Prie šaknų ir prie savojo stalo

Prie šaknų ir prie savojo stalo

Klausyti(s) kitų, bet neužmiršti savęs, vertinti tai, kas įgyta, patirta, tai artimiau, tai sava, tai lydi, to niekas jau nebeatims. Atplaukia, ataidi iš vaikystės. Dar gerokai iki advento pradžios užtrukindavo karvę. Nebadavome, neskurdome, bulvių turėjome, bet pieno nebuvo.

Namiškiai vis pasakodavo, kad tvartuose Kūčių naktį gyvulėliai kalbasi. Nesulaukdavau tų vėlyvųjų valandų, užmigdavau, taip niekada jųjų kalbos ir negirdėjau. Bet palikdavo pažadą, kad mūsų Žaloji visą naktį mūks ir mažytį veršelį ankstyvą rytmetį iš netoliese esančio miškelio prisišauks. Taip ir būdavo, jį mažą, dar tokį silpną, bet vis tvirtėjantį, ryte į tvartą nuėjęs surasdavau. Vadinasi, tikrai jau Kalėdos, į namus pagaliau grįžta pienas. Gersiu pieno, godžiai gersiu daug pieno, vai tai gyvensiu, vai tai didelis augsiu, tai būsiu stiprus, uoliai mokysiuos, dar uoliau savo gyvulėlius auginsiu.

Aš pats auginau triušius ir pulką vištų, dar šunį, padėdavau seneliams prižiūrėti paršelius ir karvę. Patys užsiaugindavome, patys parduodavome, patys sveikai, gausiai, sočiai pilnais žandais valgydavome. Gal ir baimės, tos didelės baimės tiek daug nebuvo, tik kasdieniniai ruošos reikalai, tik savieji laukai. Neužguldavo epidemijos, neapstodavo velniai, tokių reiškinių nežinojome, visai nepažinome, sutikę nebuvome, tokioms smulkmenoms papildomo laiko ir dėmesio visai neturėjome. Dirbome, dirbome sunkiai, nes gyventi, nes labai gyventi norėjome. Mūsų niekas neslėgė, mūsų niekas nebuvo prispaudęs, mūsų Kalėdos buvo lengvos ir šviesios. Norisi atsidusti aktorės Unės Babickaitės prisiminimų žodžiais: „Ir kokie laimingi tada buvom.“

Prie šaknų

Nuotrupos, bandymas pasižymėti sau, dienoraščio, rašyto 2008 m. lapkričio mėn. lankantis Izraelyje, fragmentai. Kriauklelės, tai, kas įsismelkė, kas atrodė būtina, sujaudino, paskatino stabtelėti, įsižiūrėti. Vėliau taisyta, pildyta, vėl naujai grįžtant, prisimenant. Sutikti žmonės, aplankyti miestai tikra dovana žvilgsniui sustiprinti, Būčiai praturtinti. Grįžus reikia dalintis. Šventoji Žemė – trijų religijų lopšys, painios, skausmingos, dviprasmiškos istorijos. Viskas ant vieno delno, kartais ištiesto, taikingo, dažnai, dažniausiai kumštin sugniaužto, karingo. Krūptelėjau, ko čia stebiuosi dabar, taip buvo nuo amžių, taip yra, taip bus ir per amžius. Žiūriu, čiagi gyvenimas, ir niekaip kitaip. Šansas atrasti, šansas prarasti, susitikti ir išsiskirti, susitaikyti arba ne… Visa veriasi po tuo pačiu dangumi. Reikėtų gyvenimą švęsti, kuo daugiau, kuo dažniau pabūti kartu, apkabinti kiekvieną sekundę – šviesią ir tamsią, ji vienintelė, kitos tokios pat nebebus, nebepasikartos, bus kitaip, kitu kampu, kitokiu braižu.

Nazarete

Angelo Žinia Izraelio mergaitei. Kaip taikliai pranešti, kad nebijodama priimtų? Daug sumaišties ir nežinomybės. Kaip reikės toliau gyventi? Tūkstantmečiai Bendruomenės įstatymai. Kaip bus, jei ne pagal taisykles gyvensiu? Kur mano valia? Nazareto draugystė. Nematomas Dievas kalbasi su žeme vaikštinėjančiais žmonėmis. Juntama širdimi, kalbėti nebūtina. Kalba kartais apsunkina buvimą. Gyvenimo uždavinys – išbūti vardan, išbūti dėl… Ant vienos sienos pamačiau Aušros vartų paveikslo ir koplyčios kopiją. Vėl lietuviškas krislelis. Nudžiugau. Pratęsiu rašydamas: Angelo užkalbinimas/Nepažįstamas/Susitikimo vanduo/Įsčiose sužibo.

Ain Karime

Jeruzalės priemiestis. Žalia, grynas oras, aukšti, laibi medžiai, panašūs į kiparisus. Ramu, čia ne centras ir ne turgus, atsikvėpsiu. Zacharijo giesmė, Marijos giesmė, Elžbietos giesmė. Kalbamasi giedant. Jono Krikštytojo laukimas. Dviejų Nėščiųjų giminaičių susitikimas. Jono ir Jėzaus gyvenimai. Moterų susitikimas kalnyno namuose. Amžinasis pašlovintas giesme, gyvenimu, ap(si)lankymu, ėjimu. Bažnyčioje tarp daugelio kalbų Marijos giesmė užrašyta ir lietuviškai. Iš tų tolių, iš platumų, kur žvilgsnio niekas nestabdo, mintis atkeliavo: Kokią žinią vėjai atpūs/Dangaus dykumos tyla/Oazėje slepia žmogus/Gimdančią savąją.

Betliejuje

Jau Palestinos valstybė, apie 6–8 kilometrus nuo Jeruzalės. Čia pat, galima ateiti pėsčiomis. Muitinė, patikrinimai, aukštos tvoros, spygliuotos vielos. Įtarios pasieniečių merginų akys. Esame įtariamieji be jokio įtarimo, įtartini todėl, kad esame, kad kažkas pykstasi, nepasidalija. Kodėl žmonės negali taikiai sugyventi, kodėl jiems visada kažko trūksta, visada norisi žudyti, grobti? Niekas niekada taip ir nepaaiškino. Išsiblaškau, pabandyk, jaunas piligrime, melstis. Jėzaus gimimo miestas. Tėviškė. Pieno grota. Kažkur čionai būta piemenų, ganyti gyvulėliai. Maitinančios Moters ikoną mačiau. Pamatęs pagalvojau: Betliejau mažiausias/Esi ir gal būsi/Žvaigždė atlydėjo mus/Uolynėje pasisveikinti.

Piemenų lauke

Betliejaus apylinkės. Ganyklos, piemuo, avys. Ir anksčiau taip buvo. Čia taip turi būti. Natūralus, kasdieninis gyvenimas, tėkmė, nieko per daug nelaukiant, nesitikint. Tiesiog būti, gyventi, auginti, rūpintis, verstis, stumtis į priekį, paskiausiai lieka numirti. Nė vienam kitaip nenutiko. Piemenys – pirmieji apaštalai, pirmieji Žinios nešėjai, paštininkai. Toli pasklido žinia – iki pat nežinotų, nežinomų pakraščių. Buvo nepriimta, priimta, įsišaknijo, keitė pavidalus, prarado, atrado, o vis tiek yra šiandien. Ir dabar ataidi iš Betliejaus, iš Piemenų lauko… Ką ir kaip daryti, kad ji ir mūsų dienomis būtų ne seniena, bet gyvastis – palaikanti, prasminga, esminga, gyva, jungianti, kad paliestų sielos vidurius. Žiūrėdamas į piemenį ir avių bandą pats sau pagalvojau: Tiek leista/Iki ribos/Nutolti/Grįžti skausmingai/Kruvini keliai/Ramiame piemenukų lauke.

Iš paliudijimų

Štai kokį dienoraščio įrašą užtikau aktorės Doloresos Kazragytės eseistinių etiudų knygoje „Tiltas be turėklų“ (1984 m. spalio 9 d.): „Gal tik muzika… bemaž visiems. Gal tik muzika… Man ji – pirmoje vietoje iš visų menų. Aukščiau muzikos nieko nėra! Nedaug beliko ir vargti. Iš esmės – viskas beprasmiška. Visas darbas. Visas gyvenimas. Nuobodus, pilkas kalėjimas. Teisus Markas Aurelijus – ar verta sielvartauti, jei per anksti miršti? Ką palieki? Tą pačią pilkų dienų virtinę, tuos pačius smulkius džiaugsmelius ir nesklandumus, nesėkmes. Kai įsigilini – labai aiškiai tai pajunti. Tik tas gyvenimo geismas!…“ Taigi, taip aktorė sako, taip galvoja, taip jaučia, prasmingas, gerbtinas kiekvienas, kad ir kiek kitoniškesnis galvojimas.

O aktorė U. Babickaitė savo prisiminimuose pasakoja apie jaukų Kūčių vakarą gimtuosiuose Laukminiškiuose, Kupiškio rajone. Tik kaip beprotiškai nusivylė maža mergytė tvartuose taip ir neišgirdusi, ką šventą naktį kalba avys… Jos tiesiog ėdė šieną, kaip kas vakarą… Įrašas iš Petrogrado, 1914 m. „Netrukus buvo Kalėdos. Pirmos tokios Kalėdos mano gyvenime. Kambarys skendėjo gėlėse. Balys Sruoga atnešė man aukso dovanas: medalioną su rubinu ir žiedą – su rūtos šakele. Paulius Galaunė – laikrodį ant rankos. Aš jiems – po išsiuvinėtus knygų viršelius – mano pačios naktinio darbo. Vėl garbinom šventą Draugystę, nieko geresnio už ją nerasdami. Ir kokie laimingi tada buvom.“ Čia mes turbūt apie tą patį pasikalbėjome, tik skirtingais laikais, tik skirtingais balsais: tas didžiulis gyvenimo geismas, tas troškulys pabūti ir pasėdėti kartu prie šito stalo, prie baltojo…

Prie savojo stalo

Ar karas, ar maras, ar badas, ar dar kas nors, ypatingasis metų vakaras su savaisiais, mylimais, pasiilgtaisiais vis tiek ateis, turėtų ateiti. Ak, kaip gera namuose be kaukių, dujokaukių, antvožų, plačios paskirties antsnukių… Tą vakarą pabūsime be baimės bičiuliškai, pabūsime savimi, reikėtų šitaip pabūti. Sėdėsime kartu prie stalo, valgysime, žiūrėsime ir liesime vieni kitus, vieni kitiems ką nors iš širdies pasakysime. Reikia mokytis pasidžiaugti savimi ir savaisiais, savo namais, kad yra kur sugrįžti, yra kur gyventi. Kad turime tą vienintelį, ypatingąjį vakarą. Būname, gyvename, trepsime… Nuojauta, kad kartais mus kažkas jungia… Galbūt sėdėjimas prie šito stalo, prie baltojo… Ir tai jau Gyvenimu kvepia. Jis vis dar mūsų.

Komentarai

  • Šių dienų išgyvenimui reikia Kantrybės, kaip reikia kantrybės perskaityti Autoriaus minčių raizgalynę, kuri veda prie Balto Gyvenimo stalo. Dėja daugeliui liko pasikliauti nuojauta, kad mus dar kažkas jungia, nes, jei ir buvo kur grįžti, pas ką grįžti, negalėjom… Dovanų gavom siuntinius, bet supratom kad didžiosios dovanos -Palietimo, Apsikabinimo negavom Liko didžioji Paguoda, kad kažką turim, kad ir toli, kad už monitoriaus stiklo, kad telefono balse, bet Turim. Saugokim tą Turėjimą
    neišblaškykim, o supraskim, kad , Tai praradus, Niekur nenupirksim….

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų