-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jai artimesnis pasaulio lietuvio vardas, kuris reiškia daug daugiau nei siekį užsidirbti pinigų svetimoje šalyje.
Prieš metus Panevėžys išsirinko pirmąją savo garbės ambasadorę. Ja tapo Didžiojoje Britanijoje gyvenanti 32-ejų S. Baranauskienė. Ši jauna moteris pastaruosius metus kaip voverė sukasi kultūros rate tarp Lietuvos ir Anglijos. Prieš penkmetį įkūrusi privačią muzikos mokyklą Londone ir joje muzikos mokydama emigrantų bei vietinių vaikus, Sandra su kiekviena diena džiaugiasi vis augančia sėkme.
„Mano ir mokyklos veikla išsiplėtė. Su šeima iš Londono persikėlėme į Tonbridžą, Kentą, ir dabar darbuojamės per kelis miestus. Nuo rugsėjo mokytis jau laukia ilgas sąrašas mokinių, dirbame net valstybinėse švietimo įstaigose, kolektyvą papildė nauji mokytojai“, – apie pokyčius darbe vien per pastaruosius metus pasakoja Sandra.
O prasidėjo viskas šioje sėkmingoje istorijoje ne tokiu dideliu mastu.
S. Baranauskienė užaugo Panevėžyje, lankė J. Miltinio, V. Mikalausko menų gimnazijas, grojo pianinu, bet studijuoti pasirinko lietuvių kalbos filologiją Vilniuje – abiturientė dėl griežtos lietuviškos ugdymo sistemos jau buvo šiek tiek perdegusi muzikos. Tačiau nebaigus studijų panevėžietės kelias pasuko į Londoną. Ir dabar Sandra pripažįsta, kad tai nebuvo kryptis link pinigų giraitės – vedė jaunatviškas smalsumas išbandyti kažką naujo, pažinti kitus kraštus.
„Norėjau išbandyti save, pasijusti savarankiška. Taip ir išvykau į Londoną nebaigusi studijų. Jas vėliau tęsiau neakivaizdžiai“, – sako S. Baranauskienė.
Karjerą užsienyje panevėžietė pradėjo nuo kostiumų parduotuvės Londono centre. Čia merginai dvejus metus teko aptarnauti klientus, siūlant jiems pagalbą renkantis drabužį.
„Buvome išmokytos kuo daugiau bendrauti su klientu, klausinėti, kas jį domina, ko ieško. Toks darbas man nepatiko, bet vienas pokalbis su pirkėju buvo itin sėkmingas“, – netikėtą gyvenimo posūkį pamena Sandra.
Į parduotuvę vieną dieną atėjo nepažįstamas vyras ir tiesiog paklausė lietuvaitės vardo. Ši pabūgo, kad pardavėją patikrino darbdavių samdytas slaptas pirkėjas, nes taip įprasta anglų verslo pasaulyje, ir dėl ko nors greitai gaus pylos. Bet vietoj pastabų mergina sulaukė nerealaus pasiūlymo – dirbti prestižiškiausioje ir garsiausioje Londono drabužių parduotuvėje, kur apsiperka ne tik Holivudo įžymybės, bet ir Anglijos karališkoji šeima.
„Ant mūsų parduotuvės sienos kabėjo Al Pačino, Bekhemų nuotraukos su autografais. Mes aptarnaudavome princą Harį, Viljamą. Šį net ir per jo vestuves aprengėme“, – prisimena S. Baranauskienė.
Nepaisant žinomos darbovietės ir dvigubai geresnio atlygio, lietuvaitė visus dvejus tokios karjeros metus nesijautė savo vietoje. Pasak pašnekovės, valandos tokiame darbe slinko labai lėtai, o kojos pačios nešdavo namo.
Tuo pačiu metu panevėžietė savaitgaliais jau dirbo ir vienoje lietuviškoje Londono mokyklėlėje. Čia dėstė emigrantų vaikams lietuvių kalbą ir mokė muzikos. Pastaroji veikla kas dieną atrodė vis artimesnė širdžiai.
„Ratas gražiai apsisuko ir vėl grįžau prie muzikos. Palikau darbą prabangioje parduotuvėje, vis daugiau ėmiau mokyti vaikus muzikos. Visada svajojau tapti mokytoja“, – sako jau dešimtmetį muzikos pamokas Didžiojoje Britanijoje vedanti Sandra.
Vieną dieną ji nusprendė tokios veiklos imtis savarankiškai įkurdama mokyklėlė „Traite de Piano. Tokį pavadinimą vadovė kartą pastebėjo ant paveikslo ir jis pasirodė labai tinkamas naujai įstaigai – prancūzų kalba tai reiškia sutartį su pianinu.
Ir iš tiesų sandoris su muzikos instrumentu S. Baranauskienei pasirodė esąs labai perspektyvus.
„Anglijoje itin populiaru papildomai mokytis muzikos, taip ugdoma jauno žmogaus asmenybė. Anglai daug dėmesio skiria atžalų meniniam auklėjimui, bet netrūksta ir suaugusiųjų, norinčių pažinti natas. O mano pamokų nori ir lietuvių vaikai“, – pasakoja Panevėžio garbės ambasadorė.
Už privačias muzikos pamokas Didžiojoje Britanijoe mokama gana nemažai. Lietuvė su mokyklėlės kolegomis jas veda užsakovų namuose.
„Anglijoje labai palanki sistema tokiai mokytojai kaip aš. Man nereikia nuomotis patalpų mokyklai, sėdu į automobilį ir pati važiuoju pas mokinius po visą Londoną. Būna, kad vienoje šeimoje mokosi keli broliai ir seserys“, – sako emigrantė.
Ir lietuvaičiai, ir anglai, anot jos, myli muziką, bet užsienyje meninis ugdymas daug laisvesnis nei Lietuvoje. Ten vaikams nebrukama, kas jiems neįdomu. Mokymas vyksta pagal jų poreikius ir lūkesčius. Turintieji planų susieti ateitį su muzika mokosi rimčiau.
„Šią sistemą norėčiau perteikti ir Lietuvai. Nepeikiu mūsų ugdymo sistemos, bet jai trūksta laisvės“, – mano S. Baranauskienė.
Muša rekordą
Privačių pamokų žinios Anglijoje įtvirtinamos išlaikant tarptautinius egzaminus, juos pripažįsta 93 pasaulio valstybės. Panevėžietė džiaugiasi, kad šiemet sumušė savo rekordą ir prie tokių egzaminų prileido kaip niekad daug pačios ruoštų jaunųjų muzikantų.
„Greitu laiku kviesimės ir egzaminatorius į savo numatytas vietas, nes laikančiųjų skaičius nemažas. Tokiu atveju karališkųjų egzaminų egzaminatoriai atvyksta patys į sutartą vietą“, – sakė Sandra.
Svarbią patikrą jau įveikė ir dvi pačios mokytojos dukrelės Adelė ir Izabelė. Mažylės dainuoja, groja fortepijonu ir klarnetu. Mergaitės lanko vieną geriausių mokyklų Anglijoje, taigi tėvai patenkinti jų pasiekimais užsienio šalyje.
„Dukrelės auga angliškoje aplinkoje, bet mes puoselėjame šeimoje lietuvių kalbą ir tradicijas. Skaitome joms lietuviškas knygas, bendraujame su draugais lietuviais, lankomės lietuviškose renginiuose pagal užimtumo galimybes“, – teigia mama.
Sandros vyrui Aidui taip pat labai svarbios savo šaknys. Vyras yra didžiausias žmonos palaikytojas jos muzikiniame kelyje.
Pora susituokė emigracijoje. Savo būsimąjį panevėžietė sutiko Londone, meilė įsižiebė staiga ir netrukus virto šeima.
„Mes seniai nebesijaučiame emigrantais. Esame pasaulio lietuviai, labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi būdama Panevėžio garbės ambasadorė. Matau daug įkvepiančių ir daug pasiekusiu lietuvių tiek savo draugų tarpe, tiek ir kitose aplinkose. Pasaulio lietuviai, o tokių yra tikrai ne mažai, jau seniai nebėra paprasti emigrantai. Tai žmonės, turintys puikius išsilavinimus, gerai apmokamus darbus, verslus ir šeimas“, – tikina muzikos mokytoja.
S. Baranauskienė palaiko artimą ryšį su Lietuva. Ji aktyviai lanko tautiečių kultūrinius renginius Anglijoje, o ir pati juos organizuoja.
„Kiekvienais metais organizuojamas didelis muzikinis festivalis. Šiais metais jame bus specialus konkursas „Mokytojas ir Mokinys“. Renginys tarptautinis ir skirtas Pasaulio lietuviu metams paminėti. Jis apjungs mūsų tautiečius įvairiose šalyse“, – apie artimiausius planus pasakojo pašnekovė ir pasidžiaugė užmezgusi draugystę su lietuvių mokykla „To Be“ Vokietijoje, kuriai vadovauja taip pat panevėžietė Milda Tubelytė.
Darbai, projektai, festivaliai ir konkursai – visa tai, kuo be šeimos ir laisvalaikio dabar gyvena Sandra. Kaip pedagogė, ji nuolat seka savo srities žinias, naujoves, ieško įkvėpimo. Praėjusi fortepijoninę atranką ir interviu, rugpjūtį S. Baranauskienė pakviesta atvykti mokytis į Kembridžą iš Japonijos kilusio Suzuki filosofijos ir muzikinio meno.
„Žmones emigruoja ne vien dėl finansinių dalykų. Pasaulis pilnas galimybių ir tikslų. Man „pasaulio lietuvių“ sąvoka yra daug priimtinesnė, nei emigrantų“, – pabrėžė Sandra.
Ir grįžti gyventi į Lietuvą ji kol kas neplanuoja. Anglijoje praleidusi gana ilgus metus ir ten sėjanti bei puoselėjanti lietuvybės daigus, abejoja, ar verta griauti, ką sukūrusi. Jos nebegąsdina net ir nesibaigiantis „brexitas“, nors jis šiek tiek sutrukdė pavasario atostogas gimtinėje.
