-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Daugybė jų liko be rankų ar kojų, kai kurių padėtis tebėra kritiška.
„Buvo truputį po devynių, ėjau su ketverių dukrele Olesia į parduotuvę, staiga nugriaudėjo kurtinantis sprogimas. Griebiau dukrą ir parkritau su ja ant žemės. Tada pasigirdo ir antras toks pat sprogimas, mažoji persigandusi ėmė verkti, švelniai ją užguliau, kad apsaugočiau nuo skeveldrų. Girdėjosi, kaip dūžta ant žemės krentančių langų stiklai, ėmė sutartinai kaukti mašinų signalizacijos, o už mūrinės tvoros pasirodė juodų dūmų debesis ir pasigirdo pagalbos klyksmai“, – pasakoja Poltavos miesto Ukrainoje gyventoja 27-erių Natalija Jaroš.
Netrukus jai paskambino išsigandęs sutuoktinis Aleksandras. Atbėgęs jas drebančias parsivedė namo. Ši jauna šeima gyvena name vos už trisdešimties metrų nuo mūrinės tvoros, juosiančios Poltavos Karinį ryšių institutą.
Gelbėtojų tarnybos paviešinta nuotrauka – taip atrodo instituto pastatas iš kiemo pusės. E. Butrimo nuotr.
Viena po kitos atskridusios dvi raketos „Iskander“ per penkiolika sekundžių sukėlė vieną didžiausių tragedijų šiame Ukrainos kare – per sprogimą žuvo 55, o sužeisti 329 žmonės. Daugybė sužeistųjų liko be rankų ar kojų, trisdešimties padėtis tebėra kritiška.
Kodėl maskva rugsėjo 3-iąją savo taikiniu pasirinko 150 kilometrų nuo rusijos sienos esantį Poltavos miestą, ir kodėl būtent šį institutą, žino tik patys šio karo režisieriai kremliuje.
Institute į paskaitas rinkosi ne tik studentai, bet ir į karą mobilizuoti vyrai. Jiems čia buvo rengiami mokymai.
„Įgriuvusios perdangos sutraiškė dalį pasislėpusių rūsyje, tačiau tai, ką pamačiau lauke, buvo siaubinga.“
Maksimas
Prieš dvi savaites karinė miesto administracija išplatino skelbimą, kuriame miestiečiai raginami tapti institute formuojamo skraidyklių operatorių dalinio nariais.
Motyvuodama tuo, jog institute buvo ne vien studentų, bet ir fronto šauktinių, rusijos žiniasklaida žudynes Poltavoje pateikia kaip sėkmingą Ukrainos karių mokymo centro sunaikinimą. Iš tiesų tai tapo dar vienu rusijos barbariškumo įrodymu, nes žuvo ir niekuo dėtų studentų bei instituto darbuotojų.
Ukrainoje sklinda kaltinimai, kad tuomet, kai atskrido mirtį nešančios raketos, instituto kieme keli šimtai mobilizuotų karių buvo surinkti rytinei rikiuotei. Tą tvirtina žinomas karo žurnalistas Jurijus Butusovas, priminęs, jog rusija jau kelis kartus kitose vietose pražudė išrikiuotus karius.
Tokį kaltinimą paneigė atsakingi vietos karininkai, tačiau Ukrainos parlamento Gynybos komiteto pirmininko pavaduotoja Maryana Bezuhla pareiškė, jog bus tiriami įtarimai dėl galimo aplaidumo minėtame institute.
Viena moteris laiminga bučiuoja sprogimą išgyvenusį vyrą, o kita verkia gavusi patvirtinimą, jog jos sutuoktinis žuvo. E. Butrimo nuotr.
Tragedijos Poltavoje liudininkais tapę vietiniai pasakoja, kad po raketų atakų instituto kiemas buvo nuklotas žuvusių bei sužeistųjų kūnais.
Mobilizuotas 25-erių Maksimas papasakoja, kad jau trečią savaitę dalyvavo mokymuose institute. Pasigirdus oro pavojaus sirenai, laiptais leidosi iš penkto aukšto į slėptuvę rūsyje. Tačiau nusileisti nespėjo. Vienas po kito pasigirdo du griausmingi sprogimai.
Oro banga jį bloškė į sieną ir parvertė ant laiptų. Nuo dūmų ir dulkių buvo taip tamsu, jog nieko nesimatė net įjungus žibintuvėlį. Aplink girdėjosi dejonės ir pagalbos šauksmai, tačiau vėl pasigirdus oro pavojaus sirenai vadas sušuko bėgti į lauką – baiminosi, kad atskridus dar vienai raketai pastatas sugrius.
„Žuvo nemažai ir buvusiųjų pastato viduje. Įgriuvusios perdangos sutraiškė dalį pasislėpusių rūsyje, tačiau tai, ką pamačiau lauke, buvo siaubinga. Aplink pilna negyvų, mėtosi kūnų dalys, sklinda pagalbos šauksmai. Priklaupiau prie kelių arčiausiai buvusiųjų, tačiau neužčiuopiau pulso ir suvokiau, kad padėti negaliu. Netrukus vėl pasigirdo oro pavojaus sirena ir liepta bėgti kuo toliau“, – tragedijos akimirkas pamena Maksimas.
Šiems mobilizuotiesiems pasisekė, jie per sprogimą buvo kitame pastate ir liko gyvi. E. Butrimo nuotr.
Anot Maksimo, sužeisti kariai buvo keliami į sunkvežimius, nes trūko greitosios pagalbos automobilių.
„Iš mano grupės atrodo niekas nežuvo, bet iš kitų daug, ir tokių, kuriuos neblogai pažinojau. Žmona netikėjo, kad atsipirkau tik smulkiomis skeveldromis į ranką bei dešinės ausies apkurtimu. Prašė, kad atsiųsčiau nuotrauką, kurioje stoviu visu ūgiu. Ji ketvirtą mėnesį nėščia, bijau, kad stresas neatsilieptų kūdikiui. Į frontą mobilizuoja nuo 26 metų, dar galėjau metus neiti, bet nusprendžiau keršyti už Bachmute žuvusius brolį bei krikštatėvį. Mamai nesakysiu, kad buvau šiandien Poltavoje, jai ir taip sunku – serga vėžiu“, – kalbėjo vaikinas.
Maksimas sėdėjo ant šaligatvio paaukštinimo ir nepertraukiamai rūkė. Kalbėjo lėtai, sakė, kad jaučia galvos svaigimą ir nedidelį pykinimą. Visgi dėl galimos kontūzijos į medikus nesikreipė – nori, kad šie užsiimtų sunkiau sužeistais. Vaikinas tvirtina, jog tragedijos išvakarėse virš instituto matęs kabančią žvalgybinę rusų skraidyklę. Ukrainiečiams niekaip nepavyko į ją pataikyti, ir šioji galop nuskrido.
Gaisrininkas ilsisi po sunkaus darbo gesinant ugnį institute. E. Butrimo nuotr.
Poltavoje gedulas tęsėsi tris dienas, ir visas tas dienas prie septynių ligoninių girdėjosi verksmai ir maldos žmonių, su viltimi laukiančių žinių apie sužeistųjų būklę.
Dalis sužeistųjų tebėra neatgavę sąmonės, tad ne visų net pavardės žinomos.
Dar garsesnės raudos liejosi ties morgu, prie kurio atpažinti aukų rinkosi artimieji.
„Mūsų pagalbos labiau prireikė ne sužeistiesiems, bet jų ir žuvusiųjų artimiesiems“, – sako Gelbėjimo tarnybos psichologė Lena Dydyk.
Gelbėjimo tarnybos psichologei Lenai Dydyk sunkiausia guosti žuvusiųjų artimuosius. E. Butrimo nuotr.
Prie instituto vartų man pavyko nuotraukoje įamžinti skausmingai prieštaringą akimirką. Kairėje nuotraukos pusėje žmona bučiuoja vyrą ir džiaugiasi, kad jis netapo sprogimo auka, o dešinėje apsiverkusi moteris skaito ką tik gautą raštą, jog sutuoktinis žuvo. Džiaugsmas ir neviltis – neišskiriami palydovai kare.
Ne pagal amžių didelius išgyvenimus tenka patirti ir vaikams. Trys prie instituto tvoros užkalbinti paaugliai prisipažino, jog gyvena gretimuose namuose. Jie maldauja tėvų išvažiuoti kuo toliau nuo instituto.
Jis Poltavoje įkurtas 1968 metais, du kartus pripažintas geriausiu šioje srityje visoje SSSR.
Nepriklausomoje Ukrainoje jame įvyko pertvarkymai, kelis kartus keitėsi pavadinimas ir pavaldumas. Nuo 2013 metų oficialiai tai yra Karinis telekomunikacijų ir informacijos institutas, tačiau sutrumpintai ir toliau yra vadinamas Kariniu ryšių institutu.
