Juozas Lebednykas. SKULPTORIAUS ARCHYVO nuotr.

Prisimenant Juozą Lebednyką

Prisimenant Juozą Lebednyką

„Ko čia egzistuoji, žmogau, dėl ko gyveni? Gal dažniausiai tokį klausimą sau užduodu. O gyvenu dėl kūrybos, dėl šeimos. Darau kažką, lyg įrodinėčiau, kad kažką sugebu, sau, vaikams, šeimai, gal ir aplinkiniams. Kad ne veltui laikas eina, kad ne tik duona sotus esu. Dirbu ir viskas“, – prieš trejetą metų Indrei Stulgaitei-Kriukienei duotame interviu kalbėjo skulptorius Juozas Lebednykas.

Gal net ne skulptorius, o tapytojas, paišytojas, fotografas, žvejys… Kad ir kaip pavadintum, vis vien jis nei pats save įrėminti galintis, nei kitiems „leidžiantis“. Jo gyvenime taip darniai viskas buvo persipynę, susilieję, driekėsi greta, kad net neįmanoma atskirti, kur prasidėdavo kūryba, o kur žvejyba. Ir kuri kuriai darė įtaką.

Prisimindami amžinybėn iškeliavusį talentingąjį Panevėžio ir visos Lietuvos menininką, skulptorių J. Lebednyką, spausdiname šio unikalaus laisvo kūrėjo pasakojimą, netilpusį į tradicinio interviu rūbą.

Apie darbą…

Man įdomu pabandyt. Nusibosta molį lipdyt ar atiduodu meistrams bronzą atliet, na ir ką veikt? Nusiperku popieriaus, pastelės kokios ir sėdu paišyt. Tuose piešiniuose daug motyvų lenktų, apvalių, sueina su skulptūromis tiek forma, tiek temomis. O pabosta, tai vėl prie akmens, prie bronzos grįžtu. Būna, kad gaunu kokį akmenį, žiūrėk, stovi stovi tas akmuo kur kertėj, o ateina laikas ir sugalvoju ką nors iš jo padaryt. Skulptūra, tai ką gi, glostai glostai ir išeina tokia – trimatė iš visų pusių.

Kartais būnu pieštuku ką pasipaišęs, o paprastai tai tiesiog improvizuoju ir žiūriu, kad gerai atrodytų. Būna, kad ir improvizuoju ekspromtu. Kartais tai net geriau išeina nei ilgai kankinantis. Būna, kad ir perdarau.

Svarbiausia, reikia laiku sustoti, kad neužkankintum. Bet visų svarbiausia – jei jau dirbu, tai vienu metu dirbu prie vieno kūrinio, nesiblaškau, kol užbaigiu. Nes juk niekas po to neužbaigs.

Užsibrėžiu ir dirbu, nesvarbu, penkias valandas ar dešimt, ar dvylika sėdžiu. Kitus dalykus tiesiog metu šalin. Būna, net susirašau, ką ir kada turiu padaryti, lyg kelionei susirašau, ką pasiimt, kad tiksliai būtų. Kad blaškymosi nebūtų, juk tai atima daug energijos. Man reikia žinot, ką veiksiu.

SKULPTORIAUS ARCHYVO nuotr.

SKULPTORIAUS ARCHYVO nuotr.

Apie įkvėpimą…

Kūrybiniai motyvai iš gamtos, jos stebėjimo. Iš kelionių. Daug indiškų motyvų, daug impulsų davė indiška skulptūra, reljefai. Dar besimokant institute man patiko egiptietiški reljefai, indiški, tos šventovės. Teko bene du mėnesius su žmona Jolanta ir sūnumi Luku po Indiją keliauti, labai sužavėjo.

O apskritai viskas ateina lyg savaime. Nuvažiuoti žvejoti turiu tokią vietą, tarsi apgaubtą aureole, ten pieva tokia didelė. Kai žiūriu į tą pievą, mintys išsivalo ir nuo kūrybos, ir nuo buities. Tik žiūriu į tą žalią erdvę, į gėles visokias ir nieko daugiau nereikia. Ten dar toks medis – uosis auga. Niekur daugiau tokio uosio nemačiau. Po tuo dideliu dangaus skliautu sėdžiu, saulę palydžiu, kai ji leidžiasi, tylu, ramu ir jokio chaoso.

O gimtinėje, Onuškyje, miškai, ežerai. Gyvenom neturtingai, tai vaikai būdami uogaudavom, tuose miškuose laiką leisdavom, kad kažkiek užsidirbtume. Visąlaik tarp tos gamtos, įsigėrė tai tikriausiai ir į kūną, ir į dvasią. Ir gal paskui kažkas iš tos gamtos ir į kūrybą ateina. Ne miesto vaikas esu.

Apie Sankt Peterburgą…

Nuo kokios septintos klasės ir žiemą, ir vasarą važinėjau į Sankt Peterburgą, tuometį Leningradą, pas pažįstamus. Jie gyveno centre, visai šalia Ermitažo, gal pusė kilometro, gal net mažiau. „Moika sorok, kvartira tri“ (Moikos 40, 3 butas) – kaip dabar adresą prisimenu.

Liepdavo man, vaikui, muziejus lankyt. Jau tuomet buvau puikiai susipažinęs ir su antikine skulptūra, ir su tapyba. Aš juk būdamas kaimo vaikas nei Vilniun, nei dar kur nevažiuodavau tų parodų lankyt. Na, matyt, tai irgi turėjo įtakos mano formavimuisi.

Tie žmonės iš Sankt Peterburgo į Onuškį atvažiuodavo vasarot. Inteligentų šeima, vyras buvo caro laivyno gydytojas, ji gal mokytoja, bet jau pensijoj. Mes jiems nuomojome kambarį. Ta moteris atvažiuodavo traukiniu. Virdavo uogienes, primarinuodavo grybų. Turėjo šuniuką, tokį žemą, itališką paukštinį skaliką. Tas šuo pridarydavo visokių šunybių. Ji eina prie ežero, tai, žiūrėk, šuo kokią žąsį pasmaugia. Jai tekdavo sumokėt kaimiečiams.

Eidavom kartu su ja uogaut, grybaut. Prikonservuodavo visko ir traukiniu veždavosi namo.

O sūnus ir vyras atvažiuodavo medžioti kokiai savaitei.

Jų šeima pas mus kokius penkerius metus važinėjo. O aš pas juos – tai Kalėdoms, tai Naujiesiems. Važiuodavau su lagaminais lauktuvių.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Apie Staliną ir žemės ūkį…

Į institutą įstojau ne iš pirmo karto. Kad pabėgčiau nuo kariuomenės, stojau į architektūrą Kaune, bet ten konkurso neperėjau, tad įstojau į Žemės ūkio akademiją be konkurso.

Besimokydamas žemės ūkio, lankiau piešimo kursus Kauno profsąjungų rūmuose.

Pats vaikystėje savęs, kaip linkusio į kūrybą, nepastebėjau. Mokykloje paprašydavo kokią karikatūrą sienlaikraščiui nupaišyti, žinojo, matyt, kad kažką galiu, bet jokio supratimo, kaip tas galvas paišyt, neturėjau.

Kai jau paaugęs buvau, sakė, kad tą mano polinkį pastebėjo teta, kai nupaišiau Staliną. Sako, buvęs kaip gyvas. Būdavo mokykloje knygelės ar pratybų sąsiuviniai „Saulutė“. Tai iš tos „Saulutės“ ir perpiešiau Stalino portretą. Juk nesunku buvo nupaišyti portretą su dideliais ūsais.

Kai pradėjau važinėt į Sankt Peterburgą, ta moteris ir sakydavo: „Možet chudožnikom budeš“ (gal dailininkas būsi). Ji mane ragino, atveždavo popieriaus ar anglies, paišyt liepdavo.

Vidurinėje reikėjo rašyt, kuo nori būti. Tai parašiau, kad dailininku, bet rašinėlyje pridariau klaidų – gavau dvejetą. Geriausia sekėsi istorija, biologija ir geografija.

Na ir ką gi, pasimokęs metus, mečiau tą Žemės ūkio akademiją, tą matematiką… Būčiau dabar melioratorius (juokiasi). Ir paskui įstojau į Vilniaus dailės akademiją (tuomet institutą). Kartu stojo pirmoji „čiurlioniukų“ laida: Stanislovas Kuzma, Lida Kuzmienė, Saulė Bakanavičiūtė, Vaclovas Krutinis.

„Man pačiam įdomu: kažką padarau, kažką atrandu. Sunku pasakyti, kas labiau traukia – procesas ar galutinis rezultatas. Visą laiką galvoju, būna, net prieš naktį, kaip čia padaryti, kaip išspręsti. Kartais ir susapnuoju.“

J. Lebednykas

Apie studijas…

Pirmuosius skulptūros pagrindus davė Bronius Vyšniauskas ir Gediminas Jokūbonis. Leonas Žuklys piešimą dėstė. Diplominiam darbui tokią mūzą iš marmuro kūriau. Pastatė T. Kosciuškos gatvėje, dabar nežinau, ar ten tebėra. (Diplominis darbas – skulptūra „Mūza“, 1972 m., marmuras, 70 cm aukščio – aut. past.) Buvau nulipdęs ir, sakau, reikia medžiagoj iškalt. Kažkaip išsikalė. Akademijoje dėstė meno istoriją, nebloga buvo biblioteka ir skaitykla. Skulptoriai labai draugiški, dalinosi informacija. Visų skulptorių kursų auditorijos buvo šalia. Daug dainų lietuviškų išmokau. Dainuodavom. Tarp bendrakursių daug gerų dainininkų būdavo, gražius balsus turėjo.

Žavėjausi Vlado Vildžiūno kūryba, o Aristido Majolio, Antuano Burdelio, Henrio Muro, Alberto Džakomečio, Konstantino Brinkušio kūryba man buvo etalonas.

Apie šeimą…

Turiu dvi seseris. Viena buhalterė. Kita, jauniausia, taikomojo dizaino specialistė. Aš vyriausias. Mama dirbo ligoninėje, buvo pokario meto sanitarė. Tėvukas darbavosi lentpjūvėje, paskui vežiodavo arkliu medicinos sesutes, kurios dezinfekcijas darydavo. Mašinų nebūdavo, tai jis po kaimus arkliais patruliuodavo, veždavo tas sesutes vaikams vaistų suleist ar dar kokias procedūras atlikt.

Tiesa, mama ne tik skanius, bet ir labai gražius „bankuchenus“ kepdavo, tokiais ilgais „ragais“. Mano senelis, mamos tėtis, buvo linkęs prie drožybos, kubilus dirbdavo, meistraudavo. Daugiau kaip ir niekas šeimoje kokiais nors menais neužsiėmė.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Apie žvejybą…

Man pačiam įdomu: kažką padarau, kažką atrandu. Sunku pasakyti, kas labiau traukia – procesas ar galutinis rezultatas. Visą laiką galvoju, būna, net prieš naktį, kaip čia padaryti, kaip išspręsti. Kartais ir susapnuoju. Kai pradedu dirbti, pamažu ateina mintys ir kitam kūriniui.

Be kūrybos, tikriausiai galėčiau vien žuvauti. Sėdėčiau ir žuvaučiau. Dabar tik dideles žuveles gaudau, mažas paleidžiu. Vieną kartą maždaug dviejų kilogramų lynas nutrūko, tai penkias valandas sėdėjau ir vis tiek tą patį pagavau. Atpažinau, nes su mano nutrūkusiu kabliuku buvo. Kantrybės čia labai reikia, turi tyliai ramiai sėdėti, kad žuvies neišbaidytum. Todėl dažnai žuvauti važiuoju vienas. Galiu ir dvi savaites vienas išbūti, ten, kur važiuoju, nėra žmonių, tik maisto reikia atsivežti ir cigarečių, nes artimiausia parduotuvė už penkiolikos kilometrų.

Nusipirkom tokį seną vagonėlį kiauru stogu, pelės lakstė. Susitvarkiau. Dabar yra du kambarėliai ir virtuvėlė, dar „buržuika“ – pasišildau. Atvažiuoja ir dukra Miglė. Ją nuo mažens pripratinau prie žvejybos. Būdavo, pasisodinu ant dviračio ir vežuosi žvejoti. Padarėm terasą prie to vagonėlio. Dabar sėdžiu sau ir gėriuosi ateinančiom stirnom, briedžiais, plačiu dangumi. Ir tie mano ežerėliai visai šalia. Va, kai buvo karšta, atėjo briedžiai su briedžiukais vandeniu atsigaivinti, įbrido. Būna, žalčiai plaukioja. Yra ir gulbių. Pernai keturis gulbiukus išperėjo, šiemet du.

Vasarą atsikeliu saulei kylant, esu vyturys. Kartais ir namie prabudęs kokią penktą ryto, keliuosi ir – į dirbtuves, ką čia primiegosi.

