-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kas yra Virginijus Mačėnas, tikriausiai daugeliui panevėžiečių nė nereikia pristatyti.
Principingumu, reiklumu ir teisybės ieškojimu garsėjęs pareigūnas buvo tikras kelių erelių siaubas. Ne viena karta žinojo, kad su V. Mačėnu net neverta bandyti „gražiai susitarti“.
Tas principingumas pareigūnui padėjo užsitarnauti ne tik kolegų, bet ir, kad ir kaip keistai skambėtų, pažeidėjų pagarbą.
Tikriausiai ne veltui V. Mačėnas dažnai vadinamas žmogumi legenda.
Simboliška, kad kone pusę gyvenimo pažeidėjus keliuose gaudęs V. Mačėnas kažkada ir pats svajojo tapti vairuotoju.
Jo tėvelis buvęs vairuotojas, tad ir savo sūnų automobilį vairuoti išmokęs labai anksti.
„Tuo metu lengvųjų automobilių beveik nebuvo, tad pirmiausia išmokau vairuoti GAZ-51. Tik vėliau, jau sulaukęs trylikos, vairavau tėčio žigulį. Visada sakiau, kad būsiu vairuotojas, bet mokslai man sekėsi puikiai, tad tėvai pastūmėjo rinktis inžineriją“, – pasakoja V. Mačėnas.
Tuometis Vilniaus inžinerinis statybos institutas (dabar – Vilnius Tech) kvietė mokytis naujos automobilių autoūkio specialybės.
Miestų gatvėse ėmė sparčiai daugėti moskvičių, žigulių, volgų, tad ši profesija vaikinus itin viliojo.
Tačiau jau atlikdamas pirmą praktiką V. Mačėnas savo pasirinkimu nusivylė.
Praktiką teko atlikti viename Vilniaus garažų, kur buvo remontuojami sovietiniai sunkvežimiai.
Jį išgąsdino ne pats darbas, o aplinka: girti rusakalbiai darbuotojai, nešvara ir tepalo kvapas. Jau pirmą dieną vienas tokių įkaušusių kolegų ant savęs užsimetė pavarų dėžę, dėl šito meistras gavo papeikimą.
Dar kitą dieną, kad išvengtų nemalonumų, tokį įkaušusį darbuotoją kolegos išsiuntė namo, bet šis ten neparėjo – užmigo ant suoliuko belaukdamas autobuso. Ir vėl atkentėti teko meistrui.
„Kita mano praktika buvo Panevėžio autoremonto gamykloje, kur taisydavo volgas. Ir vėl tas pats – tepalai, purvas, nemalonus kvapas. Galvojau, tiek mokiausi, o esu tevertas tik tepaluose mirkti“, – prisimena V. Mačėnas.
Besimokydamas ketvirtame kurse V. Mačėnas sužinojo, kad Autoinspekcija jų kursui duos tris paskyrimus.
Tuo metu Autoinspekcija atlikdavo visa tai, ką dabar daro „Regitra“, techninės apžiūros centrai bei Transporto saugos administracija.
„Jau tuomet Autoinspekcija turėjo net savo malūnsparnį, o darbuotojai į darbą eidavo pasitempę, su uniformomis ir be to baisaus tepalo kvapo“, – žūtbūt patekti tarp tų trijų išrinktųjų pasiryžo V. Mačėnas.
Nors teko įveikti nemažą konkursą, V. Mačėnui pavyko tapti Autoinspekcijos darbuotoju.
Kadangi pats kilęs iš nedidelio Vaškų miestelio Pasvalio rajone, paskyrimo paprašęs arčiau namų. Tuo metu Panevėžyje jau buvo įkurtas Autoinspekcijos padalinys, kurio darbuotojai patruliuodavo keliuose, tad ir V. Mačėnui pasiūlyta prie jų prisidėti.
„Dvejus metus patruliavome gatvėse ir keliuose, bet būtent šie metai man davė labai daug praktikos“, – prisimena V. Mačėnas.
Perėjus dirbti į Panevėžio miesto kelių policiją, atsirado daugiau kabinetinio darbo.
Anot pašnekovo, dabar jauniems žmonėms daug lengviau kurti savarankišką gyvenimą – padirbai kelis mėnesius ir gali pasiimti paskolą nuosavam būstui, o tada buvo visai kita sistema.
Butai duodami pagal paskyrimą. Jam, kaip jaunam specialistui, skirtas kambarys viename Nemuno gatvės bendrabučių.
„Džiaugiausi tuo 14 kv. m kambariu ir virtuve, kuria teko dalytis su dar dvidešimčia tokių gyventojų. Stojau į eilę butui gauti, jeigu būčiau išėjęs iš policijos ir pradėjęs dirbti kitur, būtų tekę vėl stoti į eilės galą. Butą gavau prieš pat nepriklausomybės atgavimą, tad ir vėl išeiti negalėjau. Daviau priesaiką Lietuvai ir išėjimas būtų prilygęs savotiškai išdavystei“, – pasakoja šalies patriotas.
Sunku patikėti, kad V. Mačėnas – jau oficialus senjoras. Buvęs pareigūnas neslepia, kad jo jaunatviškumo paslaptis – kasdienės mankštos. P. Židonio nuotraukos
Nepriklausomybė atnešė ne tik laisvę, bet ir didelį nusikalstamumą.
Ir dabar policija susiduria su įvairiomis grėsmėmis, bet nepriklausomybės pradžioje gerokai daugiau buvo girtų prie vairo, numojančių ranka į Kelių eismo taisykles.
Ne taip ir retai pareigūnams tekdavo panaudoti ir šaunamąjį ginklą.
Pirmas toks kartas visam gyvenimui įsiminė ne tik pažeidėjui, bet ir V. Mačėnui.
Kaip pamena pašnekovas, tuo metu patruliuojantys pareigūnai net neturėjo tarnybinių automobilių – patruliuodavo su vadinamaisiais draugovininkais, panašiai kaip dabar policijos rėmėjai.
Tąkart su tuomečio mėsos kombinato autotransporto ūkio vadovu, turėjusiu septintąjį žigulį, dviese naktį Senamiesčio ir Venslaviškio gatvių sankryžoje tikrino vairuotojų blaivumą.
Nuo Kupiškio pusės didžiuliu greičiu atskriejusi „Audi“ vokiškais numeriais ne tik nesustojo, bet ir apsisukusi spruko atgal.
„Jis jaunas, aš – jaunas. Abu pagavo azartas. Puolėm vytis, bet žiguliai daugiau kaip 150 kilometrų per valandą greičiu nevažiuoja. Mano draugovininkas sako: šauk, kitaip nepavysiu“, – pamena V. Mačėnas.
Pirma mintis – šauti į žemę, kad vairuotojas, išgirdęs šūvius, pats sustotų. Bet pasirodo, tokio garso galima ir neišgirsti.
„Pagaliau mašina sustojo. Rusiškai kalbėti gėda, o vokiškai ir angliškai tiek ir temokėjau, galvoju, kaip dabar reikės susikalbėti, juk valstybiniai numeriai vokiški, tikrai bus ne lietuvis. Pasirodo, su vairuotoju pažįstami – kartu mokėmės. Klausiu, kodėl nepabėgai tokią mašiną turėdamas. Sako, išsigandau, kad nenušautum – atšokusios nuo grindinio kulkos skriejo tiesiai į mašinos saloną“, – apie sėkmingai pasibaigusias gaudynes pasakoja panevėžietis.
V. Mačėnas juokauja darbų prisiplanavęs tiek, kad vargu ar užteks dešimtmečio, tačiau dabar labiausiai norisi atsiduoti savo didžiajai aistrai – kelionėms. P. Židonio nuotraukos
Ir šiam lakstūnui, ir daugeliui kitų pažeidėjų, patekusių į V. Mačėno akiratį, teko ne tik ilgam laikui į stalčių padėti vairuotojo teises, bet ir susimokėti solidžią baudą.
„Esu blogas policininkas, nes neimu kyšių – tą girdėjau net iš savo aplinkos. Geras policininkas būdavo tas, kuris nesurašydavo protokolo už greičio viršijimą ar kitus pažeidimus. Tuo klausimu visuomet buvau bjaurus, visi žinojo, kad man kyšio geriau nė nesiūlyti“, – kalbėjo principingumu garsėjęs pareigūnas.
Šita savybė ne kartą patį įstūmė į rimtą pavojų.
Nuo piktadarių nukentėjo ne tik V. Mačėnas, bet ir jo šeima.
Gal todėl vaikai nepasekė tėčio pėdomis – sūnus pasirinko informacines technologijas, o dukra – odontologiją.
Tačiau net ir tokiais neramiais laikais pasitraukti iš policijos V. Mačėnui būtų reiškę pralaimėjimą.
„Kai prasidėjo banditizmas, negalėjau tiesiog taip išeiti. Tai būtų reiškę, kad išsigandau. Aš niekada nepasiduodu“, – sako V. Mačėnas.
Pačioje nepriklausomybės pradžioje pareigūnas rado rūgštimi apipiltą savo žiguliuką. Netrukus išsiaiškino, kad tai prie vairo neblaivaus sėdusio ir nedidelį eismo įvykį sukėlusio panevėžiečio darbas.
„Pamenu, važiuodamas iš savo sodo pamačiau, kad numuštas aukščio ribotuvas, o priekyje – autobusiukas, kuris tą ir padarė. Bandžiau mirksėti šviesomis, bet pažeidėjas nestojo. Tuomet pradėjau jį sekti. Kai tik bėglys sustojo, iššokau iš mašinos ir sulaikiau visiškai girtą vairuotoją. Kadangi tuo metu nebuvo mobiliųjų, pažeidėją įsisodinau į savo automobilį ir pats nuvežiau į nuovadą. O vieną gražią popietę žiūriu – mašina šlapia: apipilta rūgštimi“, – pasakoja V. Mačėnas.
Dar vėliau nusikaltėliai druskos rūgštimi apipylė jo namų duris, net padegė sodo namelį, dar kitą kartą išnešė vertingus daiktus.
„Vienas toks atėjęs į namus pradėjo sakyti, kad man būtina saugoti savo namus, samdytis apsaugą. Atsisakęs netrukus sulaukiau atsako. Vieną naktį išdaužtas sodo namo langas ir pavogti vertingi daiktai. Tuo metu sodo namelyje buvo apsistojusi odontologijos mokslus baigusi dukra, čia ji laikė ir brangius darbo įrankius. Visais atvejais žinau, kas norėjo man pakenkti“, – su kokiais pavojais teko susidurti, pasakoja pašnekovas.
Per daugiau kaip keturis dešimtmečius V. Mačėnas yra sulaukęs daugybės grasinimų, buvo padegtas jo sodo namas, rūgštimi apipiltas automobilis, ne vienerius metus teko minti ir teismų slenksčius, tačiau pareigūnas niekada nenuleido rankų ir principingai kovojo su pažeidėjais. P. Židonio nuotraukos
Per tuos daugiau kaip keturis dešimtmečius policijoje V. Mačėnui ne vienerius metus teko varstyti ir teismų duris. Bene garsiausia byla, kai jam mesti kaltinimai, neva atskleidęs informaciją apie teistą asmenį.
Galiausiai Aukščiausiasis Teismas pareigūną išteisino.
„Net ir iš aukštų policijos pareigūnų jutau spaudimą dar teismui nepaskelbus nuosprendžio išeiti iš policijos sistemos, nes galėjau prarasti pareigūno pensiją. Bet juk toks tikslas ir buvo – įbauginti mane, kad pats palikčiau tarnybą. Jaunystėje profesionaliai sportavau, tad žinau, jog kai gauni stiprų varžovą, visuomet didesnis noras jį nugalėti. Pasiduoti niekuomet negalima“, – sako V. Mačėnas.
Pašnekovo teigimu, dirbdamas policijoje jis ir pats labai daug ko išmoko, kartu augo su visa sistema.
Nuo tada, kai atėjo dirbti į tuometę miliciją, sąlygos gerokai pasikeitė: dabar pareigūnai aprūpinti naujais tarnybiniais automobiliais, darbo vietos kompiuterizuotos, sąlygos nuolat gerinamos, nors buvo laikai, kai trūko net uniformų.
„Pamenu, kai prasidėjo kompiuterizavimas, nemažai pareigūnų paliko darbą, nes tiesiog negalėjo prisitaikyti prie pokyčių. Seniau viską spausdindavo sekretorės, o dabar visa tai reikėjo daryti patiems. Daug kas tiesiog nesusidraugavo su technologijomis. Bet man naujovės visuomet patiko. Dabar pareigūnams sąlygos dirbti nepalyginamai geresnės“, – palygino V. Mačėnas.
Sulaukus 65-erių metų, likti policijoje nebėra galimybių. Sunku patikėti, kad jaunatviškas ir energingas V. Mačėnas – jau oficialus senjoras.
Vyras teigė, kad jo jaunatviškumo paslaptis – judėjimas ir įvairūs tempimo pratimai, mankštos.
„Jeigu kasdien darysite mankštą, nereikės skųstis nei nugaros skausmu, nei dylančiais keliais“, – pataria V. Mačėnas.
Sportas grūdina ir charakterį.
O sportinis azartas – policininko darbe labai svarbus.
Tas azartas, noras kuo greičiau išnarplioti pačias sudėtingiausias bylas gelbėdavo ieškant sudėtingų avarijų tikrųjų kaltininkų.
„Kad tiek ilgai išdirbau, ne mano, o mano komandos nuopelnas. Jeigu komanda prasta, nė vienas vadovas tiek neištvers. Bet jei komanda dirba kaip vienas kumštis, labai gera būti viršininku“, – šypsosi V. Mačėnas.
Dabar jau buvusio pareigūno teigimu, jo adresu dažniausiai skrieja keiksmai už skirtas baudas, už atimtus vairuotojo pažymėjimus, tačiau, pasirodo, būna ir kitokių istorijų.
Prieš kelias savaites V. Mačėnas savo automobilį paliko servise ir iki darbovietės nusprendė nueiti pėsčiomis.
Netikėtai Beržų gatvėje stabtelėjo autobusiukas, kurio vairuotojas pasisiūlė pavėžėti.
„Net įdomu pasidarė, iš kur toks paslaugumas. Pasirodo, vairuotoją esu nubaudęs, tuo metu jis buvo tik išsilaikęs teises ir ant manęs baisiai pyko. Bet dabar džiaugiasi, kad laiku gavo pamoką. Čia gal kaip su mokytojais – dažnai mokiniai pyksta dėl jų griežtumo, bet tokie kirviai palieka svarbiausias gyvenimo pamokas“, – svarsto V. Mačėnas.
Net ir išėjęs užtarnauto poilsio panevėžietis sako neturėsiantis kada ilsėtis.
V. Mačėnas juokiasi tiek prisiplanavęs darbų, kad jau pradeda abejoti, ar iki 75-erių visus spės įgyvendinti.
Bet dabar nori pailsėti.
Penktadienį su šeima ir bičiuliais jau išvyko į vadinamuosius Čekijos milžinų kalnus slidinėti, o kiek vėliau suplanavę kelionę į Šveicariją ir Prancūziją, aplankant aplinkines šalis.
Į keliones V. Mačėnas leidžiasi tik automobiliu ir visus maršrutus planuoja pats.
Sako, taip ne tik įdomiau, bet ir smegenims duoda darbo. Beje, jam labai patinka vairuoti.
„Esu ramus vairuotojas, bet baudų už greičio viršijimą esu ir aš gavęs. Stengiuosi daugiau kaip 10 kilometrų per valandą neviršyti, bet kartais nepajauti, kaip spusteli pedalą. Juk ir kunigų nebūna be nuodėmių. Žmonai sakiau, kad skrisime tik tuomet, kai nebegalėsiu pats vairuoti. O dabar laiko kelionėms bus dar daugiau. Gavau išeitinę, taigi, galiu sau leisti ir pakeliauti“, – šypsosi pašnekovas.
