-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Viltė Rokaitė (11 kl.)
„Jau antri metai, kai Viltė savo eiles patiki ,,Nevėžiui”. Tai tyliai parašytos mintys, bet Viltė žino, kad sustoti negalima, reikia kalbėti… širdimi, jausmais. Reikia rašyti, kurti, prakalbinti savo kūrėjos talentą“, – mokytoja Virginija Milaševičienė.
* * *
Sveika! – linksmai pamoja debesėlis.
Šypsokis! – mirksi man saulutė,
Ir tolsta liūdesio šešėlis,
Širdy užgimsta dar viena eilutė.
Kaip gera būt jaunai pavasarį,
Kvėpt galingai gaivų oro gūsį,
Rankas ištiest, apglėbt lengvai lyg seserį
Pasaulį, žemę, miestą, mažą girios pušį…
Kvatotis taip, lyg laimė būtų tavo,
Antrasis vardas, dėmesio nevertas.
Mylėti taip, lyg širdį jau užgavo
Vien paslapčia ištartas tavo vardas…
***
Eini, šypsaisi, mokaisi, sportuoji –
Ir viskas paprasta, kasdieniška, net nuobodu,
Kol vienąkart sustojęs pagalvoji,
Kad Ukrainoj karas metai, greit gal – du.
Ten kančios, šaltis, badas, rūkstantys namai,
Vaikai našlaičiais tapę, sugriauti likimai.
Ir jei širdies neskauda, jeigu tu manai,
Kad abejingai galima žiūrėt lyg kiną,
Tikėt, kad tavo žemėj to nebus,
Kad tu už visa tai neatsakingas…
Bijau, gali ir atsibusti, kai dangus
Ir mūsų padangėje rusiškom raketom sninga…
* * *
Šypsausi saulei, šypsausi vėjui.
Daina suspurda paukščiu širdyj.
Kas džiaugsmą šitokį sukėlė,
Jums neišduosiu aš, deja.
Bijau, kad niekas nepavogtų
To šypsnio, džiaugsmo ir širdies.
Ar žodį pasakytų koktų –
Visai ne tokį, kur tikies.
Tada vėl atkeliautų storas
Lyg kūlverstukas ilgesys.
Ir vėl tada atšaltų oras,
Užslinktų sielą debesis…
***
Lietus širdy, lietus už lango.
Visur taip šalta ir žvarbu…
Tik ko tos mintys sunkios lanko,
O aš takelio nerandu.
Norėčiau saule nušviestos pievelės,
Dangaus žvaigždėto virš galvos
Ar srauniai tekančios upelio,
Pušies prie jūros ant kalvos…
Norėčiau garsiai nusijuokti,
Basa prabėgti po lietaus,
Bet paukščiai rudenį jau baigia suokti .
Jų linksmą giesmę kas pagaus…
***
Ateis pavasaris su sakuros žydėjimu,
Su pienės pumpuru, su vyturio giesme,
Su saulės šypsnio tavo akyse spindėjimu,
Šaltinio tyliai almančia versme.
Sušildys širdį saulės spindulys pirmasis,
Ir vėjo šuoras tavo plaukus sutaršys.
Tiktai ir nežinau, kodėl, mielasis,
Kodėl krūtinėj toks gyvas ilgesys…
Aistė Tamulionytė (9 kl.)
„Mūsų pirmosios kūrybinės mintys, pirmieji pavasario pranašai. Tikiuosi, kad Aistė ateityje pakvies visus į poetinio žodžio, kūrybinės minties šventę“, – mokytoja Virginija Milaševičienė.
***
Persisvėriau per liepto turėklą ir mąstau apie neįprastus dalykus. Užduodu sau klausimus, į kuriuos sunku rasti atsakymus, galbūt net neįmanoma. Mąstau, kapstausi savo atsiminimuose, neriu mintyse giliau. Kodėl? Ar aš bręstu, ar žengiu į dar nepažįstamą pasaulį, ar man tiesiog smalsu ir įdomu?
***
Prieš mane … sniego baltumo popieriaus lapas. Jis tarsi kviečia… dalintis jausmais, troškimais, mintimis. Aš ruošiuosi viską jam pasakyti. Tačiau kaip? Juk mintis reikia sudėlioti į rišlius sakinius, bet kaip tai padaryti, kai jos liejasi ir veržiasi per kraštus. O pradžia tokia sunki…
Gabrielė Badauskaitė (9 kl.)
„Gabrielė – kūrybinga asmenybė, savo mintis ir požiūrį į gyvenimą atskleidžianti poezijoje ir tapyboje. Jos kūryboje atsiveria jauno žmogaus pasaulis, kasdienybės prasmė ir grožis, svajonės, kurios įkvepia veikti“, – lietuvių kalbos mokytoja Virginija Ivanauskaitė.
* * *
Jei liktų gyventi vos kelios valandos,
Ką pasirinktum?
Apiplėšti banką? Ar būti savimi?
Tikriausiai renkiesi pirmąjį,
O aš tau galiu atsakyti kodėl –
Mes nebevertinam to, kas mums duota
Mes nevertinam mažiausių dalykų savo gyvenime
Nevertinam to, atsikeliam ryte ir užmiegam vakare
Nusiperkam kelis karamelinius kruasanus, suvalgom tik vieną, o kitą išmetam
Nevertinam ir tų randų mūsų viduje
O galėtume
Visas kūnas randais nusėtas
Kaip dangus debesimis
Savaitgalius pramiegam
Ir – bam! – pirmadienis ateina
Ir vėl viskas nuo pradžių
Nustok –
Nustok laukti savaitgalių
Gyvenk šia minute ir ta trumpa sekunde
Gyvenimas per trumpas laukti savaitgalių
O dabar užsimerk
Ir nemeluodamas sau atsakyk
Ar vertini tai, ką turi?
Tikriausiai ne
Mes esam išlepinti vaikai
Nedėkingi tėvams, toms bjaurioms mokytojoms, draugams
Galų galiausiai sau
Mes esame sau nedėkingi, kad nesame čia ir dabar
O turėtume
Gyvenk ne praeitimi, o dabartimi
Ir nustok gyventi savaitgaliais
Ir nebūtina plėšti banko tas paskutines gyvenimo valandas
Būk savimi, daryk tai, ką nori, mėgaukis gyvenimu, bet tik negyvenk savaitgaliais,
paversk savo gyvenimą laimingu, kaip aš padariau su savuoju
Aistė Kriščiūnaitė (9 kl.)
Mokytoja Virginija Milaševičienė: ,,Pirmoji pažintis su Aistės sielos mintimis. Džiaugiuosi, kad pajautei pirmo žingsnio kainą, belieka palinkėti kelio platumo. Tepražysta Tavyje kūrybos paukštė, plačiai išskleisdama sparnus…“
* * *
Aš nesu stipri kaip mano motina.
Aš esu silpna kaip mano tėvas.
Aš nepaveldėjau motinos spindinčių juodų plaukų ar angeliškų akių.
Aš paveldėjau tėvo šiurkščius plaukus ir beviltiškas akis.
Norėčiau tai pakeisti. Pakeisti save.
Nes kiekvieną kartą, kai pažiūriu į veidrodį – matau tave.
Tai lyg prakeiksmas, nuo kurio niekada negalėsiu pabėgti.
Bet tu – mano šeima.
Tu – mano kraujas.
Laukiu tos dienos, kai pradėsime viską iš naujo ir tęsime kelią, kuris visada atrodė teisingas.
Be pradžios nebus pabaigos
Be nakties tamsumos nebus auštančio ryto.
Be grėsmingos audros nebus ramumo ir tylos.
Be poeto eilių neskambės muzikoj daina.
Be sėklos mažos nebus užgimstančios gamtos.
Be pirmo žingsnio nebus nueito tolimo kelio.
Be jaudulio širdies nebus ramybės ir palaimos.
Be ašaros karčios nebus palaiminto juoko.
Be virpančio skausmo nebus meilės gilios.
Tu turi praeiti,
Tu turi patirti,
Kad suprastum pasaulį,
Kad pamiltumei žmogų.
