Prakalbusi eilėmis ir piešiniais

Prakalbusi eilėmis ir piešiniais

Paulina Medeckytė iš „Minties“ gimnazijos – tribūnos naujokė. Akivaizdu, apdovanota ne vienu talentu.

Paulina Medeckytė (10 kl.)

„Labai kūrybinga, išradinga. Atrodo, lengvai randa žodį reikšti emocijoms. Dalyvauja kūrybiniuose projektuose. Noriai kalba apie savo ir kitų kūrybą, randa žodžių pagirti savo bendraamžių eilėraščius. Tikiuosi, kad ji ir toliau žengs šiuo keliu“, – mokytoja Danguolė Smalinskienė.

Snaigių laikas

Snaigės krenta palengva,
Bet laiko daug joms nebeliko.
Ištirpsta norėdamos viską palengvinti.
Snaigės krenta palengva.
Jos norėjo pasaulį džiuginti –
Tiktai pavasario orai neleidžia gyventi.
Snaigės krenta palengva,
Bet laiko joms daug nebeliko.

Laikrodis, kuris norėjo kalbėti

Kadaise prakalbo laikrodis –
Tiek daug norėjo pasakyti,
Kadaise prakalbo laikrodis –
Norėjo ištiksėti savo istoriją,
Tiktai mažas peliukas ruošės klausytis.
Kadaise prakalbo laikrodis –
Tiek daug norėjo pasakyti.

Nuo ketvirtadienio iki penktadienio

Tavo šalta ranka
Prisiliečia prie mano šaltos kojos.
Tu ją atitrauki greičiau,
Negu aš suspėju ją paimti į savąją.
Kur prabėgo visas tas laikas…
Laikas, kai mes galėjome juoktis iki ryto penkių
Ir šokti kartu lyg snaigės, krentančios iš pilkų debesų…
Kur dingo visas tas laikas?
Mano žalios lyg miškas akys,
Žiūri į tavo kaštoninius plaukus.
Praėjo tiek daug laiko, kad jie baigia ataugti.
Tavo liesas kūnas buvo plonesnis,
Bet mano dėka tu valgai daugiau.
Tyla tiksi sekundėmis, o gal net ir valandomis.
Tavo ranka švelniai prisiglaudė prie manosios
Maža šypsenėlė tavo lūpomis…
Nusiunčia mane kažkur toli, bet sugrįžus jau žinau,
Kad šiandien jau penktadienis.

Iki vakaro devynių

Šalta, bet mano šilta striukė saugo mane nuo minuso lauke.
Mano pėdos jau šlapios, kojinės taip pat,
Nes į batus pateko daug šalto sniego.
Tamsu, bet matau viską.
Baltas, blizgantis sniegas girdi mūsų,
Vaikų, juoko aidus…
Mano maža širdelė plaka greitai, nenoriu būti rasta.
Mūsų ieško pasislėpusių,
Lyg būtume į balą įlindę.
Bet žingsniai ant balto, šviežio sniego…
Naujus batus išmaudė.
Linksma, gera, bet ir baisu,
Kai slėptis turiu iki vakaro devynių –
Žaisti slėpynių su būriu draugų.
Viskas ėjosi gerai iki tol,
Kol nepaskambino Kristinai…
Jau pusė devynių – namo jau skuosti ir aš turiu.

P. Medeckytės piešinys.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų