Nors audimu susidomėjo dar vaikystėje, V. Valentonytė rimtai į stakles sėdo maždaug prieš penkiolika metų. Tuomet audimo paslapčių ji sėmėsi iš žinomų Panevėžio krašto tautodailininkų, liaudies meistrų.

Prie staklių – visa šeima

Prie staklių – visa šeima

Lietuvoje ir už jos ribų garsėjanti panevėžiečių audėjų šeima tautinių raštų motyvais margina juostas, juosteles, reikalingas ir folkloro ansamblių dalyviams, ir piršliams, jubiliatams, laureatams, ir tautinio lietuvių paveldo puoselėtojams

Vienoje Kaziuko mugėje prie savo pačios ir vyro bei dukros austomis juostomis prekiavusios panevėžietės tautodailininkės Violetos Valentonytės priėjusi moteriškė prisipažino nuo seno besižavinti šiuo tautiniu paveldu, tik nelabai žinanti, ką su tomis juostomis veikti. Mugės lankytoja pasakojo turinti sukaupusi gana nemažą jai dovanotų įvairių juostų kolekciją, bet šios taip visą laiką ir guli spintoje, retai kada į dienos šviesą ištraukiamos. Neišmano, nei kaip tas juostas interjere įkomponuoti, nei kur jas dar pritaikyti.

Iš tikrųjų, kaip sako V. Valentonytė, juostos, juostelės savo pirminės, senosios funkcijos seniai nebeatlieka – nereikia jomis nei smunkančių kelnių prilaikyti, nei sijonų, prijuosčių parišti, nei kūdikių į jas vystyti. Dabar tautinių juostų reikšmė, prasmė ir stiprybė visai kita. Jos ne buičiai, o širdžiai, atminčiai, tautos dvasiai reikalingos. O tuomet mugėje tokio pašnekovės klausimo sujaudinta tautodailininkė pradėjo svarstyti, kaip šiuolaikiniam žmogui geriau atskleisti tautinių juostų grožį, parodyti jų panaudojimo galimybes. Kokie darbai gimė šių minčių įkvėptai audėjai, panevėžiečiai galės pamatyti netrukus – gegužės mėnesį „Šaltinėlio“ bibliotekoje būsiančioje parodoje.

V. Valentonytė iš tautinių juostų, kad jos geriau atsiskleistų, kuria net paveikslus.

O tos juostos, juostelės jau bene dešimtmetį gimsta nedideliame audėjos garaže įtaisytose trejose audimo staklėse. Prie jų kasdien prisėda pati tautodailininkė, jos vyras Algirdas Salikas ir dukra Urtė Salikaitė-Pranckūnienė.

Įtraukė ir vyrą muzikantą

Pirmoji šeimoje užsiėmusi tokiu amatu Violeta iki šiol yra pagrindinė audėja bei idėjų autorė. Nors audimu susidomėjo dar vaikystėje, rimtai į stakles sėdo maždaug prieš penkiolika metų. Tuomet audimo paslapčių ji sėmėsi iš žinomų Panevėžio krašto tautodailininkų, liaudies meistrų.

O Violetos vyras Algirdas – pučiamųjų orkestro „Panevėžio garsas“ muzikantas – į audimą įsitraukė, kai žmona viena nebespėdavo vykdyti užsakymų.

Dukra Urtė mokytis austi pradėjo būdama moksleivė. Bet kadangi įvaldyti šį amatą buvo nelengva, nuo jo atsitraukė. Tik vėliau, jau baigusi Panevėžio kolegiją, prisidėjo prie šeimos verslo ir audimu ne tik susidomėjo, bet net susižavėjo.

Pasak V. Valentonytės, audėjos darbo nepaskubinsi – kiekvienas siūlas turi ramiai gulti į savo vietą: pasitaikiusi klaida iš karto pastebima. O kartais, nudirbus nemažai darbo, tenka jo imtis iš naujo.

V. Valentonytė pasakoja, kad vos pradėjusi austi iš karto suprato, kad tas amatas jai labai patinka. Ir net nesuabejojo, kad jai verta sukti tuo keliu.

Panevėžietė prisimena žengdama svarbų žingsnį vis dėlto nemenkai rizikavusi – praradusi darbą ir gavusi išeitinę kompensaciją, trūkstamą sumą pasiskolinusi, nusipirko pirmąsias stakles, siūlų ir pradėjo austi tautines juostas. Nors nė nenumanė, ar pavyks, ar kam nors tų juostų reikės.

Sėkmė įkvėpė

Pirmą kartą į žmones, į didelę mugę V. Valentonytė išsirengė turėdama nuaudusi apie penkiasdešimt įvairių juostų. Mugėje jos juostos sudomino – didžioji dalis audinių buvo nupirkta.

„Pirmasis bandymas buvo sėkmingas. Žmonės pirko, taip pat domėjosi, klausinėjo“, – prisimena audėja.

Tad nenuostabu, kad grįžusi iš mugės Violeta jau visa galva nėrė į naują veiklą. Pirko siūlus, dėliojo raštus ir audė audė. Įtemptas darbas davė rezultatų. Apie audėją tapo žinoma vis plačiau, daugėjo ir užsakymų. V. Valentonytė net nebespėdavo jų vykdyti. O juk audėjos darbo nepagreitinsi, nepaskubinsi – kiekvienas siūlas turi ramiai gulti į savo vietą: pasitaikiusi klaida iš karto pastebima. O kartais, nudirbus nemažai darbo, tenka jo imtis iš naujo. Kaip, pavyzdžiui, tada, kai audžiant užsakytą anglišką užrašą vietoj reikiamų dviejų tokių pat raidžių įaudė tik vieną.

„Būna, kad tepant staklių dalis alyva, koks lašas užtykšta ant siūlų, o tas pastebima tik baigiant austi“, – pasakoja audėja.

Laimė, dažniausiai darbas einasi gerai – austos juostos gula viena prie kitos, visiškai atitinkančios ir audėjų, ir užsakovų lūkesčius. O kai artėjant Lietuvos tūkstantmečiui iš Seimo buvo gautas užsakymas tautiniais motyvais nuausti tūkstantį knygų skirtukų, viena V. Valentonytė nebespėjo suktis ir pradėjo audimo mokyti sutuoktinį. Vyras šį amatą įvaldė gana greitai, tad šeimos garaže pradėjo kaukšėti jau dvejos staklės. O dar po kurio laiko prisijungė ir dukra.

Ir audėjos, ir šokėjos

Įdomu, jog abi audėjos – ir mama, ir dukra – tarsi populiarios lietuvių liaudies dainos, skelbiančios, kad „nepabuvus šokėjėle, nebus gera audėjėlė“, herojės.

Violetai šokis visada reiškė daug – ji šoko liaudies dainų ir šokių ansamblyje „Ekranas“, kituose kolektyvuose. Šokis ir su būsimuoju vyru suvedė. Jųdviejų dukra taip pat šokėja. Nuo vaikystės ji šoko pramoginius šokius, kartu su mama lankė šokių klubą „Tango“. Jos abi yra aistringos Lotynų Amerikos šokių gerbėjos.

Ekonominės krizės metais uždarant restoranus ir nebeišsilaikant meno kolektyvams, Violeta neteko šokėjos darbo restorano „Nevėžis“ programoje ir pradėjo sukti galvą, kuo čia užsiimti. Sutikta draugė, papasakojusi apie audimo pamokas, buvo tarsi kelrodė žvaigždė. Taip visai netikėtai V. Valentonytės gyvenime ir atsirado audimas. Pirmasis mokytojas – audėjas Vaclovas Kulšinskas, puikiai audęs, ir norinčiuosius mokęs, ir pats stakles gaminęs,

Dvejos iš šviesaus atminimo V. Kulšinsko pagamintų audimo staklių dabar stovi V. Valentonytės dirbtuvėse – šeima jas įsigijo dar iš paties meistro. O trečiąsias stakles parsivežė iš Žemaitijos. Šitokios žakardinės audimo staklės, prancūzo išrastos maždaug prieš du šimtus metų, yra savotiškos kompiuterinės sistemos pradininkės. Audžiant žakardinėmis staklėmis, raštai išgaunami supinant pagrindo ir ataudų gijas iš anksto numatyta ir įrašyta į staklių atmintį tvarka. Nuo paprastų audimo staklių žakardinės skiriasi tuo, kad jomis galima valdyti kiekvieną siūlą.

V. Valentonytės dirbtuvės spintelėse sukaupta daug skylėtų kartono lentelių. Kiekviena ši lentelė – savotiškas rašto kodas, savo skylutėmis žymintis tam tikrą rašto dalį.

Kai V. Valentonytė viena nebespėjo atlikti užsakymų, į stakles sėdo ir vyras, ir dukra.

Šimtmečio juostos

Šokėjos ir audėjos Violeta bei Urtė dabar tautodailininkės. Labiausiai mamai ir dukrai patinka austi vardines juostas, kaklaraiščius. Sako, jog tai įdomesnis, nemonotoniškas darbas. Raštų pavyzdžių jos ieško knygose, internete arba sukuria pačios. Daug jau šios meistrės nuaudė juostų, daug knygų skirtukų, kaklaraiščių, papuošalų, servetėlių, paveikslėlių ir kitų darbų. Ir motinos, ir dukros kūrinius panevėžiečiai ne kartą matė parodose.

Štai 2018-aisiais Lietuvai minint šimtmečio jubiliejų buvo surengta tautodailininkės V. Valentonytės ir jos dukros Urtės Salikaitės-Pranckūnienės austų tautinių juostų, kaklaraiščių, aksesuarų ir suvenyrų paroda, pavadinta „Išaudžiau juostą Lietuvai“.

Tais pačiais metais V. Valentonytė įstojo į Kūrėjų meistrų asociaciją. O dukra, dalyvavusi tautinės juostos konkurse ,,Juosta mano Lietuvai“, tapo laureate.

Motina ir dukra yra Panevėžio miesto tautodailininkų asociacijos „Pantautodailė“ narės. Kartu su kitais šios asociacijos nariais rengia edukacines programas vaikams, planuoja ir suaugusiuosius į įdomius užsiėmimus pakviesti.

Šeima yra audusi S. Dariaus ir S. Girėno garbei skirtą 33 metrų juostą, taip pat audinį Maironiui atminti, išrašytą „Tautiškos giesmės“ žodžiais.

Audėjos sako galinčios išausti bet kokius pageidaujamus žodžius, išskyrus, žinoma, keiksmažodžius.

Bet austi, kaip sako V. Valentonytė, – ne tik sėdėti staklėse. Daug laiko atima paruošiamieji darbai, siūlų tvarkymas, kiti rūpesčiai.

Laiškas iš Amerikos

Apie audžiančią šeimą ir įdomius jų darbus žmonės sužino internete, iš skelbimų. Daug informacijos perduodama iš lūpų į lūpas – vienas pamatė, patiko, kitam papasakojo. V. Valentonytė neseniai gavusi laišką iš Amerikos lietuvės. Išeivė užsakė ypatingą, dukros vestuvėms skirtą juostą. Nes tokią, panevėžiečių nuaustą, prieš keletą metų matė vienose vestuvėse ir be galo ja susižavėjusi. Dabar tokią pat, tik kiek su kitokiais žodžiais, pati panoro užsisakyti.

Užsienyje gyvenantys tautiečiai įvairių raštų juostų užsako dovanoms, dažnai patys parenka spalvų derinius bei užrašus. Toli nuo tėvynės gyvenantys išeiviai kartais užsako neįprastus spalvų derinius, pavyzdžiui, su daug ryškiai mėlynos ar violetinės spalvos.

V. Valentonytė įsitikinusi: tautinės juostos bus svarbios visada. Juk kadaise lietuvį jos lydėjo visą gyvenimą – nuo gimimo iki kapo duobės.

„Gimusį kūdikį mūsų seneliai suvyniodavo į palą ir aprišdavo juosta. Iki šių dienų ant juostų nuleidžiamas karstas į kapo duobę. Ypatingą apsauginę reikšmę turėjo raudonos spalvos juostos, kuriomis būdavo apjuosiami naujagimiai. Lietuvių liaudies kultūroje juostų audimas ryškiausiai atsiskleidžia kraičio krovimo tradicijoje. Merginos daugiausia juostų išausdavo būtent iki vestuvių, kad turėtų dovanų piršliui ar pajauniams, taip pat kraitvežiams“, – pasakoja audėja.

Negana to, anot V. Valentonytės, austa juosta lietuviams – tarsi saitas, jungiantis su aukštesniuoju pasauliu.

Komentarai

  • Pagarba gerbiamiesiems Violetai, Algirdui ir Urtei. Sėkmės darbuose, kūryboje. Mums Jūsų labai reikia:)

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų