-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Man pasisekė, nes rinktis nereikėjo“, – drąsiai sako G. Jurkėnaitė, nuo seno save įsivaizdavusi kaip visuomenininkę.
Jai visada norėjosi būti apsuptai būrio žmonių, daug dirbti ir padėti.
Panevėžietė sako labai anksti supratusi, kokia jos misija, pašaukimas. Ir niekada nesiblaškiusi vertybių paieškose. Kokios šios užgimė, tokios ir liko: šeima, Lietuva ir laisvė. Su tuo susijusioms veikloms ji atiduodanti beveik visą savo laiką.
Noras atsidurti visuomeninėje terpėje ir ja alsuoti Gabijai užgimė dar mokantis penktoje klasėje. Dabar antrakursė socialinės politikos studentė, regis, eina pavymui savo troškimų ir nė per nago juodymą nenutolsta nuo kruopščiai suplanuotų veiksmų.
Šiuo metu G. Jurkėnaitė priklauso Panevėžio savivaldybės jaunimo reikalų tarybai, eina miesto vicemero visuomeninės patarėjos jaunimo klausimais pareigas. Nors pareigų ir atsakomybių, patikina, tikrai nemažai, Gabiją tokia gausybė veiklų tik dar labiau skatina domėtis ir gilintis į nuolatos besimainančią sritį.
Paklausta, kokiomis asmeninėmis savybėmis turi pasižymėti žmogus, pelnantis daugumos pasitikėjimą, Gabija tik nusišypso, esą nėra didelės paslapties.
„Šias savybes turi tikrai dauguma jaunimo – veržlumas, kūrybiškumas, atsakingumas, bendruomeniškumas“, – vardija jaunoji visuomenininkė.
G. Jurkėnaitę galima drąsiai vadinti sektinu pilietiško, aktyvaus jaunimo pavyzdžiu. Jos pilna visur: diskusijose, forumuose, įvairiose iniciatyvose, miesto renginiuose.
„Esame iš mažo miesto, vieni kitus pažįstame, todėl sunku likti nepastebėtam. Panevėžyje būti nežinomam yra labai sunku“, – mano mergina.
Gabija atvira: būti ir kurti Panevėžyje jai tikra garbė. G. Jurkėnaitė pirmiausia atsigręžia į jauną žmogų, kuris, pasak jos, yra miesto gyvybės proveržis ne tik šiandien – taip bus visada.
„Niekas nepralenks jauno, veržlaus, ambicingo ir savo idėja tikinčio žmogaus. Jaunimas yra ateitis“, – įsitikinusi ji.
Po kelionių ar gyvenimo kituose miestuose Panevėžys Gabijai – tikra ramybės oazė.
Gabija svarsto, jog pilietiškumas dažniausiai užgimsta dar mokyklos, o intensyviau ugdomas bei atpažįstamas gimnazijos suole. Jai nesinori šnekėti apie pilietiškumo ugdymo pamokas, kurios, anot pašnekovės, nesuteikia nieko daugiau, tik sausą teoriją. O ši, prabėgus metams kitiems, lengvai it dūmas išnyksta iš atminties.
Tautiškumą ir pilietiškumą puoselėjanti jaunimo atstovė sako mananti, jog jos asmenybės brandai įtakos turėjo ir mokyklų, kuriose mokėsi, aplinka. Ten, kaip patikina pati Gabija, jai pavykę išsiugdyti ne tik atsakomybės jausmą, bet ir neprarasti laisvės pojūčio. Tokia terpė buvusi patraukli ir padėjusi neišnykti pilietiškam požiūriui.
„Viskas priklauso nuo mokyklos bendruomenės sukuriamų vertybių, jeigu jos yra – bendruomeniškumas, laisvė ir atsakomybė – pilietiškumo užmigdyti neįmanoma“, – patikina G. Jurkėnaitė.
Neužsistovėti vienoje vietoje ir nuolat imtis naujų veiklų Gabiją skatina ne kas kitas, o žmonės, kurie domisi jos veikla: dalyvauja organizuojamuose renginiuose, o vos jiems pasibaigus, užgriūva su klausimais, kada laukti kito. Didžiausi varomoji jėga, anot pašnekovės, širdį glostantys ir it ant mielių augantys susidomėjusiųjų skaičiai.
„Mane įkvepia kiekvienas žmogus, net ir tas, kuris neigiamai žiūri į mano užsiėmimus. Iš kiekvieno galima pasisemti minčių, juk bet kuris, su kuriuo bendrauji, tavyje palieka kažką gero“, – prisipažįsta.
Gabija šypteli, jog jos charakteriui būdinga kiek maištauti, tad susidūrusi su neigiamu požiūriu, ji tik dar labiau pasiraitoja rankoves.
Mergina sako pastebėjusi, jog gimtasis Panevėžys pastaraisiais metais ėmė sparčiai keisti savo veidą. Ne tiek infrastruktūros atžvilgiu, bet keičiasi ir pačių gyventojų požiūris į naujas idėjas, kultūrą, bendruomeninę veiklą.
G. Jurkėnaitė negali praleisti pro akis ir akivaizdžiai pagerėjusios jaunimo organizacijų situacijos – jų veiklų, iš šalies ateinančio paskatinimo.
Pasak jos, paskutinius penkerius metus mieste veikiančios ne tik jaunimo, bet ir kitos organizacijos visai nebuvo panašios į aktyvias, bendraminčius jungiančias jėgas, veikiau vos rusenančias grupeles.
Panevėžyje gyvuojančios nevyriausybinės jaunimo organizacijos, kurios yra pačios aktyviausios visos šalies mastu, prisideda prie Gabijos pasididžiavimo savo miestu jausmo.
„Didžiuojuosi tuo veržlumu – mūsų jaunimas turi daug noro išmokti ir įgyvendinti, jiems tereikia priemonių ir erdvės“, – tvirtina G. Jurkėnaitė.
Jaunimo organizacijoms Panevėžyje išgyvenant savotišką atgimimą, anot merginos, tarp jų atsiradusi sveika konkurencija visiems tik į naudą – jaunuoliai dirba, kuria, stengiasi miestui pateikti kuo daugiau naujovių.
Anot jos, keičiasi net ir verslininkų požiūris į jaunimo veiklą. Anksčiau, kaip sako Gabija, verslo parama jaunimo idėjoms būdavusi iš tiesų skurdi. Daugelio žvilgsnis jaunimo pusėn būdavo daugiau neigiamas nei sveikintinas. Jaunimas neretai daugeliui atrodydavęs kaip visa niokojantys maištautojai.
„Šiuo metu verslo atstovai ne tik skiria paramą jaunimo idėjoms, bet ir pradeda kitaip žiūrėti į jaunimo praktikos bei įdarbinimo klausimus“, – pažymi G. Jurkėnaitė.
Panevėžio Juozo Miltinio gimnaziją baigusi panevėžietė tikina negailinti dėmesio ir kultūriniams miesto pokyčiams, pavyzdžiui, permainoms dramos teatre.
„Tikiu, jog atėjus naujiems, jauniems, charizmatiškiems vadovams, teatras sužibės naujomis spalvomis. Pirmuosius rezultatus galime matyti jau dabar – teatras daug atviresnis visuomenei“, – mano Gabija.
Kitaip nei visada skubantį, užkietėjusių karjeristų pilną Vilnių, G. Jurkėnaitė gimtąjį Panevėžį vadina tikra ramybės oaze.
„Gatvėse sutinku ne lekiančius ir visada pavargusius, o atvirus, neskubančius žmones“, – mažo ir mylimo miesto privalumus pastebi studentė.
Jau porą metų socialinės politikos mokslus kremtanti panevėžietė sako, jog vos persikrausčiusi į sostinę neišvengė susidūrimo su varginamais atstumais bei kur kas intensyvesniu gyvenimo tempu.
Tai, pasak jos, du dažniausiai į Vilnių iš kitų miestų atvykusių studentų laukiantys iššūkiai.
„Jeigu esi lėtesnis, sunkiai prie greito gyvenimo būdo prisitaikantis žmogus, Vilnius tave suvalgys“, – šypteli mergina.
Visgi aktyviai ir vietoje nenustygstančiai Gabijai taip nenutiko. Panevėžietė socialinėje erdvėje visai neseniai pasidalijo kūrybišku savo gyvenimo aprašymu ir nurodė ieškanti auklės darbo.
Sako, toks sprendimas nebuvo spontaniškas – draugystė su vaikais užsimezgė jau senokai. Maždaug prieš penkerius metus ji pradėjo savanoriauti vaikų dienos stovyklose, vėliau ir jas organizuoti. Ilgainiui visiems tapo įprasta, jog pasibaigus mokslo metams, Gabija ieškodavusi vietos, kurioje galėtų dirbti su vaikais.
Atvykus į Vilnių niekas nepasikeitė. Baigusi pirmą kursą, G. Jurkėnaitė liko leisti vasaros sostinėje ir įsidarbino vaikų stovykloje. 19-metė ir pati turi svajonę ateityje įkurti stovyklą vaikams.
„Laikas su vaikais man tiesiog praskrieja, tad kodėl ne?“ – klausia Gabija sugrįždama prie auklės darbo paieškų.
Nusprendusi dirbti ir per mokslo metus, ji norėjusi paįvairinti laisvalaikį. Nors patirties bendraujant su vaikais turi užtektinai, sako visuomet tėvų pasiteiraujanti, ar jų mažieji yra imlūs ir kūrybiški.
„Su tokiais vaikais dirbti pats malonumas – tada ne tik tu juos mokai, bet ir jie tave“, – patikina mergina.
Išsamus ir išskirtinis G. Jurkėnaitės gyvenimo aprašymas sulaukė dėmesio ne tik iš auklių ieškančių tėvelių, bet ir tarptautinių įmonių darbuotojų atrankų vykdytojų. Jie merginai ne tik negailėjo pagyrų dėl kitokio informacijos pateikimo, bet ir pateikė pastabų, kaip galima jį pakoreguoti. Gabijos kūrybiškumas atsipirko su kaupu – darbą rado labai greitai.
Panevėžietė G. Jurkėnaitė sako labai anksti supratusi, kokia jos misija, pašaukimas.
Dabartinę gyvenimo stotelę – sostinę G. Jurkėnaitė pasirinkusi daugiausia dėl tos priežasties, jog paprasčiausiai nebuvo iš ko rinktis – čia atrodė geriausia studijuoti socialinius mokslus.
Net jeigu tokia pati studijų programa būtų buvusi Panevėžyje, vargu ar Gabija būtų likusi studijuoti mieste, dėl kurio gerovės ir ateities vis bando pasirungti.
„Esu žmogus, trokštantis pamatyti kuo daugiau, pasisemti idėjų ir kurti naujus projektus, to padaryti neįmanoma sėdint toje pačioje vietoje. Kada geresnis laikas tyrinėti, jeigu ne dabar?“ – retoriškai svarsto G. Jurkėnaitė.
Ji palaiko poziciją, jog dvyliktą klasę baigęs ir nežinantis, kur link pasukti toliau, jaunas žmogus turėtų stabtelėti ir imtis veiklos, kuri viską sudėliotų į vietas. Kaip alternatyvius sprendimus panevėžietė mato laisvus nuo studijų metus, savanorystę užsienyje, įvairias praktikas ar kariuomenę.
Šio įsitikinimo vedama G. Jurkėnaitė parengė projektą „Baigiau mokyklą. O kas dabar?“
„Manau, jog Panevėžiui didesnė nauda bus ne sulaikyti ir nugesinti, bet paleisti ir susigrąžinti jauną žmogų, pilna galva žinių ir idėjų“, – neabejoja Gabija.
Kurdama įvairius projektus, jų vizijas mergina sako nemananti, jog tai galima įsprausti į darbo rėmus.
„Aš tiesiog realizuoju save, atsipalaiduoju kažką veikdama. Kai visko darai tiek daug, daugiau ir suspėji“, – šypteli aktyvi mergina.
Į šalį retkarčiais atidėjusiai visuomeninę veiklą G. Jurkėnaitei maga susipažinti su žmonėmis, kurie atstovauja skirtingoms religijoms ar kultūroms, taip pat – leistis į keliones. Panevėžietė išsikėlė sau iššūkį – per metus pamatyti bent dvi naujas šalis ir, kaip patikina, išpildyti savo užsibrėžtus siekius pavyksta be didelių pastangų.
