-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Patricija Mingėlaitė jau bemaž pusę metų gyvena Ispanijoje. Atvyko čia pagal studentų mainų programą mokytis viename Ispanijos universitetų. Tačiau mokslai truko vos du mėnesius. Kitą studijų laiką jai teko praleisti griežtomis karantino sąlygomis tarp keturių sienų dėl koronoviruso pandemijos.
„Virusas sugriovė visus planus. Sėdint ir žiūrint pro pravirą langą į kelią, šovė mintis įgyvendinti seną svajonę – eiti Šv. Jokūbo piligriminiu keliu“, – pasakoja 21-erių P. Mingėlaitė.
Šv. Jokūbo kelias, dar žinomas Camino de Santiago pavadinimu – tai katalikų piligrimų kelias į Kompostelos Santjago katedrą Ispanijoje, kur, manoma, yra palaidotas apaštalas Jokūbas. Šis kelias žinomas nuo viduramžių ir driekiasi per Ispaniją iki Atlanto vandenyno Finesterio.
P. Mingėlaitė susikrovė reikalingiausius daiktus ir patraukė į ilgą, įspūdžių kupiną kelionę. Panevėžietės tikslas – pėsčiomis įveikti daugiau nei 1000 kilometrų.
Užsidėjusi ant pečių kuprinę ir palikusi namus, P. Mingėlaitė sako iš karto pajutusi jaudulį ir nerimą. Ji žinojo, jog laukia labai ilgas kelias, pareikalausiantis daug ištvermės, susitelkimo, kantrybės ir tikėjimo – tiek savimi, tiek Dievu.
Patricija kelyje jau ilgiau nei savaitę ir yra įveikusi per 360 kilometrų.
„Nežinau, kur kiekvieną dieną miegosiu, kiek kilometrų nueisiu ir ką kelyje sutiksiu. Bet jeigu žinočiau, galbūt nebūtų taip įdomu“, – sako P. Mingėlaitė.
Jos tikslas – pasiekti Kompostelos Santjago miestą ir jo didingąją katedrą. Iki jos nuo merginos kelionės pradžios vietos yra apie 820 km. Pasiekusi šv. Jokūbo kapą, panevėžietė sustoti neketina. Jos tikslas – įveikti dar bent porą šimtų kilometrų.
„Sakoma, kad tikras piligrimas turi pasiekti Atlanto vandenyną, Fisterą, ir pasiimti nuo kranto šio žygio simbolį – kriauklę. Savo kelionės pabaigoje planuoju atsiimti savo prizą“, – šypsosi P. Mingėlaitė.
P. Mingėlaitės tikslas – pasiekti Kompostelos Santjago miestą ir jo didingąją katedrą. Iki jos nuo merginos kelionės pradžios vietos yra apie 820 km. Pasiekusi šv. Jokūbo kapą, panevėžietė sustoti neketina ir nori įveikti dar bent porą šimtų kilometrų.
Panevėžietė sako tokiame žygyje ieškanti pamesto dvasingumo, vidinės ramybės ir nuotykių. Jau antrą dieną P. Mingėlaitė nužingsniavo daugiau nei 40 kalnuotų ir vingiuotų kilometrų. Pasak merginos, kelyje vaizdai nuolatos keičiasi ir darosi vienas už kitą gražesni.
„Ėjau visą kelią ir džiaugiausi akimirka. Į plaučius kvėpiau kiekvieną vandenyno gaivos gūsį, lėtai, mažais žingsneliais lipdama į kalną dainavau ir šypsojausi visiems žmonėms sakydama „Hola!“ O man jie visada atgal: „Buen Camino!“ Atrodo, po truputį pradedu įsimylėti Ispaniją“, – pasakoja Patricija.
Tądien jai labai pasisekė – per keliautojų programėlę rado, kur nemokamai apsistoti ir praleisti vieną naktį šiltoje lovoje, o ne palapinėje.
Trečią dieną žingsnelis po žingsnelio, kaitinant 30 laipsnių karščiui, P. Mingėlaitei teko kopti į kalną. Nors vanduo gertuvėje seko, nuotaiką pataisė kelyje sutiktas prancūzas piligrimas.
„Vaikinukas keliauja jau dvejus metus, yra įveikęs 6000 kilometrų. Ir ne vieną piligriminį žygį! Čia tai motyvacijos bomba! Smagu sutikti bendraminčių, tačiau man geriau eiti tik su savo mintimis“, – prisipažįsta P. Mingėlaitė.
Patricija dažnai pasvarsto, kodėl Dievas atsiuntė piligrimą prancūzą jos kelyje. Žygiuoti planavo viena ir netikėtai atsirado jis – kaip pati vadina, amigo (red. past. draugas).
„Vardo vis dar nežinau, bet sakiau paklausiu, jeigu kartu pasieksime žygio finišą Finisteroje, – šypteli keliautoja. – Mes taip dažnai klausiame nepažįstamų žmonių vardų, bet galiausiai jų vis tiek daugiau nematome ir vardais nekviečiame.“
Patricija dažnai pasvarsto, kodėl Dievas atsiuntė piligrimą prancūzą jos kelyje. Žygiuoti planavo viena ir netikėtai atsirado jis – kaip pati vadina, amigo, keliaujantis, kad atsikratytų vėžio.
Pasak Patricijos, amigo – labai įdomus žmogus, gana keistokas ir kiek juokingas.
„Iš pradžių, kai jis paklausė, ar gali su manimi kartu eiti penkis kilometrus, mintyse savanaudiškai pasakiau: na jau ne, su šituo pačiuožėliu aš tikrai neisiu. Bet galiausiai atsakiau taip, manydama išsiskirti su juo po valandos“, – pasakoja Patricija, jos nuostabai, vis dar keliaujanti kartu su keistuoliu prancūzu.
Panevėžietė juokiasi dažniausiai sekanti bendražygio pėdomis ir einanti iš paskos. Tačiau kantrusis prancūzas visada sustoja, palaukia, persimeta pora žodžių.
„Mano ispanų kalbos žinios tokios pat, kaip jo anglų. Bet kūno, emocijų, gestų kalba dažnai gelbsti tokiose situacijose. Amigo mane motyvuoja net kai miegame ant suoliuko, ant betono, ant žemės ar lyjant lietui pametame kelią“, – sako P. Mingėlaitė.
Per vertimo programėlę kartais bendražygiai aptaria ir gilesnes temas. Paklausus prancūzo, kodėl jis keliauja jau šeštąjį žygį, P. Mingėlaitė sulaukė netikėto atsakymo.
„Jis sakė, kad vaikšto todėl, jog serga vėžiu. Šis jame gyvena jau dvejus metus. Vaikinas turi viltį ir tiki, kad taip vaikščiodamas vieną dieną vėžį kažkur paliks. Žygiuodamas aš jaučiuosi gyvas, sakė jis. Jo pasakojimas mane labai sukrėtė ir sujaudino iki pat širdies gelmių“, – neslepia Patricija.
P. Mingėlaitė sako, jog jos kojos jau pradeda priprasti prie iššūkių, o pečiai nebe taip vargsta nuo kuprinės sunkumo. Didžiausi šios kelionės priešai – karštis ir kalnai.
„Kaitinant 30 laipsniui saulei ir lipant į statų kalną tenka ne kartą sustoti pailsėti ir vėl pradėti eiti. Bet aš juk niekur neskubu. Einu lėtai, kartais sustoju, pailsiu ir vėl einu“, – pasakoja keliautoja.
Per dieną žygiuojanti po maždaug devynias valandas, ji turi galybę laiko apmąstymams.
„Pradedu jausti, kad kažkas manyje keičiasi. Ateina įvairiausių, keisčiausių minčių apie gyvenimą ir apskritai apie mūsų egzistenciją. Eidama pro kiekvieną bažnyčią vis stabteliu ir Dievo paklausiu: kaip manai, ar aš pakeliui? Gal visai ne man tas piligriminis žygis? Kam čia kankinti save? Ir žinote ką? Pakėlusi galvą nuo žemės, vis matau ryškiai geltonos spalvos rodykles, rodančias ir vedančias į priekį. Kažkas viduje man kužda: eik, tu eini teisingu keliu“, – motyvacijos nepraranda piligrimė.
Dar prieš pradėdama žygį, Patricija sau pasakė, kad ir koks sunkus kelias lauks, kad ir kiek kartų norėsis sustoti, nepasiduos.
„Kai turi tikslą, tikrai nėra vietos mintims, kam man to reikia. Nepaisant to, kad miegu visur – palapinėje, ant suoliuko, ant žemės, žinau, kad motina gamta kiekvieną dieną pasirūpina manimi. Gamta – mano namai“, – pabrėžia pašnekovė.
Anot P. Mingėlaitės, eidama kiekvieną dieną ji vis atranda ką nors naujo, nepatirto, neišragauto ir neišjausto. Žygiuojant, pasak jos, norisi pauostyti kiekvieną gėlę, pajusti kiekvienos bangos gūsį ir vandenyno ošimą. Paglostyti kiekvieną šunį, nusišypsoti kiekvienam nuliūdusiam ir padėti kiekvienam pavargusiam.
„Nežinau, kur kiekvieną dieną miegosiu, kiek kilometrų nueisiu ir ką kelyje sutiksiu. Bet jeigu žinočiau, galbūt nebūtų taip įdomu“, – sako P. Mingėlaitė.
„Nuotykiai slepiasi visur. Labiausiai džiugina, kad ryte atsikėlusi nežinai, kokie nuotykiai tavęs lauks kelyje. Sėdėdama ant uolos ir klausydamasi vandenyno ošimo giliai viduje pajutau visišką laisvę, ramybę, akimirkos svarbą. Buvimas su savimi man atneša tiek daug vidinių potyrių, minčių ir apmąstymų“, – pasakoja Patricija.
P. Mingėlaitė jaučia, jog su kiekviena diena darosi stipresnė, įgauna daugiau ryžto ir tikėjimo savo jėgomis.
Anot merginos, vidiniai pokalbiai ir psichologinis nusiteikimas tokiuose žygiuose turi labai didelę reikšmę. Galbūt net didesnę nei fizinis pasiruošimas. Panevėžietė pasakoja eidama savotiškai save motyvuojanti.
„Išgyriau visą savo kūną, kiekvieną daiktą, lydintį mane šioje kelionėje. Pradėjau nebepeikti sunkios kuprinės, todėl ji pasidarė lengva. Pradėjau girti ištvermingas kojas ir jos pradėjo dėti žingsnius greičiau. Pagyriau batus, kurie dar neuždirbo man nė vienos pūslės. Pagalį, kuris padeda lengviau kilti į kalną ir atsiremti į žemę, kai sunku. Paleidau visus sunkumus. Dabar eiti taip lengva!“ – net pati stebisi keliautoja.
P. Mingėlaitė – Lietuvos sporto universiteto studentė. Ji visada propagavo sveiką gyvenimo būdą, yra nubėgusi ne vieną maratoną ir nuėjusi šimtus kilometrų.
„Vaikščiojimas – tai gyvenimo variklis, garantuota gera savijauta. Skatinu žmones eiti į gamtą, nesėdėti namuose prie kompiuterių. Kaip smagu nerti į nuotykius, džiaugtis paukščių čiulbėjimu, lapų šnarėjimu ar vandens čiurlenimu“, – kalba Patricija.
Per visą piligriminį žygį ji filmuoja ir montuoja vaizdo medžiagą. Įamžintais vaizdais dalijasi savo „Youtube“ platformoje. Panevėžietė džiaugiasi, kad vis daugiau žmonių prisijungia stebėti jos kelionę.
„Gaunu daug žinučių, padrąsinimų, patarimų, palaikymo. Tai dar labiau motyvuoja nesustoti, nepasiduoti ir žygiuoti toliau“, – pabrėžia Patricija.
Anot sportininkės, gebėjimą vaikščioti visi turėtume vertinti kaip gyvenimo dovaną.
„Vaikščiojimui nereikia prabangių drabužių, pasiruošimo, profesionalumo ar įrangos. Tereikia turėti batus ir žengti žingsnį pirmyn. Ir nė nepajusite, kaip kilometrai pasilieka jums už nugaros“, – tvirtina keliautoja.
Komentarai
-
- Rėjus
- 07:19 2020.07.04
-
- vidas
- 09:11 2020.07.04
-
- Rita
- 21:01 2020.07.06
Rodyti visus komentarus (3)Drąsi mergina
linkiu pasiekti COMINO
Net pavydu tokios vidinės laisvės.