Kapinaitės yra netoli tos mano žvejojimo vietos, vien tik su vokiškom pavardėm. Gražios kapinaitės. Jau trisdešimt metų važiuoju ten. Pats tos žuvies valgyti nemėgstu, man svarbiausia su ta žuvimi pasigalynėti, kol ištrauki. Didžiausią gal penkių kilogramų lydį esu pagavęs.

Apie „Galerijos XX“ gimimą…

Mokytoju tapau, kai atvažiavau į Panevėžį. Reikėjo kažkur įsidarbinti. Bičiulis skulptorius Algirdas Bosas tuo metu jau gyveno Panevėžyje. Valdžia norėjo menininkų prikviesti į Panevėžį, nes tuo metu ne tiek daug čia jų ir gyveno. Taip prikalbino A. Bosą. Aš tuo metu dar kariuomenėj buvau, o jis įsidarbino mokykloj. Sako, atvažiuok.

Atvažiavau. Priėmė. Gavau bendrabutį. Ir pradėjau dirbti. Buvo įdomu. Lipdėm iš molio, iš plastilino. Lipdėm medalius, paskui kaldavom reljefus. Juozas Kėdainis buvo parodęs, kaip kalti. Tai mokykloje irgi tas žinias pritaikiau, vaikams tėvai skardos parūpindavo. Ir merginos kaldavo. Išdirbau mokykloje dvylika trylika metų.

Išėjau ir tuo metu mane išrinko dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininku (1989–1993 m.). Šiaip ne taip išpešiau patalpas skyriaus dailės galerijai, o juk būtų kokią mėsos parduotuvę padarę. Ėjau, lindau pas valdžią, kol skyrė patalpas. Geri žmonės buvo. Taip ir atsirado „Galerija XX“. O kodėl dvidešimt? Todėl, kad susirinkus dvidešimčiai narių, iki tol buvusi tik sekcija jau galėjo tapti Panevėžio skyriumi.

Pas valdžią tekdavo eiti ir kitais klausimais. Kad ir, pavyzdžiui, dėl maisto paketų. Juk tais laikais gauti mėsos arba paprasčiausių konservuotų žirnelių nebuvo galima. Oi, tais laikais daug ko gauti negalėdavai, paskyrimų reikėdavo. Kad ir automobilio taip paprastai kaip šiandien nenusipirksi. Įvairiais klausimais dėl dailininkų gerovės tekdavo pas valdžią apsilankyti.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Apie statybas…

Paskui supratau, kad per tuos reikalus nebelieka laiko kūrybai. Savo dirbtuvių neturėjau, dirbdavau Dailės mokykloj arba mažame daugiabučio rūselyje. Buvo galimybė išvažiuoti į Klaipėdą, būčiau ir dirbtuves ten gavęs, jau buvo pradėję kalbinti. Nuėjęs pas valdžią ir sakau: duokit sklypą dirbtuvių statybai, nes išvažiuosiu į Klaipėdą. Na ir davė. Prasidėjo statybos. Būčiau žinojęs! Projektavimai, statybos, medžiagų trūkumas, visur deficitas, kyšiai visur, pinigų stygius. Darbą padarai kokį, parduodi, skolas po truputį atiduodi. Tėvai padėjo, pats irgi prie cemento maišyklės, plytų…

Paskatinimas nesustoti

Kiekvienų metų pabaigoje miestas išranka Metų panevėžiečius. Pelniusieji šį garbingą įvertinimą apdovanojami Juozo Lebednyko sukurta skulptūrėle.

Konkursui menininkas buvo pasiūlęs bent tris skirtingus skulptūrėlių variantus. Žinant kūrėjo kuklumą, nepaprastai smalsu išklausti, ką gi jam pačiam reiškia būti šios skulptūrėlės autoriumi. Po ilgų įkalbinėjimų įvardinti savo jausmą pavyko išgauti trumpą atsakymą, kad taip, tai jam yra svarbu ir džiugu, kad tos skulptūrėlės pasiteisino, jeigu jau tiek metų užsakomos ir džiugina apdovanotuosius. Skulptūrėlė be pavadinimo, bet su mintimi ir autoriaus palinkėjimu. Tai lyg augalas, lyg žiedas ar pumpuras, lyg polėkis vystosi, auga. Dar tik keturi lapeliai besiskleidžiantys, juk yra vilčių, kad skleisis dar labiau ir dar labiau sužaliuos. Dar reikia dirbti, dar reikia padaryt. Tai lyg paskatinimas nesustoti.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite