Kai 1918-aisiais vasario 16-ąją dvidešimt vyrų pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą, savarankiškos modernios valstybės vizija atrodė sunkiai pasiekiama.
Ištisą šimtmetį Lietuvą kūrė viena kitą keitusios kartos: tarpukario inteligentai, atėję iš kaimo, savanorių būriai, eiliniai žmonės, okupacijos dešimtmečiais priešinęsi režimui, kentėję Sibiro lageriuose, taip pat ir likusieji tėvynėje, vakarais virtuvėse klausydavęsi traškančio „Amerikos balso“ iš Vašingtono, prie nespalvotų televizorių aistringai palaikydavę Kauno „Žalgirį“ grumtynėse su CSKA, kentėjusieji KGB tardymus, rinkęsi į Sąjūdžio mitingus, stovėjusieji Baltijos kelyje ir dainomis, ne ginklais, nugalėjusieji okupantus Sausio 13-ąją. Visi jie Lietuvą atvedė į šimtmetį, o jos ateitis – jau nepriklausomoje valstybėje gimusios kartos rankose.
„Kiekviena karta kuria savo valstybės sampratą ir tą reikia vertinti bei branginti.
„Kiekviena karta kuria savo valstybės sampratą ir tą reikia vertinti bei branginti.“ J. Brazauskas
Dabar ją kuria jaunimas, užgimęs laisvės sąlygomis, nevaržomas sovietinio palikimo. Labai gražu, kad atėjo nauja karta, kuri rodo, kad galima artimo meilę reikšti vasario 14-ąją, o kartu jų širdyse telpa ir meilė tėvynei“, – sako istorinių knygų autorius, ilgametis pedagogas panevėžietis Juozas Brazauskas.
Prieš šimtą metų, 1918-ųjų vasario 16-ąją, tebuvo tik įtvirtinta idėja atkurti savarankišką Lietuvą. O kūnu ji turėjo tapti per tam pasišventusių žmonių entuziazmą, nelengvą darbą ir pasiryžimą.
Kokia turėtų būti Lietuva, pasak J. Brazausko, daug diskutuota. Atkurti Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę nenorėta, nes jau būta sąjungos su Lenkija. Maža to, Pirmojo pasaulinio karo metais į Lietuvą pretendavo Vokietija. Taigi, anot istoriko, egzistencinį Lietuvos ateities klausimą teko spręsti labai sudėtingoje tarptautinėje arenoje. Tačiau svarbiausia to meto valstybės kūrėjams tekusi užduotis – įkvėpti žmonėms viltį, kad patys gali tvarkyti savo gyvenimą ir sukurti valstybę.
„Tas supratimas buvo diegiamas labai kantriu ir pasiaukojamu darbu“, – teigė J. Brazauskas.
Pirmaisiais dviem Nepriklausomybės dešimtmečiais valstybė atkurta tautiniais pagrindais su savo teritorija, Vyriausybe, kariuomene, ūkiu, kultūra.
Pasak istoriko, tai buvo laikotarpis, leidęs lietuviams išbandyti savo sugebėjimus, sustiprinti pasitikėjimą jėgomis.
„Lietuvoje vyko didysis kultūrinis lūžis, kai lietuviai suvakarėjo ir sulietuvėjo: tapo savo krašto šeimininkais, atvirais pasauliui“, – pažymi J. Brazauskas.
Didelį savo indėlį į valstybės kūrimą įnešė ir tautinių mažumų bendruomenės, išskyrus visuomenės sluoksnius, nesiejusius savęs su Lietuvos valstybe – lenkiškos unijos išauklėti dvarininkai ar vokiškos kilmės dvarų valdytojai. Lietuvą, pasak istoriko, prikėlė nuo žemės kilusi inteligentija – kaimo jaunimas.
Kas būtų laukę Lietuvos, jei ne istoriją pakeitęs 1918-ųjų Nepriklausomybės atkūrimo aktas? Gali būti, kad Europos žemėlapyje jos nebūtų išlikę.
Lietuvos likimas buvo sudėtingas. Į ją pretendavo Lenkija, nenorėjo paleisti ir Vokietija.
„Didžiosios valstybės svarstė, kad būtų geriausia, jog Lietuva susijungtų su Lenkija ir taip sudarytų barjerą kovai su bolševizmu. Ypač Prancūzija to siekė, remdama Lenkiją. Egzistavo ir kitas variantas: jei Lenkija būtų neatsilaikiusi prieš bolševikinę Rusiją, Lietuva galėjo būti jos užgrobta“, – sako J. Brazauskas.
Anot jo, laisvė apginta ne tik mūsų savanorių, bet iš Lietuvos besitraukusių vokiečių kareivių dėka.
„Mes užmirštame, kad vien savanorių kovų čia neužteko, reikėjo, kad ir vokiečiai, traukdamiesi iš Lietuvos, stabdytų bolševikų veržimąsi“, – teigė istorikas.
Kokio būta sudėtingo Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės, ir pilietinės visuomenės kūrimosi, pasak J. Brazausko, rodo ir elementari istorinė statistika. Per pirmuosius dvidešimt Nepriklausomos Lietuvos metų veikė net 21-a Vyriausybė, o joms vadovavo 12-a žymių politikos veikėjų.
Akivaizdu, jiems nebuvo lengva: trūko valstybiškai mąstančių profesionalių darbuotojų, bet labiausiai – patyrimo, kaip kurti valstybę.
„Būta didelių asmeninių aistrų ir ambicijų. Valstybės gyvenimą komplikavo tarpusavio nesutarimai, kaip Lietuva turėtų atrodyti: ar liberalioji, ar labiau socialdemokratinės pakraipos. Vyko nemažos partinės rietenos“, – pasakojo istorikas.
Per visą šimtmetį Lietuva nepriklausoma tebuvo pusę amžiaus. Ir nors istorijos kataklizmus išgyvenusi, ji sugebėdavo prisikelti ir viską pradėti iš naujo, J. Brazausko nuomone, Lietuvai pasivyti Vakarų senbuves valstybes įmanoma nebent jei šios toliau nesivystys.
„Mes niekada jų nepasivysime. Tarp Lietuvos ir Vakarų per didelis atotrūkis. Jis gali būti tik mažinamas. Tos valstybės jau turi demokratinės raidos tradicijas, pilietinės visuomenės pagrindus, stiprias pilietines bendruomenes – tą, ką Lietuva dar tik kuria“, – pažymi J. Brazauskas.
Pusę amžiaus trukęs sovietinės okupacijos palikimas, anot istoriko, Lietuvoje ir dabar dar gajus, o žmonių politinis sąmoningumas dar nėra ganėtinai aukštas. Visgi šiandien valstybė kuriama išskirtinėmis, taikos, sąlygomis. O tai, pašnekovo teigimu, prieš senelių ir prosenelių kartas mums suteikia pranašumą sparčiai daryti didžiulę pažangą.
„Atėjo laikas apsispręsti, kokie mūsų orientyrai ir siekiai, kad piliečių ir valdžios pastangomis ateityje turėtume valstybę, kuria irgi didžiuotumėmės“, – sako J. Brazauskas.
Šimtmetį švenčiančiai Lietuvai istorikas sako linkintis artimesnio santykio tarp visuomenės ir valdžios, o pasitelkus okupaciją išgyvenusios kartos patirtį išnaudoti jaunosios kartos entuziazmą ir augantį pilietiškumą.
„Turime kartu pamąstyti, kad toliau kurti ir stiprinti valstybę yra mūsų visų bendras reikalas“, – pabrėžė istorikas.
Nuo 1918 metų vasario 16-osios praėjo dešimt permainingų Lietuvos dešimtmečių. Vienus žymėjo tautinis pasididžiavimas, pakylėjimas ir viltingas žvilgsnis į priekį, kitus ženklino išdavystės, okupacijos ir tremties baisumai. Tamsą keitė šviesa, juodą – balta. Dešimtmečius, atvedusius į Nepriklausomos Lietuvos šimtmetį, dabar galima įvertinti istorijos ir dabarties požiūriu. Apžvelgdami dešimties dešimtmečių svarbiausius šalies ir Panevėžio įvykius bei įdomias to meto detales, istorijos pėdsakais sekame iki šių dienų. Kad galėtume, įvertinę valstybę kūrusių ir Nepriklausomybę nešusių kelių kartų pasiekimus bei patirtį, kurti dabartį ir ateitį.
10 Lietuvos ir Panevėžio dešimtmečių apžvalgą skaitykite šeštadienį (I dalį) bei sekmadienį (II dalį) mūsų portale.