P. ŽIDONIO nuotr.

Prakalbinti minimalistiniai vietos atspalviai

Šią savaitę Panevėžyje, „Galerijoje XX“, atidaryta panevėžiečio menininko Artūro Stančiko paroda simboliniu pavadinimu „Vieta“.

Kūrėjas šypsosi, kad per visą jo, kaip menininko, karjerą dar neteko atidaryti personalinės parodos be žiūrovų. Kita vertus, jo darbai išsiskiria tuo, kad visai nesvarbu, kas pavaizduota, daug svarbiau, ką šie vaizdiniai sužadina kiekviename – žiūrovas kuria savą paveikslą. A. Stančiko tikslas – per abstrakčias išraiškos formas sudominti, įtraukti ir paskatinti susimąstyti ne tik apie matomus vaizdus, bet ir galimybes nieko nesakančiuose, pasikartojančiuose vaizduose įžvelgti daugiau.

– Atidarėte parodą, vos tik sušvelnintos karantino sąlygos. Ar pirmą kartą teko pristatyti parodą be žiūrovų?

– Paroda buvo suplanuota jau prieš metus, turėjo būti atidaryta dar prieš karantiną, bet išėjo taip, kaip išėjo. Tokia patirtis tikrai buvo pirmą kartą. Įdomus jausmas, kai pats pakabini parodą, pats vienas atidarai. Galvojau ją nukelti dar metams, bet per tą laiką nupaišysiu naujų darbų ir šitie jau bus nebeįdomūs. „Galerija XX“ labai nedidelė, ir taip pusės darbų nepakabinau, teko vežtis atgal namo. Man nepatinka, kai perkrauta kaip kokioje parduotuvėje.

– Jūs visada toks minimalistas?

– Tiek gyvenime, tiek ir kūryboje mano kredo – mažiau yra daugiau. Mažiau visada bus geriau negu perkrauta. Ir mano tapyba minimalistinė. Mažomis priemonėmis galima pasakyti daug daugiau. Kiti tapo daug sluoksnių, koncentruojasi į detales, bet man taip nepatinka. Išeina ne darbas, o margutis. Kai tokių margučių daug, vienas darbas ima trukdyti kitam. Pati parodos ekspozicija turi būti kaip kūrinys. Buvau prisivežęs ir daug mažų darbų, jais planavau užpildyti vieną sieną, bet supratau, kad tai nevykęs sumanymas ir juos atidėjau kitai parodai.

– Kodėl pasirinkote tokį parodos pavadinimą. Ką jums pačiam reiškia vieta?

– Jau anksčiau dariau parodą tokiu pačiu pavadinimu, tad šioji būtų „Vieta“ Nr. 2. Vieta – labai sąlyginis pavadinimas. Aš piešiu įspūdžius – kur pabuvau, su kuo susitikau, ką pamačiau, kokios kilo asociacijos ir vaizdiniai. Vieta gali būti ir abstrakti, tai ne konkretus žemės lopinėlis, o būsena, kurią išreiškiu potėpiais ir spalvomis. Kai toks abstraktus pavadinimas, gali aprėpti platesnį lauką. Gali įvairiau interpretuoti. Vieta – tai menas esamuoju laiku, kai mąstai jausmais, bet jauti protu. Vieta – galimybė tapybinėmis priemonėmis reikštis visa apimančiai kompleksinei patirčiai. Tai ir dvasinė kuriančio žmogaus lokacija, ir jo kūrinys kartu.

– Minėjote, kad tapote įspūdžius, patirtis bei išgyvenimus. Kas įkvėpė šią parodą?

– Daug tų įspūdžių buvo per pastaruosius metus. Pačių paskutinių darbų net neeksponuoju. Karantinas savotiškai išmušė iš vėžių. Gal ateityje tuos darbus parodysiu.

Tapyba man yra vienas iš būdų atskleisti savo charakterį, pomėgius ir požiūrį į tam tikrus dalykus.

Nutapyti mintis ir priversti jas materializuotis darbuose tebėra ir visada bus mano gyvenimo įprotis. Aš kūryboje bandau pažinti, atrasti ir parodyti „mažą žmogų“, kuris kartais ryškiai matomas, o kartais jo visai nėra.

– Vieni menininkai tvirtina, kad kūrybai jiems reikia įkvėpimo, kitiems impulsas ateina tiesiog bedirbant. O kaip jums pavyksta pagauti tą kūrybos mūzą?

– Kaip kada. Būna, kad viskas vystosi bedirbant, o būna, kad ir dirbant nieko nepavyksta. Visą dieną trepsi prie vienos drobės, bet taip ir nepradedi. O kartais pradėjus vieną darbą po ranka reikia turėti ir daugiau drobių. Kai sąmoningai dirbi, tai ir sekasi. Jeigu lauksi įkvėpimo, gali jo niekad ir nesulaukti. Ypač kai pabūni ilgesnį laiką be kūrybos. Tuomet reikia „prasitapyti“. Kaip ir bet kurioje kitoje profesijoje, reikia prasidirbti. Tada pati ranka atkartoja mintis. Mėgstu lesiruotes – pabėgimus. Bet paprastai viską padarau vienu prisėdimu, gal dviem. Nesu krapštukas, kuris tapo sluoksnis po sluoksnio. Mano charakteris neleidžia taip krapštinėtis. Pirmas įspūdžio pagavimas – svarbiausias. Paprastai iš dešimt nutapytų darbų gal tik du būna geri arba pačiam mielesni. Jeigu visi tik šedevrus tapytų, tai ir parodų tiek niekas neorganizuotų.

– O jūs ar jau nutapėte savo geriausią darbą?

– Variklis tas ir yra, kad menininkas, bent jau aš sau, yra labai kritiškas. Visada norisi sukurti kažką geresnio. Bet kurio menininko paklauskite, koks jo geriausias darbas – galiu prisiekti, kiekvienas atsakys, kad tokio dar nesukūrė. Geriausias dar tik laukia. Žinoma, pasitaiko ir tų išpuikusių, kurie viską moka ir gali tobulai. Bet tikrų tobulybių dar negimė. Aš savo geriausio darbo dar irgi nenutapiau, jis laukia savo eilės.

– Iš kur semiatės idėjų, minčių? Kas dažniausiai inspiruoja jūsų kūrybą?

– Mano didžiausi įkvėpėjai gamta, šeima, kažkokie įvykiai. Man užtenka pabūti gamtoje, kad galėčiau sėsti prie drobės ir dirbti. Tik piešiu ne tai, ką matau, o tai, ką gamta sužadino manyje.

– Naujų kūrybinių vėjų į jūsų gyvenimą įnešė ir vėlyvoji tėvystė. Ne kartą esate sakęs, kad dukra išmokė jus atvirumo, nuoširdumo ir darbo be kančios.

– Duktė mano gyvenimą pakeitė iš pagrindų. Kai jai buvo penkeri, kartu surengėme net bendrą parodą. Dukra nupiešdavo, o aš pabaigdavau tapyti. Dabar dukra paaugo, atsirado kiti poreikiai. Bet gal vėl reikės atnaujinti veiklą kartu. Vaikai iki maždaug septynerių metų piešia tobulai, jie dar neturi baimės jausmo ar noro padaryti teisingiau, gražiau. Jie piešia iš širdies.

– O kada jūs pats supratote, kad norite žengti kūrybos ir meno keliu?

– Tas pojūtis atėjo besimokant vidurinės mokyklos paskutinėse klasėse. Įstojau į Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą. O vėliau jau kaip sportininkas nebegali nesportuoti, taip ir menininkas nebegali nebekurti. Ir nebūtinai tapyti, kuriu iš molio ar darau menines instaliacijas. Sunku sustoti, čia jau kaip liga.

– Tai gal esate iš menininkų dinastijos?

– Mama dėstė J. Švedo muzikos konservatorijoje ir dainavo Kauno operetėje. Brolis mano taip pat kompozitorius. Gal genuose kažkas yra, nors daugiau tapytojų šeimoje neturime. Manęs muzika nepaviliojo, neturiu klausos, bet gal kitais talentais apdovanojo.

– Ar šiais laikais įmanoma užsidirbti duonai iš meno? Ar kūryba yra vertinama?

– Tam, kad galėtum gyventi tik iš meno, turi daryti komercinį meną: spalvotą, gražų, patrauklų, priimtiną visų skoniams. Žmogus, galintis vertinti tapybos meną, turi juo domėtis, lankyti parodas, turėti meninį išsilavinimą.

Menai yra kaip sudėtinga muzika. Juk klasikinės muzikos klausosi tik kokie 3–5 procentai gyventojų, bet popso – didelė dalis. Dailėje tas pats. Todėl kaip kiekvienas muzikos žanras turi savo klausytoją, taip ir dailės kūrinys – savo žiūrovą. Anksčiau rengdavau labiau komercines parodas, bet dabar labai didelė pasiūla. Turi būti ne tik menininkas, bet ir verslininkas. Turi mokėti parduoti savo darbus, gebėti juos patraukliai pateikti, būti landus.

„Vieta – tai menas esamuoju laiku, kai mąstai jausmais, bet jauti protu.“

A. Stančikas

Ne kiekvienam menininkui verslininko gebėjimai duoti. Vien pragyventi iš menų sudėtinga. Ar parduosi darbą, tikimybė tokia, kaip ir faktas, kad po mėnesio švies saulė. Menininkas turi turėti kitų pajamų arba nuolat rašyti įvairius projektus, jeigu nori atsidėti tik kūrybai. Arba turi tapti verslininku, bet tokiu atveju kada bekurti? Pas mus labai maža rinka, juk kone 30 proc. žmonių gauna vos minimalią algą, ne kiekvienas ir daugiau uždirbantis sau gali leisti įsigyti paveikslų. Kas randa nišą užsienio galerijose, gal lengviau, bet Lietuvoje dar labai sunku. O gal ir laimės dalykas.

– Jūs esate ne tik menininkas, bet ir pedagogas. Ar nesinori grįžti į mokyklą?

– Pedagoginio darbo visai neapleidau. Kai netapau, dar dirbu ir Dailės galerijoje edukatoriumi. Per tą valandą užsiėmimo žmogų reikia supažindinti su menu, o kartu ir padėti jam darbelį pasidaryti. Dešimt metų dirbau dailės mokytoju mokykloje, bet tais laikais pedagogų atlyginimai buvo be galo maži, teko ieškoti kitų pragyvenimo šaltinių. Ir šiaip mokytojo darbas labai sunkus. Tie, kurie sako, kad pedagogų darbas lengvas, tegul patys pabando.