Jurgis Elisonas. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Po kruopelytę rinkęs praeitį

Po kruopelytę rinkęs praeitį

Pristačius daug garbingų, prieš šimtmetį Panevėžio krašte gyvenusių ir laisvos valstybės pamatus klojusių žmonių gyvenimus, nevalia apeiti dar vieno ryškaus šviesulio – zoologo, pedagogo, kraštotyrininko, Panevėžio kraštotyros muziejaus, Šaulių sąjungos kūrėjo, vieno iš aviacijos Lietuvoje pradininkų Jurgio Elisono (1889–1946).

Neilgas jam buvo skirtas laikas. Negailestingos istorijos permainos lėmė ankstyvą kelio pabaigą.

Bet šio žmogaus nuopelnai buvo dar amžininkų pastebėti, įvertinti, o ir ainių nepamirštami.

Už savo veiklą J. Elisonas apdovanotas Vytauto Didžiojo III laipsnio, Gedimino IV laipsnio, Šaulių sąjungos žvaigžde, Svastikos ordinu, Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu.

Dabar Panevėžyje yra jo vardu pavadinta gatvė, J. Balčikonio gimnazijos kiemelyje atidengta ir atminimo lenta.

Tad įdomu dar kartą pažvelgti, koks buvo šis žmogus, kokius ženklus paliko krašto istorijoje?

Šaknys Švedijoje

Aukštadvario dvare netoli Noriūnų, Kupiškio rajone, gimusio, Palėvenės bažnyčioje krikštyto J. Elisono pavardė ne visai įprasta lietuvio ausiai ir rodo, jog giminės šaknys gali siekti tolimus kraštus.

Ir tikrai, jo prosenelis kilęs iš Švedijos ir tik vėliau apsigyvenęs carinės Rusijos teritorijoje.

Jurgio tėvas gimė jau šiapus Baltijos, Latvijoje, Cėsių apskrityje. Baigęs žemės ūkio mokyklą, jis persikėlė į Lietuvą ir pradėjo dirbti Aukštadvario dvare ūkvedžiu. Čia ir šeimą su tame pat dvare dirbusia Elžbieta Vyšniauskaite sukūrė.

Sūnus Jurgis buvo vyriausias. Jis turėjo vieną seserį ir du brolius. Kiti vaikai mirė ankstyvoje vaikystėje.

Panevėžio kraštotyros muziejus turi sukaupęs nemažai medžiagos apie J. Elisoną ir, kaip sako muziejininkas Donatas Pilkauskas, siekia, kad panevėžiečiai kuo daugiau žinotų apie šį garbingą kraštietį.

„J. Elisonas buvo vienas žymiausių Panevėžio krašto istorijos tyrinėtojų ir propaguotojų. Jo anuomet skelbti straipsniai tebėra aktualūs, o surinkti eksponatai ir dabar praturtina Panevėžio kraštotyros muziejų“, – sako Istorijos skyriaus darbuotojas.

J. Elisonas su Panevėžio mokytojų seminarijos dėstytojais. Sėdi centre. XX a. 3 dešimtmetis. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

J. Elisonas su Panevėžio mokytojų seminarijos dėstytojais. Sėdi centre. XX a. 3 dešimtmetis. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Laisvės gynėjas

Žinoma, kad J. Elisonas, kaip ir dauguma žymių kraštiečių, mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje, vėliau tapusioje berniukų gimnazija, ir dar besimokydamas įsitraukė į lietuvių tautinį judėjimą.

Bet mokyklą jis baigė ne Panevėžyje, o 1908 metais Pskove.

Į Lietuvą sugrįžo tik po dešimtmečio, 1918-aisiais, kai šalis jau pradėjo savarankiškos valstybės gyvenimą.

O iki tol J. Elisonas studijavo Petrapilio universitete, Fizikos-matematikos fakultete ir 1915 metais baigė Gamtos skyrių.

Prasidėjus karui, buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę ir tarnavo aviacijos daliniuose.

Tik trumpi biografijos faktai, bet ir jie gali būti iškalbingi žinant, kokie tada buvo laikai, kokios galimybės.

Grįžęs į Lietuvą, J. Elisonas iš pradžių darbavosi Kupiškio apskrities savivaldos organuose.

O laikai buvo labai neramūs – Lietuva buvo puldinėjama ir J. Elisonas, kaip daugelis patriotų, aktyviai įsijungė į laisvės kovas.

Svarbi J. Elisono veiklos dalis – šaulių organizacija.

1919 metais jis buvo šaulių atsiradimo Panevėžio mieste iniciatorius. Šios organizacijos įkūrimo data Panevėžyje laikoma lapkričio 2 diena.

1920–1921 metais J. Elisonas vadovavo Panevėžio šaulių rinktinės valdybai ir šaulių rinktinei.

Karo aviacija, į kurios kūrimą J. Elisonas buvo įsitraukęs, suvaidino nemažą vaidmenį 1919 metų gegužės mėnesį vaduojant Panevėžio miestą. Šis žmogus, kaip turintis žinių, gebėjimų ir pasiryžimo, buvo vienu iš Lietuvos aviacijos kūrėjų, net ėjęs Karo aviacijos mokyklos viršininko pareigas.

Pasirinko pedagogo kelią

Kaip galėdamas atlikęs savo užduotis, J. Elisonas vis dėlto į aviaciją toliau nesuko – pasirinko pedagogo kelią.

1919 metų rugsėjį J. Elisonas perėjo dirbti Švietimo ministerijos žinion ir atvykęs į Panevėžį įsidarbino valstybinėje gimnazijoje, iš pradžių dirbo gamtos mokytoju.

Tai, ką davė toks mokytojas jauniesiems Lietuvos piliečiams, buvo labai reikšminga. Mokytojas ne tik perteikdavo žinias pamokose – jis suorganizavo kraštotyros mėgėjų būrelį, skatino mokinius rinkti kraštotyrinę, archeologinę medžiagą, numizmatikos, etnografijos eksponatus, vasarą vykdavo su jais į ekspedicijas, rinko senienas sodžiuose.

J. Elisonas dėstė ir Panevėžio mokytojų seminarijoje, tad ir šios mokyklos moksleivius įtraukė į tautotyrinę veiklą.

J. Elisonas sėdi pirmoje eilėje trečias iš dešinės su Panevėžio miesto vadovais. XX a. 3 dešimtmetis. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

J. Elisonas sėdi pirmoje eilėje trečias iš dešinės su Panevėžio miesto vadovais. XX a. 3 dešimtmetis. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Palikimas ateičiai – muziejus

O 1923 metais kartu su bendraminčiais J. Elisonas įkūrė Panevėžyje draugiją „Gimtajam kraštui tirti“ ir tapo vienu iš jos vadovų. Bene didžiausias draugijos nuopelnas – 1925-ųjų sausį atidarytas Panevėžio kraštotyros muziejus.

J. Elisonas muziejui padovanojo privatų archeologijos rinkinį, didelę numizmatikos kolekciją. Ji buvo iš tiesų įspūdinga. Tarp kolekcijoje sukauptų pinigų buvo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais funkcionavusių.

Muziejaus fondus papildė ir mokytojo skatintų moksleivių surinkti eksponatai.

„J. Elisono iniciatyva muziejuje įkurtas gamtos skyrius, rūpintasi įvairių gamtos eksponatų, paukščių ir gyvūnų iškamšų, ragų kolekcijos, augalų herbariumų, žuvų kolekcijos, suakmenėjimų kaupimu“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Gamtos mokslai, gyvūnijos tyrinėjimas J. Elisonui visada buvo svarbiausi.

Nuo 1924 metų jis pradėjo dirbti ir Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Čia užsiėmė moksline veikla ir skelbė mokslinius straipsnius. Taip pat dėstė zoologiją Lietuvos universitete.

Kuriam laikui mokytojas Panevėžį paliko, nes 1929 metais buvo paskirtas direktoriumi į Kėdainių gimnaziją.

Bet 1932 metais sugrįžo ir pradėjo dirbti mergaičių gimnazijos, dabartinės V. Žemkalnio, direktoriumi. Po trejų metų J. Elisonas paskiriamas Panevėžio berniukų gimnazijos direktoriumi.

Kraštotyrinės veiklos jis nenutraukė – pats rinko ir moksleivius skatino rinkti senas knygas, senus laiškus, tėvų užrašus. Surinktą medžiagą perduodavo Panevėžio muziejui. 1933 metais už gerą darbą tautotyros rinkimo srityje jam pareikšta padėka.

J. Elisonas aktyviai bendradarbiavo ir spaudoje.

Leidiniuose skelbdavo daug straipsnių tautotyros ir kitais klausimais. Ypač jam buvo įdomi, renkama ir skelbiama tautosaka apie gyvūnus, jų elgesį, gydymus, užkalbėjimus ir kt.

Kankintas kalėjime

Panevėžiečiai žinojo ir gerbė Elisonų šeimą – Jurgio žmona Ona Kunskaitė, kilusi iš Ramygalos valsčiaus Ėriškių kaimo, taip pat buvo išsilavinusi moteris. Ji Panevėžyje dirbo dantų gydytoja. Pora augino du vaikus – sūnų Saulių ir dukrą Gražiną.

Tačiau ramus gyvenimas ilgai nebegalėjo tęstis – artėjo baisieji karo ir okupacijos metai.

1940-aisiais Lietuvoje pradėta kurti sovietinė valdžia. Ir liepos mėnesį J. Elisonas suimamas – jis

kaltinimas kaip Tautininkų sąjungos narys, neva veikęs prieš liaudies interesus.

Panevėžio kalėjime J. Elisonas išbuvo apie mėnesį, ten sumuštas, prarado sveikatą.

Tik atsiradus užtarėjų, iš kalėjimo šiaip taip ištrūko ir kurį laiką gyveno žmonos ūkyje Ėriškių kaime.

Bet netrukus vėl tęsė savo veiklą. Dirbo Mokslų akademijos Etnologijos instituto Tautosakos poskyrio bendradarbiu. Čia irgi domėjosi kraštotyrine veikla, apsigynė kandidatinę disertaciją.

O 1941 metais prasidėjus sukilimui prieš sovietinę okupaciją, jis buvo vienas iš sukilimo vadovų Panevėžio mieste.

Muziejus visais laikais gamtininkui buvo svarbus. Panevėžio muziejaus reikalais J. Elisonas intensyviai rūpinosi ir nacių okupacijos metais.

Kartu su muziejaus direktoriumi Dominyku Urbu į Panevėžį atgabeno garsiąją V. Straševičiaus drugelių ir vabzdžių kolekciją. J. Elisonas tą kolekciją išsaugojo nacių okupacijos metais.

Karo pabaigoje J. Elisonas bandė trauktis į Švediją, bet vokiečiai jo nepraleido. Žmonai su vaikais pavyko pasitraukti į JAV. O Vokietijoje likęs J. Elisonas toje šalyje, Vysbadene, 1946 metais ir mirė.

Ištrinti nepajėgė

Sovietmečiu Jurgio Elisono atminimą stengtasi ištrinti iš žmonių atminties, jo nuopelnai menkinti, nutylimi. Valdžia negalėjo atleisti aktyvaus dalyvavimo tautinių organizacijų veikloje.

O iš tikrųjų jis nuveikė daug: tyrinėjo žinduolius, paukščius, žuvis, bestuburius ir ypač įvairius parazitus. Jo puikūs vadovėliai, žinynas, populiarūs straipsniai ilgą laiką buvo gamtininkų, mokslo darbuotojų, studentų literatūra.

Į knygą „Mūsų šalies žinduoliai“ J. Elisonas surinko daugybę senų žmonių pasakojimų apie įvairiausius gyvūnus, atspindinčių tų laikų žinias ir suvokimą.

J. Elisonas – žemės ūkio mokslų daktaras, parengęs „Zoologijos sistematikos terminų žodynėlį“ (1920), parašęs vadovėlių: „Stuburinių gyvulių zoologija“ (1920), „Zoologijos vadovėlis aukštesniosioms mokykloms“ (1925), „Mūsų šalies žinduoliai“ (3 d., 1932), „Zoologija“ (1932), „Zoologija vidurinėms mokykloms“ (1938).

Sudarė ir paskelbė lokalinį, daugiausia Panevėžio apskrities senovės vietų, archeologinį atlasą.

J. Elisonas aktyviai dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos, Valstybinės archeologijos komisijos veikloje, buvo Lietuvių tautosakos archyvo tarybos narys, tarybos pirmininkas, Lituanistikos instituto narys.

Talkino „Lietuvių kalbos žodyno“ sudarytojams – įtrauktas į žodyno žodžių rinkėjų sąrašą. Turėjo sukaupęs daugiau kaip 6000 tomų asmeninę biblioteką. Priklausė masonų ložei „Lietuva“.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų