Po žeme – meno erdvė

Panevėžį vandeniu sovietmečiu aprūpinęs ir jau du dešimtmečius neeksploatuotas įspūdingas statinys – požeminis rezervuaras – dabar prieinamas visiems smalsuoliams.

Bendrovė „Aukštaitijos vandenys“ visuomenei atvėrė, kas ilgai netgi jos pačios ne visiems darbuotojams buvo pažįstama. Iš šio rezervuaro, kuriame tilpo 2500 kubinių metrų vandens, nuo 1974-ųjų maždaug trisdešimt metų miestui būdavo tiekiamas geriamasis vanduo. Dabar ši vieta virto netradicine meno erdve. Pirmasis joje parodą simboliniu pavadinimu „Vandens veidas“ surengęs pasaulinio garso muzikos grupių turų organizatorius, prancūzų fotomenininkas Danas Hermouetas didelio formato fotografijose atskleidžia pašalinių akims nematomas vandentiekininkų darbo subtilybes.

Laikmečio diktuojami pokyčiai

Prieš šešiasdešimt metų įsteigtai įmonei „Aukštaitijos vandenys“ vartotojus aprūpinti geriamuoju vandeniu pakako vos dviejų rezervuarų po 600 kub. m. Augant miesto poreikiams, pastatyta 2500 kub. m talpykla. Ilgainiui ir šių trijų rezervuarų Panevėžio poreikiams darėsi per maža, tad įrengtas dar vienas, jame tilpo net 22 tūkst. kub. m vandens. Šiuo metu jis vienintelis tebėra eksploatuojamas. Pokyčiai Panevėžio pramonės sektoriuje lėmė, kad kiti trys prieš ketvirtį amžiaus buvo uždaryti.

„Buvo laikas, kai „Aukštaitijos vandenys“ Panevėžiui per metus tiekė 19 mln. kub. m vandens. Šiuo metu mūsų klientų poreikiams patenkinti pakanka 7 mln. kub. m ir dabar nedrįstume prognozuoti, kad geriamojo vandens suvartojimas ateityje labai didės“, – sako bendrovės ryšių su visuomene specialistas Svajūnas Mikeška.

Senieji nebeeksploatuojami vandens rezervuarai buvo tik įmonės istorijos užmiršta dalis, kol kartą kilo iš pirmo žvilgsnio beprotiškai atrodanti idėja vandentvarkos sistemos įrenginį paversti originalia meno galerija.

Unikalu, kad pirmasis joje parodą surengė Jungtinėje Karalystėje gyvenantis prancūzų fotografas Danas Hermouetas, kaip pats prisistato, dirbantis visur.

Savitas žvilgsnis į pasaulį

Vos prakalbinus į Panevėžį atvykusį D. Hermouetą tampa aišku, kad laukia išties įdomus pokalbis. Menininkas mielai dalijasi savita kūrybos, prasmės paieškų kasdienybėje filosofija, savo gyvenimo istorija, pasaulėžiūra. Danas fotografiją atrado prieš keletą metų, kai keliaudamas su muzikos grupėmis fiksuodavo įvairius šviesos ir šešėlių žaidimus skirtingose pasaulio vietose.

Įspūdingą menininko gyvenimo istoriją galima pradėti nuo to, kad pasaulį jis, kaip garso inžinierius ir pasaulinių turų vadovas, apkeliavęs bene septynis kartus su įvairiomis muzikos grupėmis. Danas yra prisidėjęs ir prie „Coldplay“, „Florence and The Mashene“, „The XX“, „Kings of Leon“, „Sigur Ros“ grupių pasaulinių turų. Atrodo, kad nenustygstantis keliautojas, bet giliai pasirinktoje temoje gyvenantis kūrėjas nežada sustoti. Ne tik fizinės, bet ir vidiniais pojūčių žemynais kelionės menininkui yra įkvėpimo šaltinis, pilnos neplanuotų atradimų. Jo pasaulis įdomus, įtraukiantis, spalvotas giliomis įžvalgomis, išgrynintomis detalėmis, simboliais. O kūrybinių projektų esmė – noras atrasti pačiam ir pasidalyti su kitais.

Pasaulio žmogus Panevėžyje

Danas Hermouetas jau ne pirmą kartą Panevėžyje. Praėjusių metų birželį jo paroda „Kintanti vienatvė“ eksponuota Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje. Jau tada fotografijose atsiskleidė įdomus autoriaus pasaulio suvokimas, unikalus daiktų, reiškinių, būsenų matymas, visiškas atsidavimas pasirinktai temai – žmogaus vienatvės apraiškų tarp prabangių pastatų, nuostabių kraštovaizdžių ar kontrastingų purvinų miesto kvartalų, kur nyksta ribos tarp vienatvės ir vienišumo.

Šįkart nebenaudojamame vandens rezervuare parodą surengęs Danas Panevėžiui dovanoja fotografijos parodą „Vandens veidas“.

Idėja su meno darbais ateiti į neįprastą erdvę gimė D. Hermoueto meno vadybininkei panevėžietei Vaidai Andrijauskaitei.

Nors seniai Lietuvoje nebegyvena, Vaidai miestas, kuriame prabėgo vaikystė, yra vienas esminių atskaitos taškų.

„Gyvenome netoli „Aukštaitijos vandenų“ įmonės, tėtis joje dirbo, tad ši vieta man labai artima, tai tarsi mano smėlio dėžė“, – pasakoja V. Andrijauskaitė.

Anot jos, mintis pabrėžti šios vietos išskirtinumą ir svarbą kilo suvokus, kad Lietuvoje turime išties labai švarų vandenį ir kiek daug žmonių dirba sunkų nematomą darbą, kad ši gamtos dovana pasiektų gyventojų namus.

Net keturiolika mėnesių trukęs parodos parengimo procesas išties buvo nelengvas, įtemptas, pilnas iššūkių: pradedant darbuotojų, tapusių modeliais, prisipratinimu, kalbos barjeru ir baigiant šviesos bei vietos trūkumu. Dano fotografijose užfiksuotos tik patiems darbuotojams suprantamais kodais įvardytos įvairios Panevėžio miesto vietos. Jos menininkui tapo pažįstamos dėl vandentiekio šulinių, į kuriuos kartu su įmonės darbuotojais lįsdavo per avarines situacijas, apsiginklavęs fotokamera. Didelio formato nuotraukose beveik nesimato veidų, tik sunkų ir reikalingą dirbančios rankos bei vandens tekstūra.

Pamažu tapęs komandos dalimi, fotomenininkas nedaugžodžiauja: „juk nuotraukos kalba daug labiau nei žodžiai“.