-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
P. Būtėno premiją įsteigė Panevėžio savivaldybė, taip norėdama įamžinti šio krašto šviesuolio, kalbininko, etnologo, vadovėlių autoriaus, mokytojo, vertėjo, visuomenės veikėjo, kraštotyrininko nuopelnus Lietuvai, Panevėžiui ir lietuvių kalbai.
Šių metų laureatės – 5-osios gimnazijos auklėtinės Liepa Ryliškytė ir Urtė Endriukaitytė bei J. Miltinio gimnazijos moksleivė Gintarė Petruokaitė.
5-osios gimnazijos dešimtokę L. Ryliškytę labiausiai džiugina naujos veiklos, nes su kiekviena jų įgauna vienokios ar kitokios patirties. Nauja patirtis jai buvusi ir 54-ą kartą rengiamas jaunųjų filologų konkursas.
Petro Būtėno premija Liepai įteikta už jos indėlį į literatūrą ir meilę kalbai. Šešiolikmetės vertimai iš rusų kalbos į lietuvių buvo puikiai įvertinti respublikiniame jaunųjų filologų konkurse.
Liepa tvirtina tikrai nesitikėjusi pasiekti tokių puikių rezultatų.
„Labai apsidžiaugiau ir taip pat labai nustebau. Visa tai motyvuoja veikti toliau“, – sako laureatė.
Anot jos, jaunųjų filologų konkursas jai suteikė neįkainojamą žinių bagažą, kuris pravers ateityje.
Vertimų konkurse L. Ryliškytė – dar naujokė, jame dalyvavo pirmą kartą.
Moksleivei pasiruošti konkursui padėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Lina Kilkuvienė bei rusų kalbos mokytoja metodininkė Rima Rudytė.
Liepa ne sykį yra pagalvojusi, jog kada nors norėtų tapti profesionalia vertėja.
Tokia karjera žavėjosi ir matydama pavyzdžius artimoje aplinkoje.
„Suprasti kitas kalbas ir plėsti savo žodyną yra labai didelis menas“, – įsitikinusi L. Ryliškytė.
Išvertusi tekstą ir prieš kitiems pateikdama galutinį darbą, Liepa jį perskaito dar bent keletą kartų. O tada jau būna rami.
Asmeninio kritiko ji sako neturinti, bet ruošiantis konkursams visada pagalbos sulaukia iš mokytojų.
Nuo pradinių klasių Liepa dalyvauja daugybėje konkursų ir olimpiadų.
Tačiau jaunųjų filologų buvo įsimintiniausias.
Šiais metais ji taip pat varžėsi 9–10 klasių mokinių lietuvių kalbos olimpiadoje. Anksčiau bene kiekvienais metais Liepa pasirodydavo raiškiojo skaitymo konkursuose.
„Kalbant apie kūrybą plačiąja prasme, manau, visi su ja anksčiau ar vėliau susiduriame. Tik kūryba gali atskleisti tikrąją asmenybę. Mano pačios kūrybinis kelias prasidėjo jau seniai ir, tikiuosi, tęsis dar ilgai“, – viliasi Liepa.
L. Ryliškytė svarsto, jog jos santykis su literatūra visada buvo geras. Nors, šypteli, galėtų būti ir geresnis.
Būna tokių mėnesių, kai prisiverčia perskaityti vos kelis knygos puslapius, o kartais ir tokių, kai įveikia porą ir net daugiau storiausių knygų.
„Svarbiausia yra nežiūrėti į literatūros kūrinius paviršutiniškai, o įsigilinti į jų prasmę ir skleidžiamas vertybes. Tai labiausiai ir stiprina ryšį su literatūra“, – pabrėžia Liepa.
L. Ryliškytė sako nesanti labai didelė grožinės literatūros mylėtoja.
Jai patinka ir tikslieji mokslai, tad vis dažniau atsiverčia mokslinės literatūros straipsnius. Skaitant tokius kūrinius, anot jos, nebūtina ieškoti gilesnės prasmės.
Nors skaito daug ir įvairių knygų, iki šiol jaunoji vertėja dar neatradusi mėgstamiausio rašytojo.
„Grožinė literatūra, kuria daugiausia domiuosi mokykloje, yra subtilesnė ir perteikia vertybes, kas labai svarbu jaunam žmogui. Visi grožinės literatūros kūriniai turi savitą reikšmę ir žinutę skaitytojui“, – pastebi Liepa.
Labiausiai jai patinka skaityti ir analizuoti lietuvių literatūrą. Tai merginai padeda geriau suvokti savo tautinę tapatybę.
„Apie grožinės literatūros kūrinius daugiausia diskutuoju mokykloje per lietuvių kalbos pamokas, o laisvalaikiu apie knygas pasikalbu su mama ir draugais“, – pasakoja Liepa.
L. Ryliškytės mama dirba kalbos korekcijos specialiste, ji taip pat daug skaito, domisi kalbomis, tad bendrų interesų tarp mamos ir dukros – apstu.
L. Ryliškytės manymu, nepriklausomai nuo amžiaus, ryšys su literatūra yra kiekvieno žmogaus pasirinkimo laisvė.
Ji pastebi, kad kaip ir anksčiau, taip ir dabar daug jaunų žmonių vertina literatūrą ir jos neišsenkančius lobynus.
„Šių dienų žmogus apsuptas išmaniųjų technologijų, kurios atima daug laiko. Bet kiekvienas gali pasirinkti, kaip praleisti laisvalaikį“, – mano Liepa.
Vaikystėje L. Ryliškytė anksti pradėjo kalbėti, skaityti, skaičiuoti. Nuo mažų dienų labai mėgdavo panirti į magišką, paslaptingą knygų pasaulį.
Netgi užsirašinėdavo mintis, svajones.
Sako, kad visada įdomu jas paskaityti po kelerių metų.
O laisvalaikį Liepa leidžia aktyviai: keliauja, sportuoja, bendrauja su šeima ir draugais. O kartais jai prisireikia pabūti vienai – tiesiog nuo visko pailsėti.
L. Ryliškytė nemėgsta planuoti tolimos ateities, nes tada jaučia pareigą iš anksto atlikti daugybę darbų.
Tačiau apie karjeros kelią ji jau retkarčiais pasvarsto.
„Kad ir ką pasirinkčiau, literatūra vis vien išliks labai svarbi mano gyvenimo dalis“, – neabejoja Liepa.
P. Būtėno premijos laureatės 17-metės Gintarės Petruokaitės diena taip pat sukasi apie mokyklinę kasdienybę. J. Miltinio gimnazijos vienuoliktokė jau ruošiasi kitais metais laukiantiems abitūros egzaminams.
Išgirdusi, jog įvertinta tokiu apdovanojimu, gimnazistė savo sėkme iš pradžių negalėjusi patikėti. Visą dieną pravaikščiojo tarsi nesava, krečiama drebulio.
„Kai paskambinau mamai, ji pagalvojo, kad verkiu, nors man tik drebėjo balsas, – šypsosi Gintarė. – Džiaugiuosi, kai mane įvertina, kai sulaukiu pagyrų, bet kartais jaučiuosi to nenusipelniusi. Esu tiesiog kūrėja, kuriai pasisekė būti pripažintai.“
Jaunųjų filologų konkursui G. Petruokaitė pateikėte savo kūrybos poeziją.
Konkurse jai buvo labai įdomu išgirsti, ką rašo bendraamžiai, jų kūrybą palyginti su savąja.
„Sulaukiau šiek tiek kritikos dėl struktūros, logikos ir, tiesą sakant, džiaugiausi, nes rašydama galėsiu pasinaudoti gautais patarimais“, – sako Gintarė.
Konkursui ją rengė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Ramutė Matusevičiūtė.
Popieriui patikėti savo mintis G. Petruokaitė pradėjo nuo trylikos.
Tačiau pametė savo užrašų knygelę ir gerus porą metų į tą pusę nė nežiūrėjo.
Tik pravėrusi J. Miltinio gimnazijos duris, grįžo prie kūrybos.
Pradėjusi rašyti, papasakojo apie tai savo lietuvių kalbos mokytojai. Ji drąsino merginą nepamesti rašymo.
G. Petruokaitė sako esanti naktinė pelėda – beveik viskas, ką sukūrusi, rašyta vėlai naktį. Jos manymu, tamsiuoju paros metu ateina geriausios idėjos.
„Pradėjau kurti norėdama išreikšti savo jausmus, tai, kaip matau pasaulį, ir tas nepakito iki šiol“, – sako Gintarė.
G. Petruokaitei patinka filosofuoti, gilintis į žmogaus vidinį pasaulį, analizuoti, koks šviesus ar tamsus jis gali būti. Tai atsispindi ir jos kūryboje.
„Kiekvienas turime šviesių ir tamsių asmenybės pusių. Tas daro žmogaus vidinį pasaulį be galo įdomų“, – sako Gintarė.
G. Petruokaitės kūrybinius bandymus pirmoji išvysta lietuvių kalbos mokytoja.
Ji ir redaguoja kūrinius, ir pakreipia jaunąją kūrėją tinkamesne linkme.
Visgi Gintarė svarsto, kad gal ir nebūtų išdrįsusi papasakoti apie savo kūrybą mokytojai, jei ne geriausia draugė, galima sakyti, nutempusi pas ją už rankos.
„Dabar juokauju, kad aš tiesiog kuriu, o ji tegul už mane kalba su mokytojais, nes esu per baikšti“, – juokiasi jaunoji kūrėja.
Anot G. Petruokaitės, dažniausiai kiti jos eilėraščius pamato, kai šie jau būna išspausdinti laikraštyje.
„Bet jeigu kūrinys pačiai labai patinka, pasidaliju juo ir su artimaisiais“, – teigia pašnekovė.
Įkvėpimo poezijai Gintarė dažniausiai ieško savyje.
Rašo apie tai, kas vyksta jos gyvenime.
Išties gimnazistė išsiskiria savo pasaulio pajautimu. Ji sako, jog tai įtaka to, ką skaito, bet didžioji dalis – tiesiog vidinė nuojauta.
G. Petruokaitės namuose – krūvos knygų: ir savų, ir iš bibliotekos lentynų.
Jeigu knyga labai įdomi, gali ją „praryti“ tiesiog per dieną.
Apie knygas Gintarė diskutuoja su bendraamžiais, tėvais, mokytojais. Mėgsta gauti rekomendacijas ir pati jomis mielai pasidalina.
„Mėgstu grožinę literatūrą, ypač klasikinę, detektyvus, psichologinius trilerius. Didelę įtaką padarė Edgaras Alanas Po, Šekspyras, Baironas. Taip pat mėgstu Renatą Šerelytę, Salomėją Nerį, Vytautą Mačernį. Galėčiau paminėti ir antikos kūrinius“, – vardija jaunoji filologė.
Anot Gintarės, jos karta, kaip ir kiekviena kita, labai individuali, turinti savą požiūrį į tam tikrus dalykus. Taip pat ir į literatūrą.
Jos manymu, jaunas žmogus ir literatūra net ir šiandienėje technologijų eroje yra tikrai suderinami, tiesiog kiekvienam reikia rasti sau patinkantį žanrą.
Nuo pat mažens G. Petruokaitė labai mėgo ir gana anksti išmoko skaityti.
Močiutė anūkei sekdavo daugybę pasakų, ji mėgo vartyti senelio turimas enciklopedijas.
Pradinių klasių mokytoja netgi stebėdavosi, kad daugumą vaikų reikėjo versti skaityti, o Gintarę nelabai pavykdavo atitraukti nuo knygų.
„Mėgau fantazuoti ir tas pomėgis neišnyko iki šiol“, – šypteli Gintarė.
Meilę knygoms labiausiai žadino seneliai, nuo mažų dienų dovanodavę anūkei pasakų knygas ar enciklopedijas.
G. Petruokaitės mama yra kirpėja, tėtis – vairuotojas. Jie taip pat visada skatino dukrą kurti ir labai palaikė šiame kelyje.
Be pomėgių, kurie susiję su literatūra, G. Petruokaitė labai mėgsta žiūrėti filmus, serialus, analizuoti siužeto linijas, veikėjus, jų charakterius.
„Jaučiu didelį potraukį psichologijai, istorijai, kriminologijai. Domiuosi žmonių poelgių priežastimis, gilinuosi į įvairius nusikaltimus ar tiesiog ūžiu draugams galvas keistais istorijos faktais“, – juokiasi Gintarė.
Gintarė dažnai išeina pasivaikščioti viena po Panevėžį. Nesvarbu, diena ar vakaras. Taip mergina duoda valią apmąstymams.
„Mėgstu stebėti žmones, mąstyti apie juos, apie tai, kaip praėjo diena ar kokių turiu planų. Vaikystėje taip išeidavome su močiute. Tie prisiminimai irgi man padarė didelę įtaką“, – pasakoja gimnazistė.
Paklausta, gal jau po truputėlį matuojasi filologės batus, abiturientė juokiasi, jog iš jos būtų prasta filologė: niekada nemėgo gramatikos pamokų, nes reikėjo įsikalti į galvą daugybę taisyklių.
O ir gilintis į literatūrą ne visada sekasi.
„Ateityje labai norėčiau užsiimti vaidyba, o jeigu nesisektų, studijuoti psichologiją ar teisę. Nuo mažens jaučiu didelę meilę aktorystei, o kūryba yra labiau hobis, kuriuo mėgstu užsiimti“, – sako laureatė.
