Kai tik pasibaigia Gegužinė, prasideda Paįstrys. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Prie Įstro veriasi istorijos paslaptys

Prie Įstro veriasi istorijos paslaptys

 

Kadaise skirtingiems rajonams priklausę artimiausi kaimynai Paįstrys ir Gegužinė – tikras Panevėžio krašto istorijos lobynas. Iki šiol čia lapoja ąžuolas, po kuriuo spaudos draudimo metais rinkdavosi knygnešiai, šlama buvusio dvaro parkas, išlikę ne tik Panevėžio, bet ir Lietuvos kultūrai milžiniškai daug davusių šviesuolių pėdsakai.

Kartu, bet atskirti

Panevėžio rajone Paįstrio seniūnijoje įsikūręs Gegužinės kaimas – vienas iš septynių šalies kaimų tokiu pat pavadinimu. Dar Lietuvoje yra Gegužinis, Gegužiniai, Gegužiai ir gausybė panašių.

Bet mūsiškei Gegužinei svarbiausi, artimiausi ne jie, o Paįstrys, išsidėstęs visai čia pat, kitame Įstro upės krante.

Per amžius žengiantys petys į petį Gegužinė ir Paįstrys – viena pasibaigia, iškart prasideda kitas, – vis dėlto išgyveno gana savitas istorijas.

Neįtikėtina, bet kadaise, maždaug prieš šešias dešimtis metų, šie gretimi kaimai net skirtingiems rajonams priklausė: Paįstrys – Panevėžio, Gegužinė – Joniškėlio.

O ir kolūkių laikais kiekvienas savus laukus arė. Paįstrys tarybinis ūkis buvo, o Gegužinė – atskiras kolūkis, vienu metu su Adomava sujungtas, paskui vėl atskirtas.

Prie judraus kelio – Knygnešių ąžuolas, Baltijos kelio kryžius ir krašto šviesuoliams atminti skirtas paminklinis akmuo. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotraukos.

Šiandien abu kaimai jau vienu keliu žengia – tame pačiame rajone, toje pat seniūnijoje esantys, tokiomis pat laikmečio permainomis besidžiaugiantys, o kartais ir pasibėdojantys.

Gegužinė per kilometrą nutolusi nuo svarbaus kelio, vedančio iš Panevėžio į Bauskę, įsikūrusi kairiajame Įstro krante. Kaimas turi gaisrininkų komandą, Panevėžio miškų urėdijos girininkiją.

O kaimyninis Paįstrys – seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Čia nuo 1910 metų stovi medinė Švč. Mergelės Marijos Globos bažnyčia, veikia gimnazija, yra biblioteka, kultūros centras.

Šis kraštas turtingas įvairių profesijų iškilių žmonių: rašytojų, dailininkų, skulptorių, mokslininkų, žemės ūkio specialistų, kultūros veikėjų, pedagogų, gydytojų.

Istorikas iš prigimties

Apie šiuos du senus kaimynus – įdomius kaimus norisi sužinoti kuo daugiau.

Paįstrio seniūnas Virginijus Šležas nė nesusimąsto, paklaustas, kas galėtų papasakoti abiejų kaimų istorijas, atskleistų jų ypatybes.

„Klauskite Mažylio – jis žino viską“, – pataria seniūnas.

Bronius Mažylis Paįstryje, Gegužinės gatvėje pasakoja bažnyčios istoriją.

Ir iš tikrųjų, pažintis su šio krašto senbuviu Broniumi Mažyliu dar kartą patvirtino seną tiesą, kad kelią gali įveikti tik juo einantis. Ir kad dėdamas grūdą prie grūdo tikrai supilsi aruodą.

Susigriebti už galvos norisi, sužinojus, kiek daug nuveikė šis kuklus žmogus, kiek jis medžiagos apie gimtąjį kraštą surinko, kiek eksponatų sukaupė, kryžių pastatė, straipsnių prirašė. B. Mažylio veikla pastebėta ir įvertinta – kraštotyrininkas, muziejininkas, tautodailininkas, žygeivis, Panevėžio krašto istorinės atminties puoselėtojas apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.

Baltuoju krašto metraštininku vadinamo, dabar jau 78 metų vyro specialybė nebuvo susijusi su istorija, bet, kaip visi aiškiai mato, jis – istorikas iš prigimties.

Sukaupęs daugybę žinių, užrašęs krašto legendas ir padavimus, išleidęs knygą „1863 metų sukilimo atgarsiai Paįstrio apylinkėse“, B. Mažylis ir dabar neišėjęs iš plataus domėjimosi, ieškojimų ir atradimų rato.

Gegužinės įdomybės

B. Mažylis mielai sutinka papasakoti ir parodyti, kuo dabar gyvena Gegužinė ir Paįstrys.

Vykdant reformą, kai nuo 1959 metų Lietuvoje buvo pradėtas mažinti rajonų skaičius, panaikintas ir Joniškėlio rajonas, tad Gegužinė tapo Panevėžio rajono dalimi.

Važiuojant iš Panevėžio, kraštotyrininkas siūlo atkreipti dėmesį į kairėje kelio pusėje žaliuojantį didelį ąžuolą.

Nežinia kada buvo pasodintos šios liepos, bet jos Gegužinės dvaro teritorijoje ošia iki šiol.

Ties juo, sako, kadaise buvusi Gegužinės ir Paįstrio dvarų riba, o vėliau ąžuolas skyrė Joniškėlio ir Panevėžio rajonus.

Prie šio ąžuolo pastatytas ir Baltijos kelio kryžius, ir paminklas Paįstrio krašto šviesuoliams bei knygnešiams. Manoma, kad ties tuo ąžuolu jie susitikdavo, čia turėjo slėptuvę. Ne veltui medis taip ir vadinamas – Knygnešių ąžuolu.

Prie to paties kelio pušų apsupty įkurtas kampelis 1863 metų sukilimui atminti.

Vertė pirkti degtinę

Krašto žinovas pirmiausia kviečia užsukti į Gegužinės dvarą, dabar jau paveldėtojų gyvenamą ir prižiūrimą.

Netoli Įstro upės įsikūrusio dvaro teritorijoje pirmiausia akį patraukia iškilių liepų alėja, tiesa, ne visa išlikusi, bet dar galinti suteikti peno vaizduotei apie čia kadaise virusį gyvenimą. Parke veši ir daugiau didingų medžių, yra ąžuolų.

Šitas dvaras, Joniškėlio dvaro filialas, priklausė Puzinams.

Tarp Paįstrio kraštą garsinusių iškilių žmonių ir Gegužinėje gimęs, augęs, o vėliau Vilniaus vyskupu tapęs Nikodemas Puzinas (1753–1819 m.)

Vilniaus vyskupystės istorikai labai teigiamai vertina jo asmenybę. Teigiama, jog vyskupas pasižymėjo kaip tikėjimo, Bažnyčios teisių gynėjas. Jis buvo apdovanotas Baltojo erelio, Šv. Stanislovo ordinais.

Gegužinės dvaras vėliau priklausė Belazarams, kitiems valdytojams. Manoma, kad dvare lankydavosi ir 1863 metų sukilėliai.

Įdomu, jog tame Gegužinės dvare vaikystės metais kurį laiką gyveno Beatričė Grincevičiūtė (1911 – 1988 m.) – garsi Lietuvos dainininkė. Ji turėjo savitą lyrišką, šviesaus tembro balsą.

B. Grincevičiūtė buvo akla ir labai darbšti. Jos repertuarą sudarė daugiau kaip tūkstantis kūrinių – lietuvių ir kitų tautų liaudies dainos, kamerinė klasikinė muzika.

Besižvalgant po erdvią parko teritoriją, B. Mažylis rodo vietą, kur kadaise buvo dvaro koplyčia, ten laidodavo Puzinus.

Deja, jau seniai nebėra nė ženklo – koplyčia buvo nugriauta. Kurį laiką dar stūksojo medžiai, vėliau tik kelmai, bet viską galutinai sulygino melioracija.

Tik vieno kaimo gyventojo klojime pasiliko įdėtos buvusios koplyčios durys.

Vaikščiodamas po parką pamatysi pastatą, kuriame kadaise buvo bravoras – dvarininkų įsakymu daugelyje dvarų būdavo bravorai, juose varydavo degtinę ir pagal privalomas normas ją parduodavo baudžiauninkams. Kiekviena šeima turėdavo pirkti nustatytą degtinės gorčių kiekį.

Krašto šviesuoliai

Iš dvaro sukame į patį Gegužinės kaimą, kaip ir dauguma Lietuvos kaimų – tvarkingą ir gražų. Nuo miesto vos 14 kilometrų nutolęs kaimas sparčiai nenyksta. Atsiradusios tuščios sodybos greitai nuperkamos.

Yra kur akis paganyti Gegužinėje, ypač rudeniui marguojant paskutiniais įvairiaspalviais žiedais.

O prie buvusios kolūkio kontoros – didelio seno medinio pastato, net paminklą traktoriui atrasi ir galėsi sužinoti, kaip atrodė pirmieji traktoriai Lietuvoje.

Kol traktorių nebuvo, sėjėjai iš ant kaklo pakabinamo siekelio grūdus semdavo ir į žemę berdavo – taip, kaip rodo netoli traktoriaus stūksantis kitas paminklas – Sėjėjo skulptūra.

Prie buvusios Gegužinės kolūkio kontoros – paminklas traktoriui.

O visai čia pat esančiame Paliukų kaime gimė garsusis Juozas Zikaras (1881 – 1944 m.) – vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių, profesorius.

Paliukuose įkurtas garbiojo kraštiečio memorialinis muziejaus, J. Zikaro vardu pavadinta Paįstrio gimnazija, o Paįstryje esančioje Gegužinės gatvėje – įspūdingas medinis paminklas įamžina skulptoriaus atminimą.

J. Zikaras glaudžiai su gimtuoju kraštu susijęs, jis dėstė Panevėžio berniukų gimnazijoje, mokytojų seminarijoje. Čia sukūrė Vinco Kudirkos, Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus biustus, Laisvės paminklą, kuris pastatytas Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune.

O netolimame Birželių dvare – profesoriaus Vytauto Landsbergio senelio gimtinė. Birželiuose 1852 metais gimė Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis (mirė 1916 m. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse) – dramaturgas, publicistas, teatro veikėjas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas. Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijos muziejuje yra sukaupta medžiagos apie Birželių dvarą.

B. Mažylis pasakoja, kad iš Stanionių kaimo yra kilęs garsus lietuvių išeivijos rašytojas Kazimieras Barėnas, o Gailiūnų kaime gimė poetas Stasys Jasilionis, netoli Paįstrio, Akmenytės vienkiemyje, – radiotechnikos pagrindų Lietuvoje kūrėjas profesorius Alfonsas Jurskis ir kt.

Apie šiuos ir kitus šio krašto šviesuolius B. Mažylio muziejuje sukaupta nemažai medžiagos.

Gegužinė turi savąjį, sėjėjui skirtą paminklą.

Nepamirštas ir Benediktas Striška (1935–2007 m.), daug gero Paįstrio kraštui padaręs buvęs ilgametis kolūkio pirmininkas, nusipelnęs žemės ūkio darbuotojas. Jis ir Paįstrio kraštiečių klubo „Ąžuolas“ įkūrėjas.

Geru žodžiu krašte minimas 1908 metais į Paįstrį atkeltas jaunas kunigas, poetas Jurgis Tilvytis-Žalvarnis. Kunigaudamas Paįstryje jis per porą metų pastatė kleboniją ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčią, įkūrė mokyklą ir biblioteką, į naują vietą perkėlė kapines.

J. Tilvyčiui-Žalvarniui ir paminklas prie bažnyčios pastatytas.

Mena Vytauto Didžiojo laikus

Aplankius Gegužinę, negalima be dėmesio palikti ir Paįstrio – seniūnijos centro.

Paįstrys rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1484 metais.

„Kai buvo statoma Krekenavos bažnyčia, aukojo ir Paįstrio dvaras. Viename testamente ir buvo surašyta, kiek lėšų iš Paįstrio dvaro reikia skirti bažnyčios statybai“, – pasakoja kraštotyrininkas.

To dokumento – testamento kopija saugoma ir B. Mažylio muziejuje.

Seniausias patvirtinimas apie Paįstrio apylinkių apgyvendinimą – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų pinigėlis, rastas Baroniškių senkapyje.

Baroniškiai – paties B. Mažylio gimtinė. Šiame kaime esančioje sodyboje vyras ir eksponuoja savo surinktas krašto relikvijas.

Pasak B. Mažylio, Paįstrio kraštas neišvengė jokių laikmečių permainų bei tragedijų – būta ir kalavijuočių ordino agresijos, patirtas Lenkijos kišimasis į Lietuvos valstybės valdymą, carinės Rusijos grobuoniški kėslai, 1795 metų dviejų valstybių – Lietuvos ir Lenkijos vardo iš pasaulio žemėlapio ištrynimas, baudžiavos amžius, pasipriešinimo kovos prieš pavergėjus, spaudos draudimo metai, du pasauliniai karai, besikartojančios okupacijos.

Paįstrio varpinėlės

Viena svarbi Paįstrio gatvė, kurioje stūkso ir bažnyčia, ir daugiau objektų, pavadinta kaimynės Gegužinės vardu. Toje gatvėje surasi ir ypatingą miestelio akcentą – varpelių prikabintus stovus – varpinėles. Šios trys medinės varpinėlės bažnyčios kaimynystėje iškilo prieš daugiau nei 25 metus.

Tuometės Paįstrio vidurinės mokyklos direktorius Vaclovas Krikščiūnas rūpinosi, kad mokykla gautų Juozo Zikaro vardą, organizavo dailės plenerus. Į juos būdavo kviečiami ne tik svečiai iš visos Lietuvos, bet ir patys Paįstrio žmonės.

1991 metais plenere dalyvavo garsi Lietuvos dailininkė paįstrietė Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė. Jai ir kilo mintis pastatyti varpinėles. Menininkė puoselėjo idėją, kad kasmet į Paįstrį grįžtantys kraštiečiai jose kabintų varpelius.

Taip visiems tiko tų varpelių vaizdas, kad varpinėlės buvo pavaizduotos net Paįstrio herbe. Jame slypi labai daug prasmių.

Žinantis krašto istoriją žmogus jas lengvai iššifruos: banguota juosta iš juostelių – Įstro upelis, rodo vietovės geografinę padėtį ir jos vardo kilmę. Trys koplytstulpiai – varpinėlės su varpeliais – simbolizuoja gražias ir dvasiškai prasmingas Paįstrio tradicijas, pagarbą kraštiečiams.

Kiekvienais metais vasarą Paįstryje vyksta krašto šventė „Iš visų kraštų sugrįžkim į gimtinę“. Ir šiemet prieš liepos mėnesį vykusią šventę kraštiečiai buvo kviečiami dovanoti Paįstriui varpelius, dabar jie tyliai dzingsi vėjui pūstelėjus – kaimo simboliu tapusiose medinėse varpinėlėse jau sukabinta daugiau nei šimtas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų