Tautodailininkė Danutė Ulienė ne tik pina iš vytelių, bet ir tapo paveikslus. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Pintos ir tapytos šventės

Pintos ir tapytos šventės

Išgarsėjusi kaip originalių suvenyrų iš vytelių pynėja ramygalietė Danutė Ulienė, jau pensinio amžiaus sulaukusi, prisiminė vaikystės pomėgį ir ėmėsi tapyti spalvingus paveikslus.

Karūnos karalienėms

Kas negirdėjo apie Ramygaloje vykstantį Ožkų paradą? Šis jau dešimt metų vykstantis renginys sutraukia būrius ne tik vietinių žiūrovų.

Muzika, pasirodymai, linksmybės ir, žinoma, svarbiausios dalyvės – ožkelės. Iš šeimininkų į paradą atvedamo gausaus jų būrio renkama pati šauniausia, gražiausia ir protingiausia.

Išrinktoji ožka karalienė iškilmingai karūnuojama. Ir ne simboliškai, o iš tikrųjų – ant raguotos karalienės galvos dedamas įspūdinga karūna.

Šventės rengėjams nereikėjo ilgai galvų sukti, kas ir kaip tą svarbiausią apdovanojimą galėtų sukurti. Juk Ramygala turi savo auksarankę – tautodailininkę Danutę Ulienę. Tai jos pintomis karūnomis ir buvo karūnuotos visos dešimt Ramygalos ožkų karalienių.

„Kiekvienai karalienei stengiausi vis kitokią karūną nupinti. Ypač svarbi buvo jubiliejinė – dešimtoji. O sudėtingiausia pati pirma – net ėjau pas ožkas laikantį žmogų, prašiau leisti išmatuoti gyvūno galvos apimtį, o paskui karūną nuolat matuoti, kad tinkama būtų, nuo galvos nekristų“, – pasakoja originaliais pynimais iš vytelių garsėjanti ramygalietė.

Žaismingos karūnos ožkoms puošti tėra labai maža dalis šios darbščios ir gabios moters kūrybos. Sunku būtų suskaičiuoti visus nupintus jos darbus. O štai ne taip seniai tapyti pradėjusios tautodailininkės paveikslų taip pat jau sukaupta nemažai.

Tokių dirbinių, kokius pina Danutė, vargu ar dar kur nors kitur pamatysi. Iš vytelių gimsta ne įprasti krepšiai, krepšeliai ar dėžutės, o ant medžių tupintys paukščiai, gėlių puokštės, delfinai, kryžiai, angelai ir kiti netikėti pavidalai.

„Man patinka pinti, bet įprastų dalykų, pavyzdžiui, krepšių daryti nenoriu. Jeigu ir pinu kokį, bent jau rankeną ornamentais išpuošiu“, – sako D. Ulienė, prieš keletą metų įvertinta ir Panevėžio rajono bendruomenės sąjungos įsteigtu prizu „Mūsų kaimo šviesuolis“.

Pirmasis paveikslas, prieš keletą metų ant kartono lakšto nutapytas Danutės Ulienės – jos gimtoji sodyba Dementoniuose.

Darbas virtuvėje

Danutės ir Romualdo Ulių namas Ramygaloje akį patraukia pro langus iš tolo matomais pintais papuošimais. Aišku, jog tikrai nepaklydome – čia gyvena tautodailininkė.

O įėjus vidun nebežinai net kur akis kreipti – ant kambarių sienų spalvingi paveikslai, pinti stilizuoti kryžiai, lėkštės, ant stalų, lentynėlių – iš vytelių pinti įvairūs kūriniai.

Tai vis šeimininkės rankų darbai. Vasarą savo laiką daugiausia praleidžianti daržuose, sode, gėlynuose, prasidėjus šaltajam metų sezonui vėl sėda prie kūrybos.

„Šiemet pynimo sezonas prasidės po Visų šventų“, – sako D. Ulienė, jau nekantriai laukianti, kada ateis laikas į virtuvę susinešti vyteles, kitas pynimo priemones ir imtis darbo.

Jam beveik viskas ir paruošta.

„Jau turiu galvoje ir sumanymą, ką pirmiausia darysiu. Žinau, kad tai bus forma su viduryje trimituojančiu angelu ir mažesniais angeliukais aplinkui“, – svarsto tautodailininkė.

Savo idėjos ji nelabai norėjo atskleisti, sako, kad bedirbant daug kas gali pasikeisti.

„Eskizų aš nepiešiu, tik vakarais gulėdama viską apgalvoju, mintyse sudėlioju, kaip kas turėtų būti“, – sako pynėja.

Taip buvo sumanyti ir gimė beveik visi jos darbai.

„Man patinka pinti virtuvėje. Puodas ant ugnies kunkuliuoja, o aš sėdžiu ir dėlioju, pinu vyteles, mąstau, prisimenu, planuoju“, – pasakoja Danutė.

Štai kiek grožio galima sukurti į virtuvę atsinešus krūvą vytelių.

Iš pirmo parodymo

D. Ulienė – Vadoklių krašto žmogus. Nors Ramygaloje jau daugiau kaip 40 metų gyvena, mintimis nuolat grįžta į gimtąjį Dementonių kaimą, kur gausiame aštuonių vaikų būryje ir užaugo.

Dar vaikystėje ji pasižymėjo meniniais gabumais, gražiai piešė, bet mokytis toliau nebuvo galimybės. Reikėjo šeimai padėti, tad baigusi mokyklą įsidarbino kolūkio fermoje melžėja.

Darbo nebijančiai Danutei ir čia sekėsi gerai, buvo vertinama, gerbiama ir į ekskursijas, skiriamas geriausiems kolūkio darbuotojams, nuolat kviečiama.

Taip ir Kaukaze, ir prie Juodosios jūros, ir Maskvoje buvo.

Ištekėjusi ir jau trijų vaikų susilaukusi su vyru nusprendė persikelti į Ramygalą, taip ir padarė. Iš pradžių daugiabutyje gyvenę netrukus ir savo namą pasistatė. Ketvirtas Ulių vaikas gimė jau čia, Ramygaloje.

Atvykus į naują vietą ir įvyko pirmoji pažintis su vytelėmis – medžiaga, atidariusia kelią tolesnei prasmingai ir įdomiai veiklai.

„Darbo nebuvo. Ir viena moteris pasiūlė pabandyti įsidarbinti įmonėje „Žilvitis“, pinti iš vytelių namuose. Nebuvau nieko pynusi, nežinojau nė kaip tai daroma. Bet parodė kartą, kaip pinama, paaiškino ir supratau, kad sugebėsiu, kad šis darbas kaip tik man“, – pasakoja D. Ulienė.

Kai nuėjusi įsidarbinti gavo pirmą užduotį, ją puikiai atliko ir buvo įdarbinta pynėja namudininke.

„Man mano paveikslai tokie brangūs, kad turbūt negalėčiau nė vieno parduoti. Juk kiekvienas išjaustas, pasakojantis savą istoriją, saugantis prisiminimus.“

D. Ulienė

Būdavo anksčiau tokia galimybė. Tik, žinoma, neleidžiant jokio savivaliavimo. Pinti reikėjo tik tai, kas nurodyta, nukrypimas nuo normos – ne daugiau nei pusė centimetro. Ir vytelių duodavo tik tiek, kiek reikia – ne daugiau.

Pirmiausia ilgai pynė lėkštes, visada vieną ir tą patį modelį, paskui buvo užsakomi kitokie pynimai. Bet visada vienodi.

„Tas pats per tą patį, bet man neatsibosdavo. Darbas labai patiko, tad ir pyniau su malonumu, įgūdžių daug įgijau. Ir tada, ir dabar, kai jau pinu ne pagal nurodymus, o ką pati noriu, man vis dar mielas šviežių vytelių kvapas“, – šypsosi D. Ulienė.

Paskui buvo darbas kitoje įmonėje, kooperatyve „Karklas“, kur galėjo reikštis laisviau, pati kurti modelius.

Patirtis pamėgtoje veikloje nenuėjo veltui, bet vis norėjosi kažko daugiau, įdomiau. Tad ramygalietė įstojo į tautodailininkų draugiją, pradėjo kurti darbus parodoms, dalyvauti mugėse. D. Ulienės kūriniai eksponuoti ir Ramygaloje, ir kitose rajono vietose, ir Panevėžio bibliotekose.

Įrodė anūkams

O prieš bene ketvertą metų ramygalietė ėmėsi dar vienos malonios veiklos – tapybos.

„Reikia dėkoti mano anūkams. Kai jiems, taip pat gražiai piešiantiems, kartą papasakojau, kad ir aš kadaise piešdavau ir net buvau savo gimtosios sodybos paveikslą nupiešusi, jie pradėjo raginti: „Tai nupiešk ir dabar.“ Paėmusi kartono lakštą ėmiau ir nupiešiau savo gimtinę – su troba, takeliais, gėlių darželiu, aplink stūksančiais medžiais“, – prisimena D. Ulienė.

Pamatę močiutės kūrinį, visi liko sužavėti ir pradėjo skatinti ją piešti kuo daugiau.

„O netrukus dukra, tapybos ir darbų mokytoja, pradėjo sakyti, kad ne ant kartono su guašu pieščiau, o ant drobės aliejiniais dažais tapyčiau. Nupirko ji ir drobių, ir dažų ir taip tapyba atėjo į mano gyvenimą“, – pasakoja Danutė.

Dabar paveikslai jau nebetelpa kambaryje ant sienų. O jie – patys įvairiausi, vaizduojantys gamtą, įvairių metų laikų peizažus, jūrą, debesis, gėlių žiedus.

Koks naujausias tapytojos sumanymas, ji neatskleidžia, bet idėjų tikrai nestokoja.

„Man mano paveikslai tokie brangūs, kad turbūt negalėčiau nė vieno parduoti. Juk kiekvienas išjaustas, pasakojantis savą istoriją, saugantis prisiminimus“, – susimąsto tautodailininkė.

Jau daugiau kaip keturiasdešimt metų su sutuoktiniu Romualdu petys petin žengianti Danutė džiaugiasi, kad vyras palaiko, vertina jos kūrybą.

„Jis pats irgi meniškos prigimties, eilėraščius kuria“, – atskleidžia moteris ir padeklamuoja sutuoktinio jos gimtadienio progai sukurtą skambų eilėraštį.

Trejos vestuvės

„Kai tuokėmės, žinojo visas rajonas, net laikraštis rašė. Nes vestuvės buvo tikrai neįprastos – vienu metu tuokėmės trys vienos giminės poros – aš, mano sesuo ir mano brolis. Ir sidabrines – 25 metų sukakties vestuves visi kartu iškilmingai šventėme“, – pasakoja D. Ulienė.

Tą pačią dieną susituokusios visos trys poros darniai per gyvenimą žengė. Tik auksinių vestuvių visi nesulauks – yra jau amžinybėn iškeliavusių.

Iš visos gausios giminės Danutė bene viena tokia nenuilstanti kūrėja – jos pintais suvenyrais visi savieji apdovanoti, kiekvienam sugalvotas labiausiai tinkantis kūrinys.

O ir parodyti, pamokyti, kaip galima tokį grožį savomis rankomis sukurti, D. Ulienė niekada neatsisako.

Net trejus metus važinėjo iš Ramygalos į Panevėžį ir neįgaliųjų organizacijos narius mokė pynimo meno.

„Svarbu, kad žmogus norėtų išmokti, norėtų šį darbą dirbti – visada išmoks. O man pačiai labiausiai patinka pats kūrybos procesas, kai pradedi ir iš padrikos vytelių krūvos gali padaryti viską, ką sumanęs“, – sako tautodailininkė.

Iš D. Ulienės pintų darbų išsiskiria Laimės paukštė, kurią galima vadinti kūrėjos vizitine kortele. Šiam įspūdingam gaminiui sukurti prireikė daug kantrybės ir laiko – iš vytelių pintos paukštės plunksnos padarytos iš smulkučių skiedrelių.

Galerija

Komentarai

  • Labai gražu.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų