P. Židonio nuotr.

Po kryžiumi – nebesanti Atgaila

Nuo Vadoklių vieškeliu keliaujant Alančių kaimo link, išnyra nuo tolo švytintis, baltai dažytas stogastulpis, aptvertas tokia pat balta tvorele.

Netoliese ir atminimo lenta, bylojanti, jog toje vietoje būta kaimo, pavadinto vienu gražiausių ir prasmingiausių lietuviškų žodžių – Atgaila.

Išnykęs šimtametis

Istorikų tėvo ir sūnaus Sauliaus bei Mindaugo Nefų surinkta medžiaga byloja, kad Atgailos kaimui šiemet būtų suėję 100 metų.

Įkurtas jis Lietuvoje vykdant 1922-ųjų žemės reformą ėmus dalinti buvusio Miliešiškių dvaro žemes. Paskutinis to dvaro savininkas buvo Vladas Maleckas.

„Kaime, kuriam buvo parinktas Atgailos vardas, žemės gavo buvę bežemiai ir mažažemiai, taip pat ir nepriklausomybėse kovose dalyvavę savanoriai. Kaimą sudarė 11-a jame stovėjusių sodybų, tarp kurių – ir mano senelio“, – pasakoja S. Nefas.

Jis pats gimė ir dabar gyvena ne taip toli Atgailos esančiuose Taujėnuose Ukmergės rajone.

O sostinėje įsikūręs jo sūnus Mindaugas – netoli nebesančio Atgailos kaimo įsikūrusių Vadoklių žentas. Iš čia kilusi jo žmona.

Senelis, pasakoja S. Nefas, buvo išrinktas Atgailos kaimo seniūno pavaduotoju.

Jo sodybos pačiam S. Nefui matyti neteko, tačiau jam žinoma, jog senelio trobos stogas buvo dengtas skarda.

Anuomet tokius stogus turėjo prasigyvenę žmonės.

S. Nefo sumanumas ir nagingumas lėmė, kad jis tapo pasiturinčiu ūkininku. Lietuvą okupavus sovietams už tai darbščiam žemdirbiui grėsė tremtis.

Nefų šeimai teko palikti sodybą ir slapstytis nuo represijų.

Tarp Vadoklių ir Alančių stovi atminimo ženklai, įamžinę kitados toje vietoje bruzdėjusį Atgailos kaimą. P. Židonio nuotr.

Išsidalino dvaro žemę

Ieškodamas istorinės medžiagos apie Atgailos kaimą, S. Nefas sako aptikęs Miliešiškių dvaro žemės dalybų susirinkimo protokolą.

„Žemę sklypais išsidalijo patys žmonės, o tuomet atvykęs matininkas tuos sklypus išmatavo“, – teigia istorikas.

Anot jo, tuometė valdžia leido patiems žmonėms susitarti, kuriam kuris sklypas atitenka.

Žemė toje vietoje ne itin derlinga, tad kaimo žmonės pagal jos derlingumą ir sklypų dydžius nustatė.

Po šių dalybų praėjus 12-ai metų, 1937-aisiais įkurtas Atgailos kaimas.

Jo gyventojai pastatė koplytstulpį, pavadinę jį Vilniaus kryžiumi.

Jo viršuje – kalvio iškaltas saulutės formos kryžius. Svarbi šio koplytstulpio detalė – išdrožtas ir prie jo pritvirtintas ženklas, kuriame – Gedimino pilies bokštas, juosiamas ąžuolų vainiko, ir išdrožti 1937-ieji, t. y. pastatymo metai.

Maldos dėl Vilniaus

Baltai nudažytas koplytstulpis dabar atrodo visai naujutėlis.

Šis nebeegzistuojančio kaimo reliktas, pasak S. Nefo, ne kartą atnaujintas.

Senasis kryžius, statytas istoriko senelio su kitais Atgailos kaimo žmonėmis, seniai sunyko, visgi išstovėjo visą sovietmetį.

Atokioje vietoje jo arba nepamatė budri sovietų valdžios akis, arba mačiusieji pagailėjo puikaus kūrinio.

O kryžius statytas ne tik pagarbinti Aukščiausiąjį, bet ir siekiant išmelsti, jog 1919-aisiais Lenkijos okupuota Lietuvos sostinė vėl priklausytų Lietuvai.

Ir išties praėjus porai metų po kryžiaus pastatymo Lietuva Vilnių atgavo.

Kaimą išgujo melioracija

Tarpukariu pastatytas, sovietmetį išstovėjęs Vilniaus kryžius sulaukė ir tų laikų, kai Lietuva vėl tapo nepriklausoma.

Matydamas jį jau gerokai pavargusį, tuomet Anykščių rajono mero pareigas ėjęs S. Nefas sako kreipęsis į tuometį Panevėžio rajono merą Kazimierą Jočį ir paprašęs pasirūpinti tręštančiu paveldu.

„Gana greitai buvo pastatytas toks pat, tik jau kitas, naujas Vilniaus kryžius. Bėgant metams patvarkomas, jis sulaukė šių dienų“, – pasakoja S. Nefas.

Jo paties rūpesčiu šalia kryžiaus iškilo ir ženklas, žymintis, jog toje vietoje būta Atgailos kaimo. Paties kaimo, pasak istoriko, nebeliko sovietmečiu intensyviai ėmus melioruoti Lietuvos laukus. Nebeliko visų 11-os sodybų.

Nepaliktas ir nė vienas medis, toje vietoje vien laukai, už jų – miškas.

Kaip viskam reikia priežiūros, taip ji reikalinga ir abiem istoriją įamžinusiems ženklams – ir Vilniaus kryžiui, ir Atgailos kaimo ženklui.

Tad S. Nefas su sūnumi neseniai kryžių nudažė akį traukiančia balta spalva.

„Iš senojo, mano senelio laikais statyto kryžiaus dabartiniame likusi tik mūkelė“, – sako istorikas.

Jo žiniomis, 1937-aisiais Atgailos kaimo žmonių statytas kryžius turėjęs ir meistro išdrožtų šventųjų statulėlių.

Dvarininkų dalia nežinoma

Gyventojų surašymo duomenys liudija, kad 1959-aisiais Atgailos kaime gyveno 51 žmogus.

Po vienuolikos metų jų beliko trys dešimtys.

1978-ųjų surašymo duomenimis, kaime būta vos aštuonių gyventojų. Visų vėlesnių surašymų skiltyje, kurioje nurodomas gyventojų skaičius, įrašytas nulis.

Apie Miliešiškių dvarą, kurio dalis žemių atiteko Atgailos kaimui, rašoma, kad šis dvaras turėjęs net 402 hektarus žemės.

1922-ųjų žemės reformos vykdytojams buvo pateikta 110 bežemių ir mažažemių valstiečių parašymų skirti jiems dvaro žemės. Tarp prašytojų būta 56 nepriklausomybės kovų savanorių.

Koks dvarininko Vlado Malecko šeimos likimas, žinių nesama.

S. Nefas sako neturintis duomenų ir kokių čia stovėta dvaro rūmų – medinių ar mūrinių.

Jo žiniomis, viename iš dvarvietės pastatų veikusi mokykla, ją lankė ir Atgailos kaimo gyventojų vaikai. Kaip ir pats kaimas, taip ir mokykla iki šių dienų neišliko.

O dvaro žemės, kuriose kūrėsi, sodybas statėsi, jose gyveno žmonės, dabar vėl virtusios laukais.