-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Netikėtumas – linksmybės brolis. Kažkas kažkada pasakė. Taip ar labai panašiai atsitiko dviem visiškai skirtingų žanrų kūrėjams.
E. Marcinkevičius pasakoja iki pažinties su R. Stankevičiumi dirbęs, kūręs, tapęs visiškai kitaip – niekada nesidomėjęs turiniu. Pažintį ir bendrą darbą su poetu tapytojas vadina iššūkiu. O jai pradžią davė „A galerijos“ kuratoriaus Albino Vološkevičiaus prieš ketverius metus sumanytas projektas, pakvietęs kooperuotis menininkus: tapytojus su fotografais, stiklininkus su keramikais ir kitus. Menininkų duetai pirmaisiais projekto metais kūrė Černobylio tema, antraisiais metais padiktuota tema – „Palikimas“, trečiaisiais „Atmintis“.
„Kai atėjo laikas trečiai parodai, jau buvau atradęs R. Stankevičiaus poeziją. Užsikabinau už eilėraščio „Snaiperis“. Net nežinau, kaip jį atradau. Tas „Snaiperis“ tikrąja žodžio prasme mane nušovė. Man trenkė: galvoju, nieko sau – taip subtiliai ir kartu paprastai. Ta kalbėsena, tas žodžių lipdymas sukrėtė, pradėjau daugiau ieškoti, skaityti. Labai patiko ir tada kilo idėja – reikia drauge su Rimvydu ką nors padaryti, ne su tapytoju, ne su skulptoriumi“, – pasakoja E. Marcinkevičius.
Mintis susipažinti su poetu panevėžiečio tapytojo neapleido. Bet lietuviškas santūrumas ilgai sulaikydavo nuo pirmojo žingsnio.
„Vis galvojau ir galvojau – ieškok Rimvydo Stankevičiaus, – prisimena Eugenijus, – bet jis manęs nepažįsta, aš jo nepažįstu. Būdamas M. Rotko menų centre Daugpilyje, susitikęs šiauliečius pasidalinau savo idėja. Bičiuliai sako: būtinai turi jam paskambinti. Galvoju, kaip? Ką aš jam sakysiu? „Laba diena, aš Marcinkevičius“? Ir kas iš to?“
Draugų paakintas nesikuklinti, tapytojas ryžosi paskambinti poetui. O tada, lyg tikrindami vienas kitą, ilgokai šnekučiavosi.
„Apėmė jausmas, kad jis to skambučio laukė ne vienerius metus“, – šypsosi
E. Marcinkevičius.
Poetas R. Stankevičius pamena, kad skambutis jį gerokai nustebinęs.
„Sėdžiu namie ir nieko nenutuokiu apie jokius dailininkus, staiga skambutis: „Labas vakaras. Esu dailininkas iš Panevėžio, Eugenijus Marcinkevičius. Perskaičiau jūsų eilėraštį „Snaiperis“ ir jis mane nušovė“, – pradžių pradžią pamena R. Stankevičius.
Taip žodis po žodžio du kūrėjai išsikalbėjo.
„Tas „Snaiperis“ tikrąja žodžio prasme mane nušovė. Man trenkė: galvoju, nieko sau – taip subtiliai ir kartu paprastai.“
E. Marcinkevičius
„Noriu pačius eilėraščius tapyti, kad jie spinduliuotų visą energiją, kuri tavo žodyje telpa“, – Rimvydui įstrigo tapytojo iš Panevėžio tuomet keistokai pasirodęs pasiūlymas.
O kai menininkai pagaliau susitiko, liejosi kalba apie knygas, apie filmus, kol kulminaciją pasiekė pokalbis apie Tarkovskio filmą „Andrejus Rubliovas“.
„Aš pradedu sakinį, o Eugenijus užbaigia. Jis suradęs tuos pačius dalykus, kaip ir aš, taip pajutome, kad galime kartu kažką daryti. Ta draugystė tęsiasi, bendraujame kaip asmenybė su asmenybe, kaip menininkas su menininku“, – pasakoja R. Stankevičius.
Tas įvyko prieš gerus metus. E. Marcinkevičiui nutapius pirmąjį darbą pagal R. Stankevičiaus pasiūlytą eilėraštį „Amnezija“, kilo daug minčių, idėjų ir visi poeto eilėraščiai tapo vizualūs.
Poetas ir tapytojas atrado nemažai bendro. Būdavo, perskaito Eugenijus bičiulio R. Stankevičiaus eilėraštį, kyla klausimų, skambina, nutapo, fotografuoja, siunčia poetui, šis komentuoja. Ir taip du kūrėjai, sujungę poeziją ir tapybą, bendravo kaip stalo tenisą žaisdami.
„Viskas prasidėjo nuo vieno paveikslo, o padarėme dar dešimt darbų“, – dabar net pats nusistebi E. Marcinkevičius.
Kūrėjai nusprendė, kad jau ir visa ekspozicija išėjo. Ir tada Rašytojų sąjungoje, artėjant „Poezijos pavasariui“, surengė unikalią parodą. O vėliau sekė ir antras susitikimas su meno gerbėjais jau Panevėžio rajone, Krekenavos parapijos namuose.
Krekenava kūrėjų kelyje pasitaikė irgi neatsitiktinai. E. Marcinkevičius kadaise čia dirbo dailės mokytoju.
„Tapyba man labai panaši į sunkumų kilnojimą. Atsistoji prieš štangą ir galvoji – pakelsi ar nepakelsi. Atsistoji prie drobės ir pradedi tepti. Paleidi save nuo visų grandinių, nuo kasdienybės. Jeigu per dvi valandas „užsikabini“, darbas, ko gero, pavyko, jei ne – dedi į šoną ir palieki kitam kartui. Aliejinė tapyba yra tokia, kad jei šiandien nepadarei, kitas mėginimas bus tik po kokios savaitės, nes aliejiniai dažai džiūva ilgai. Kartais būna, kad darbas pavyksta, kartais atrodo, kad pavyko, bet atėjęs pasižiūri, kad nieko jame nėra“, – apie kūrybinį procesą kalba tapytojas.
Panevėžiečio tapytojo Eugenijaus Marcinkevičiaus ir vilniečio poeto Rimvydo Stankevičiaus naujausioje parodoje „Nutapyti eilėraščiai“ susilieję du skirtingi žanrai sudaro netikėtą darnų meno dvejetą.
Paklaustas, ar pats esąs impulso žmogus, E. Marcinkevičius iškart atkerta: absoliučiai! Jei imasi teptuko – jo jau nepaleidžia iš rankų.
„Paveikslas gimsta ne per kartą, bet jeigu jau užkabinau – jaučiu, kad proporcijos, spalvų santykiai pavyko. Niekada nesistengiu per kartą pabaigti. Sustoju, kai pavargstu, kai žinau, kad emociškai negaliu toliau dirbti, kai matau, kad saugiklius išmėto. Tada reikia sustoti, – sako tapytojas. – O ir medžiagą reikia gerbti“, – pasakoja panevėžietis menininkas.
Kiekvienas dailininkas turi savo spalvas. E. Marcinkevičiaus – pilkšvai violetinė, nors juokauja vis bandantis nuo jos pabėgti.
„Atrodo, susidedi ant paletės spalvas, iš kurių violetinės nepadarysi. O nutapai darbą ir vis tiek violetinė išeina. Kaip sakoma, kad ir ką tu tapytum, tapai save. Gal kas sugeba kitaip, bet man išeina mano spalvos“, – svarsto tapytojas.
Kas tose drobėse atsiranda? Kas skauda, kas skaudu, susapnuota? E. Marcinkevičius sako esantis visiškas abstrakcionistas. Anot jo, abstrakti dailė yra pati teisingiausia, nes pasaulis irgi yra abstraktus. O paties tapyboje kompozicijos eina iš dangaus, iš žvaigždžių instaliacijų – ten, pasak Eugenijaus, pačios teisingiausios proporcijos, įsirėžusios per mūsų proprosenelius į sąmonę.
„Man visada kliūdavo Oriono žvaigždės, sudėtos vienodais atstumais, į vieną liniją. Kartais norėdamas kažko naujo, pasiimi penkis akmenėlius ir rideni ant žemės. Ir jie turi sukristi į teisingą kompoziciją, į teisingas proporcijas. Ir mėtai tol, kol pavyksta. Juk ir japonų akmenų soduose akmenys atspindi gamtos, dangaus proporcijas. Ten žmogaus sudėta, bet taip, lyg jis neprikišo savo nagų. Man tapyboje norisi to paties. O kai susitvarkai su forma, turinys ateina savaime. Niekada nesijaudinu dėl turinio, nes žinau, kad jeigu su forma nesusitvarkysi, apie turinį nėra ko ir kalbėti“, – pasakoja E. Marcinkevičius.
Parodoje „Nutapyti eilėraščiai“ bus ir naujausias Eugenijaus darbas iš dar net neišleisto naujausio R. Stankevičiaus poezijos rinkinio. Jis, pasak tapytojo, išsiskiria ateinančia šviesa – tai eilėraščio raktas.
DOSJĖ
Rimvydas Stankevičius (g. 1973 m. sausio 7 d.) – lietuvių poetas, eseistas, žurnalistas. Nuo 2004 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Yra išleidęs 12 knygų (pirmąją 1996 m.). Apdovanotas keliomis prestižinėmis premijomis, tarp jų – Jurgos Ivanauskaitės, Jotvingių, Salomėjos Nėries, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno. „Panevėžio literatūrinėje žiemoje 2010“ pelnė Julijono Lindės-Dobilo premiją. R. Stankevičiaus poezija versta į lenkų, švedų, suomių, anglų ir kitas kalbas, publikuota užsienyje išleistuose almanachuose.
Eugenijus Marcinkevičius (g. 1959 m. spalio 10 d.) – dailininkas, tapytojas. 1982 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą. Nuo tų pačių metų dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (JAV, Olandijoje, Rusijoje, Vengrijoje), surengė personalinių parodų. Nuo 1994 m iki 2010 m. buvo pasitraukęs iš aktyvaus Panevėžio dailės gyvenimo. Nuo 2010 m. vėl dalyvauja jungtinėse parodose, rengia personalines parodas.
