušmėžuoja mašinos priekyje, S irgi pradeda klykti, sucypia stabdžiai, dabar jie klykia klykiančioje mašinoje, klykautojų trio, mąsto Š šiomis į valandas pavirtusiomis sekundėmis. Klyksmą nutraukia smūgis, skleidžiasi oro pagalvės, skausmas, visuotinis plyšimas, Š ir S regi iš judviejų kūnų kliokiantį kraują. Tada juoda.

Dabar Š ir S ištikti komos. Jie guli vienoje palatoje, išvalytoje nuo visų pasaulio bruožų, baltame kube, pripildytame tarsi iš utopijos nužengusių įvairias spalvas ir garsus leidžiančių aparatų. Čia nėra gyvybės, tik jųdviejų kūnai, tuštut tuštutėliai, praradę savarankiškumą ir palaikomi niekad nesibaigiančio pypsėjimo. Š ir S išvalyti, juose nėra nieko, kas buvo anksčiau, ir viskas, kas juos sieja, tėra šis beveidis kambarys, šviesa, neprasiskverbianti į jų kūnus užgožusią tamsą, ir vienišumas. Minkštasuoliai koridoriuje prie jų durų tušti, niekas už juodu nesimeldžia, nė viena pasaulio dalis dėl jųdviejų būklės nepakito. Jų niekas nepasigenda, o ir nėra kam, nuo pat Š ir S pažinties pradžios juodu buvo visiškai vieni, nei giminių, nei draugų ar pažįstamų neturėjo. O vos prieš kelias dienas juos siejęs ryšys buvo nutrūkęs, nes viskas, kas iš Š ir S liko, tėra du beasmeniai, niekam nereikalingi kūnai, ir jų ateitys yra nubrauktos jiems nežinant.

Tačiau po mėnesio Š aparato ekranėlyje sumirguliuoja šviesos, ir sterilioje sferoje pasigirsta robotiški garsai. Jie girdisi visoje ligoninėje, o aparatas naujas, Š pirma pacientė, už kurią jis gyvena, todėl į baltąjį Š ir S kubą atskuba visi trys skyriaus gydytojai ir dar daugiau slaugytojų. Nė vienam jų nerūpi besieliai jųdviejų kūnai, dienos įvykiu tapo naujasis aparatas, pirmąkart atskleidęs savo balso galimybes, apie kurias nė vienas personalo darbuotojas negalėjo nutuokti. Tarpduryje stumdosi vis daugiau viena per kitą tauškančių seselių, o trys visažiniškos gydytojų povyzos tupi prie aparato ir bando suprasti technikos prabilimo priežastį. Šis gyvasis paveikslas tęsiasi daugiau nei pusvalandį, aparato klyksmai vis garsesni, tačiau niekas nepajėgia jo nutildyti, kol vieną slaugytoją aplanko nušvitimas ir ji tarsi iš dangaus nusileidusią maną atneša prietaiso naudojimo instrukciją. Tik ją išanalizavusi gydytojų trejybė susimeldžia žvilgtelėti į Š. Jos kūnas toks pat pilkas, tačiau krūtinė vos įžiūrimai kilnojasi, ir po akių vokais lyg bepradedą skleistis žiedai vos vos juda vyzdžiai.

Š perkelia į atskirą palatą. Sulig kiekviena diena jos gyvybę gyvena vis mažiau aparatų, ir jos kūnas pamažu pradeda atlikti vis daugiau jam priskirtų užduočių. Š sąmonė šviesėja, ir jos vidų užvaldęs beribis juodumas virsta į drėgnus pilkus debesis, kasdien raibuliuojančius ir praleidžiančius menkus šviesos spindulėlius. Brūkšnys, nubraukęs Š ateitį, pamažu sklaidosi į blausią miglą, o jos perspektyvas apgaubia blankuma, suminkštinanti kontūrus, tačiau paliekanti boluoti šiokius tokius siluetus.

Galiausiai Š pabunda apsunkusi ir bejausmė, ir viskas, ką ji pajėgia, yra apmesti akimis palatą ir išleisti keletą slopių garsų. Tačiau sulig kiekviena diena Š pajėgia vis daugiau ir daugiau, jos kūnas vis labiau vaduojasi iš gilaus sąstingio. Bet jos nejaudina kojų paralyžius ir gausėjantis laukiančių operacijų sąrašas. Sulig kiekviena diena Š pajėgia vis daugiau mąstyti, jos mintys keroja ir pamažu obsesiškai pasiglemžia visą sąmonę. Jai baisu, nes vienintelis jausmas, kurį Š jaučia S, yra bedugnė neapykanta. Ji nežino, ar jis gyvas, galbūt S net nepaniro į komą arba mirė vietoje, gydytojai apie jį nieko neužsimena, bet Š tai nesvarbu, tą per šviesmečius mudu atskyrusį šaltį ir žvėrišką nepakantumą S jausiu visada, net jei jis būtų palaidotas ir jo kūnas būtų seniai sugraužtas musių, mąsto ji. Ši juoda emocija kasdien ją veda gilyn, ir tai supratusi Š šlykštisi savimi, kelias minutes užvaldęs protas verčia ją save niekinti, bet prošvaistes uždengia tamsa, ir ji krenta gilyn į savo begalinį akivarą, iš kurio išsikapanoti neįmanoma.

O S būklė prastėja. Jau keli mėnesiai kaip jis ištiktas komos, sulig kiekviena diena vis mažesnė S kūno dalis vykdo savo funkcijas, ir vis daugiau įvairių aparatų gyvena jo gyvybę. Jo palata virto į sterilų šiltnamį su fotosintezę vykdančiais robotais, tarnaujančiais vienai didelei daržovei, į kurią pažvelgus pranyksta apetitas. Su šitiek aparatų S vegetuotų dar daug metų, bet tikimybės, kad kada nors galėtų pabusti, seniai nebėra, tad šiame beveidžiame skyriuje šis vienišas nelaimėlis tereiškia parazitą, siurbiantį elektrą ir gadinantį naują inventorių.

Š atlaiko gausybę galvos, pilvo, kojų operacijų. Ji seniai žino, kad vilčių vaikščioti nėra, kojų paralyžius nepašalinamas, ir nuo vienos akimirkos prieš keletą mėnesių, kai S lėkdamas didžiuliu greičiu susidūrė su žirgu, mąsto Š, visam gyvenimui tapau invalide. Ji turėsianti iki pat mirties gerti daugybę preparatų, kas antrą mėnesį lankytis pas įvairios specializacijos gydytojus. Tačiau dabar Š sustiprėjo tiek, kiek gali sustiprėti žmogus, pabudęs iš komos po siaubingos avarijos, tad gydytojų graudžiomis minomis trijulė nedrąsiai praneša, kad S yra gyvas numirėlis, daržovė, palaikoma visų šios ligoninės turimų aparatų, ir tikimybės, kad būklė pagerėtų, nėra. Bet bėda ta, dėsto vienas jų Š, kad ligoninė negali atjungti aparatų be S artimųjų sutikimo, o vienintelė to vaikino artimoji esate jūs. Daktaras sakosi suprantantis, kad vienišei Š, paskutines laisvo gyvenimo akimirkas praleidusiai su S, bus sunku jį numarinti, bet kitos išeities nėra, ligoninės lėšos iššvaistytos, o palikti mirusį žmogų tarp gyvųjų būtų absurdiška.

Š lėtai ir iškilmingai suraito parašą ir ima pagiežingai juoktis. Taip, mielasis, taip, galvoja ji, nuo šiandien tu miręs, miręs visam pasauliui ir man, o aš nuo šiandien gyva, visas pasaulis laukia manęs, ir mano švarus kūnas laukia pasaulio. Sulig šiuo smulkiu parašiuku ji pajunta didžiulį palengvėjimą, tarsi visą šį laiką po pabudimo ją būtų varžiusios tonas sveriančios grandinės, ir brūkštelėjus tušinuku tarsi burtų lazdele ledinis metalas akimoju ištirpo. Ji jaučia tarsi ant nugaros augančius didelius pūkinius sparnus, ir dabar, svarsto, dabar jie nuneš mane bet kur.

Po kelių dienų į ligoninę ateina didžiulis siuntinys. Tai neįgaliojo vežimėlis, kurį užsisakė Š, grakštus ir lengvas, pritaikytas specialiai moterims, su žaliais ratais, mėlyna sėdyne ir prie ranktūrio pritvirtinta oranžine vėliavėle. Š susijaudinusi apsiauna naujus lakuotus batus, užsisega žalią plisuotą sijoną ir apsivelka mėlyną palaidinę su gelsvais žirneliais. Palikdama kvepalų šleifą vežimėliu apvažiuoja ligoninės koridorius, ak, koks jis patogus, nenustoja džiaugtis. Š entuziastingai pasirašo visus dokumentus, reikalingus išeinant iš ligoninės, pasiima siuntimus pas gydytojus artėjančiam pusmečiui ir vaistų receptus, atsisveikina su gydytojais ir slaugytojomis ir susijaudinusi išrieda į gatvę. Kokia nuostabi bobų vasara, kokia ryški saulė, kaip kvepia skubantis rudeniu miestas! O medžiai, jie dega visomis spalvomis, svarsto ji, o aš irgi degu, aš irgi savo liepsna pasaulį noriu apglėbti.

Š pamato kitoje gatvės pusėje ryškiai šviečiantį vaistinės logotipą. Jai kaip tik reikia vaistų, o pro duris su neįgaliojo vežimėliu išvažiuoja simpatiškas vaikinas, juk būtų puiki pradžia susipažinti su likimo broliu, svarsto ji. Š paskubomis išrieda į gatvę, kad tik vaikinas nenuvažiuotų, juk nepavyčiau, galvoje minčių raizgalynė, skersvėjis šnypščia miestu ir jos kaulais, Š svaigina vėjas plaukuose, štai jau beveik pervažiavo gatvę, tik staiga šone pajunta didžiulį smūgį ir stabdžių cypimą, sugirgžda nuo vežimėlio krintantis ratas, Š pargriūva ant cemento ir žirgas ant ją partrenkusio ferario logotipo paskęsta kraujyje. Š miršta iškart.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų