Ties J. Zikaro ir S. Daukanto gatvių sankirta dviem savininkams priklausantį namą gaisrai lanko stebėtinai dažnai. „Sekundės“ archyvo nuotr.

Persekiojantys gaisrai varo į neviltį

Persekiojantys gaisrai varo į neviltį

Liaudies išmintis byloja, kad geras kaimynas artimesnis ir už gimines, tačiau S. Daukanto gatvėje gyvenanti Alona Morkūnienė guodžiasi, kad pirkdama pusę namo net baisiausiam košmare nesapnavo, koks gyvenimas jos laukia.

„Mano istorija turbūt vienintelė tokia Lietuvoje“, – atsidūsta panevėžietė.

Alonos šeima tvirtina gyvenanti kaip ant parako statinės – vakare užmiega nebūdama tikra, kad naktį neteks pašokus lėkti iš gaisro. Mat per dešimt metų jau tris kartus kaimyno pusėje įsiplieskė ugnies liežuviai.

Panevėžietė neatmeta, kad dažni gaisrai galėjo kilti neatsitiktinai.

Dėl tokių įtarimų už sienos gyvenančią kaimynę Henrikas Pocevičius pasirengęs duoti į teismą.

Teismas būtų ne pirma institucija, kuriai tenka įsikišti į artimiausių kaimynų metų metus besitęsiantį karą.

Namo remontui užsidirbo emigracijoje

A. Morkūnienė pusę namo S. Daukanto gatvėje įsigijo dar 1999 m. Tada jis nė iš tolo nepriminė dabartinio tvarkingo, išpuoselėto, daugiau nei 150 kv. m būsto.

Šeima nepabijojo pirkti apleistos lūšnelės, nors žinojo, kad ją paversti moderniais jaukiais namais kainuos ir pinigų, ir sveikatos, ir laiko.

„Vien tam, kad susitvarkytume namus, su vyru išvažiavome į užsienį. Danijoje pradirbome 3,5 m., paskui 13 metų Švedijoje. Tik prieš pusantrų metų grįžom į jau sutvarkytą namą. Dar būdami emigracijoje į jį investavome, parvažiavę atostogų patys puldavome remontuoti. Norėjome įsirengti, kol galėjom, kol sveikatos turėjom, susikurti ramią ateitį, kad sulaukę senatvės turėtume jaukius, ramius namus. Kad nereikėtų iš pensijos tvarkyti, kai nebus nei pinigų, nei sveikatos“, – pasakoja A. Morkūnienė.

Pirmame aukšte šeima įsirengė 100 kv. m, išsikėlė ir antrą 75 kv. m aukštą.

„Kai pirkom pusę namo, net nepagalvojom, kad turėsim problemų dėl kaimynų. Tiek žmonių gyvena butuose, kur kaimynų dar daugiau, o čia juk tik vienas“, – sako A. Morkūnienė.

Dabar jau ir ji, ir vyras – pensininkai.

Tačiau apie ramią senatvę jaukiuose namuose Alona sako galinti tik pasvajoti.

Iki šiol jai rankos pradeda virpėti prisiminus tik per plauką artimųjų nepražudžiusį gaisrą.

Bėgo iš liepsnų

A. Morkūnienė pasakoja su vyru iš emigracijos sugrįžę pernai balandį.

Ir jau vos po kelių mėnesių, liepos 14-osios ankstyvą rytą, teko gelbėtis nuo pražūtingų liepsnų.

„Tada dar gyvenome su dukters šeima. Antrame aukšte mudu su vyru viename kambaryje, kitame – vaikai. Į darbą kėlėmės 5.40 val. Vyras nulipo į pirmą aukštą, ten jau buvo dukra. Aš dar gulėdama lovoje pamačiau už lango skraidančias kažkokias draiskanas.

Pasigirdo pokšėjimo garsai. Nubėgau žemyn, nesuprasdama, kas vyksta. Ten viskas ramu – vėl šoviau laiptais aukštyn. Užlėkusi į vaikų kambarį pamačiau jau atvira liepsna degančią drabužinę. Kambaryje miegojo žentas su dviejų metukų dukryte. Jokių dūmų nebuvo – tik atvira liepsna, net dūmų detektoriai nesuveikė“, – košmarišką rytą pamena A. Morkūnienė.

Degė kitapus drabužinės sienos esanti kaimyno namo pusė. Jo paties namuose tuo metu nebuvo.
„Žentas staigiai čiupo mergytę ir puolė lauk. Net nežinau, kas iškvietė ugniagesius.

Sudegė visi drabužiai, vaikų žaislai, išdegė lubos, gegnės. Jei būtų nereikėję į darbą, nežinia, ar dar būtume gyvi“, – pasakoja Alona.

Ji neslepia baisių įtarimų, kad tai galėjo būti ir tyčinis padegimas.

Gaisrai kartojasi

Panevėžietės baisias spėliones gimdo bauginantys sutapimai. Mat nuo 2013-ųjų tai jau trečias gaisras kaimyno pusėje.

„Tų metų birželį kaimynas turtą apdraudė, o spalį kilo pirmas gaisras. Pasipylė dūmai, bet atviros liepsnos dar nebuvo. Buvo sekmadienio vakaras. Kaimyno namie nebuvo. Per gaisrą aprūko ir buvo sulietos patalpos. Mūsų dalis buvo drausta, nuostolius atlygino draudimo bendrovė. Jam taip pat atlygino nuostolius jo draudimo bendrovė. Gaisro priežastis – ugnis įsiplieskė nuo seno šaldytuvo kaimyno pusėje“, – pasakoja A. Morkūnienė.

Antrąkart gaisras įsiplieskė 2020 metų gegužę.

Šįkart – palėpėje, kurios siena ribojasi su A. Morkūnienės pusės antro aukšto siena.

„Kaimyno palėpė buvo neįrengta, prikrauta visokių rakandų, lentgalių. Nustatyta, kad gaisras kilo dėl elektros instaliacijos arba kamino. Dar prieš gaisrą matydavom iš jo kamino besipilančias žiežirbas. Pati buvau kvietusi ugniagesius, jam net buvo uždrausta kūrenti“, – guodėsi A. Morkūnienė.

S. Daukanto gatvėje pusę namo nusipirkusi ir už emigracijoje uždirbtus pinigus jį moderniai susitvarkiusi panevėžietė nebeišmano, ko griebtis – per dešimtmetį kaimyno pusėje kilo jau trys gaisrai. P. Židonio nuotr.

Įtarė padegimą

Po trečio gaisro pernai liepą A. Morkūnienė kreipėsi į prokurorus, įtardama, kad liepsnų pas kaimyną priežastis gali būti tyčinis padegimas galbūt siekiant gauti draudimo išmokas.

„Po antro gaisro su kitų pagalba atsistatėme. Po trečio gaisro vėl viskas iš naujo – reikėjo keisti stogą, plėšti visą karkasą. Radom visokių skudurų, porolono ritinių, prikištų į mūsų palėpės pusę. Jis prisipažino, kad kažkuo tepė balkius ir esą užmiršo kaitrinę lemputę.

Nuo to neva ir užsidegė. Niekas negarantuoja, kad vėl nedegsime. Po trečio gaisro jo dalis iki šiol nesutvarkyta, o kiemas jau gal dešimt metų užverstas – mėtosi padangos, lentgaliai, stovi išardytas automobilis, autobusiukas. Mums kažkaip reikia nuo jo slėptis, apsisaugoti. Galvojam statyti priešgaisrinę sieną – ugniasienę. Bet tam reikia jo sutikimo. Aišku, kad neduos“, – dar vieno gaisro bijo A. Morkūnienė.

Ji guodžiasi, jog su kaimynu gražiuoju pasikalbėti neįmanoma. Mat pats čia negyvena, o atvažiavęs nebendrauja, pasak Alonos, net nesisveikina.

Būgštaudama, kad užverstame kaimyno kieme vėl neįsipliekstų gaisras, panevėžietė kreipėsi į aplinkosaugininkus, į Panevėžio savivaldybės Viešosios tvarkos ir kontrolės skyrių.

Tačiau ir po institucijų vizito kaimyno kiemas netapo tvarkingesnis.

O štai pati A. Morkūnienė sulaukė tikrintojų antausio.

Už tai, kad po trečiojo gaisro atstatydama sudegusią namo dalį pakeitė stogo konstrukcijas be kaimyno sutikimo ir statybos leidimo, jai skirta bauda. Jei tokio sutikimo negaus ir statybos nebus įteisintos, Alonai gresia suremontuotą dalį griauti ir vėl statyti tokią, kokia buvo iki gaisro.

Jos kaimynas H. Pocevičius teisme, be kita ko, aiškino, jog paaukštinusi savo patalpų stogą, sienoje A. Morkūnienė įsirengė ir du langus, per kuriuos dabar matoma jo kiemo dalis. Vyras piktinasi, kad dabar kaimynė gali stebėti, ką jis veikia kieme, ir taip yra ribojamas jo privatumas.

Tikrintojai laukia

H. Pocevičiaus kiemas priklauso ne jam, o valstybei. Panevėžietis yra sudaręs valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį.

Tačiau skundų dėl užgriozdinto kiemo sulaukiantys valstybės institucijų tikrintojai teisinasi šiuo metu vykstančiu ikiteisminiu tyrimu gaisro priežasčiai nustatyti.

Panevėžio savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėjas Tadas Martinaitis patvirtino, kad situacija S. Daukanto gatvėje jiems žinoma.

„Anksčiau esame gavę skundų dėl netvarkingo sklypo, ir į kiekvieną jų buvo reaguota – situacija įvertinta, atliktos patikros, o kai kuriais atvejais radus pažeidimų sklypo savininkui pateikti įpareigojimai susitvarkyti“, – aiškino T. Martinaitis.

Tačiau po paskutinio gaisro, pasak vedėjo, situaciją komplikavo prasidėję ikiteisminiai procesai.

„Nebeišmanau, kas dar galėtų mane apginti nuo tokios kaimynystės. Kreipiausi į energetikus dėl netvarkingos elektros instaliacijos pas kaimyną, gavau atsakymą, kad elektros jam išjungti neturi pagrindo, nes yra mokus. Nei Savivaldybės viešosios tvarkos kontrolieriai, nei aplinkosaugininkai jo neprivertė susitvarkyti užgriozdinto kiemo. Ko man dar laukti? O jei kils ketvirtas gaisras? O jei užsidegsime naktį“, – baisisi A. Morkūnienė.

Prokurorai nusikaltimo neįžvelgė

A. Morkūnienė nesulaukė paguodos ir iš prokurorų. Lapkričio pradžioje ją pasiekė pranešimas, kad Apylinkės prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl galimo tyčinio padegimo.

Tai jau antras kartas, kai šis tyrimas nutraukiamas.

Visgi A. Morkūnienė, negalėdama patikėti, kad trys gaisrai per dešimtį metų buvo tik atsitiktinumas, o ne piktybinis bandymas pelnytis draudimo išmokas, jau apskundė prokuroro sprendimą padėti tašką.

„Palyginus abu kartus, ikiteisminis tyrimas nutraukiamas skirtingais pagrindais. Pirmą kartą balandį nutraukdamas prokuroras nurodė, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Bet vykdydamas atnaujintą ikiteisminį tyrimą prokuroras tuos požymius jau įžiūrėjo, nes jį nutraukė jau kitu pagrindu – nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių H. Pocevičiaus kaltę“, – pažymi A. Morkūnienė.

Ji įsitikinusi: jei prokuratūrai trūko duomenų, privalėjo būti skirta ekspertizė, įtraukiant į komisiją įvairių sričių ekspertus, o ne kliautis vieno specialisto išvada.

Neįvertintas, anot moters, ir H. Pocevičiaus parodymų nenuoseklumas bei prieštaringumas, neatliktas parodymų patikrinimas vietoje.

Užjaučia kaimynes

Atsidurti A. Morkūnienės vietoje būtų tikras pragaras – patvirtina kitas tos pačios gatvės gyventojas. Vyras kalbėti su žurnalistais sutiko su sąlyga, kad nebus viešinamas jo vardas ir pavardė. Sako, nenorintis nemalonumų.

„Labai netvarkinga Henriko pusė. Dar iki antro gaisro matydavome, kaip iš jo kamino liepsnos kokius du metrus aukštyn šaudavo. Turbūt dar ir plastmasėm kūrendavo, nes visa gatvė dvokdavo. Bet po tų gaisrų čia nebegyvena. Net ir prieš trečiąjį gaisrą nebegyveno, velniai žino, kaip užsidegti galėjo. Dabar ten visiškai nebeįmanoma gyventi, net stogo nebėra, o kieme – visiška netvarka. Kad kaimynams nesimatytų, apsistatęs blokais, plytom“, – pasakojo S. Daukanto g. gyventojas.

Jis pats sako dabar ganėtinai ramiai besijaučiantis, mat tvarka nepasižymintis kaimynas S. Daukanto g. jau retas svečias.

„Per antrą gaisrą atbėgom padėti, o Henrikas vienam kaimynui net į nosį davė, kam lenda į jo teritoriją. Trečias gaisras buvo tikrai didelis, vėl bėgo kaimynai gelbėti, kad liepsnos daugiau nepagautų. Užuojauta Alonai ir iš kitos Henriko kiemo pusės gyvenančiai kaimynei. Jos abi tikrai kenčia“, – tvirtino pašnekovas.

Pamatus atkasė antstolis

Su H. Pocevičiumi nekokios patirties turi ne tik jo artimiausi kaimynai.

Antstolis Andrius Bespalovas pasakoja jau bene septynerius metus negalintis užbaigti reikalų su šiuo panevėžiečiu.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija jau seniai per teismą yra pasiekusi, kad H. Pocevičius privalo savo kieme nugriauti nelegaliai pastatytą stoginę.

Tačiau per maždaug septynerius metus, pasak antstolio, vyras teismo sprendimą vykdė neįtikėtinai vangiai – po kelerių metų nugriovė stogą, dar po kelerių sugebėjo nugriauti stogą laikančias konstrukcijas.

„Dabar per teismus bandau kovoti, kad būtų pašalintas stoginės pamatas“, – sako A. Bespalovas.
H. Pocevičiaus požiūrį į teismo sprendimą ir antstolio darbą iliustruoja tai, kad A. Bespalovui teko pačiam atkasti šio panevėžiečio kieme užpiltus nelegalios stoginės pamatus. To prireikė, kad antstolis jų nuotrauką pateiktų teismui kaip įrodymą, kad panevėžietis iki galo neįvykdė įpareigojimo nugriauti nelegalų pastatą.

Antstolio teigimu, už teismo sprendimo nevykdymą H. Pocevičius jau baustas. Šiuo metu A. Bespalovas vėl yra kreipęsis į teismą su prašymu skirti baudą.

„Kiek teismuose su juo susitinku, nežinau, ar žmogus naivus, ar tokiu apsimeta, bet visaip išsidirbinėja, teikia savo pamąstymus. Jis nuolat kaltina visus kitus, tik ne save. Nuolat kaltina mane, esą dėl mano kaltės priverstas griauti savo namą. Traktuoja, kad stoginė yra jo namas“, – tokia pozicija stebisi A. Bespalovas.

Gruodį Panevėžio apylinkės teisme vėl bus svarstomas antstolio prašymas H. Pocevičiui skirti baudą dėl teismo sprendimo nevykdymo.

Jaučiasi nuolat šmeižiamas

H. Pocevičius irgi nusiteikęs bylinėtis. Tik šį kartą jis sieks įrodyti, kad pats yra auka – šmeižiamas A. Morkūnienės.

„Kreipiausi į policiją dėl A. Morkūnienės patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, bet policija atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą ir pasiūlė kreiptis į teismą civiline tvarka. Jau sulaukiau ugniagesių pažymos dėl gaisro priežasčių ir dabar kreipsiuosi į teismą dėl šmeižto“, – aiškina H. Pocevičius.

Jam bylinėtis su kaimyne kelią atvėrė Gaisrinių tyrimų centro specialisto išvada, kad gaisras galėjo kilti dėl elektros instaliacijos arba dėl savaiminio medžiagų užsiliepsnojimo.

„O gal kaimynė man nuorūką įmetė per ventiliacijos angą? Aš to dalyko nežinau. O ji neturėdama faktų mane šmeižia“, – teistis nusiteikęs H. Pocevičius.

Gaisrų neskaičiuoja

H. Pocevičius tikina per 70 metų niekam nebuvo užkliuvęs, su niekuo nekonfliktavęs, kol neatsikraustė A. Morkūnienė.

„Net buvo parašiusi, kad kažką noriu nušauti. Policija atvažiavusi surinko ginklus, po kelių dienų juos parsivežiau“, – pasakoja panevėžietis.

Jis kaltina pačią kaimynę savivaliaujant. Esą po trečio gaisro taip susiremontavusi stogą, kad lietvamzdis atsidūręs jo sudegusioje virtuvėje.

H. Pocevičius teisinasi ir kiemo po gaisro negalintis tvarkyti dėl A. Morkūnienės kaltės.

„Netvarkingas kiemas, nes nesutvarkyta gaisravietė. Vien jos iniciatyva jau metai mano turtas yra naikinamas. Ji rašo skundus dėl ikiteisminio tyrimo, o kol nenustatyta gaisro priežastis, tol negaliu tvarkytis. Jos šmeižtai atsiliepia ir mano įmonei, ir mano vaikams.

Per televiziją visko prišnekėjo, paskui kiti vaikams skambina, klausia, kaip ten, kas ten“, – aiškino senjoras.

Į klausimą, ar trys gaisrai per dešimt metų pačiam neatrodo pernelyg dažni, H. Pocevičius teigia tų nelaimių neskaičiuojantis.

„Kaip čia skaičiuoti tą dažnumą. Ji skaičiuoja, aš neskaičiuoju“, – sako liepsnų lankomas panevėžietis.

 

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite