Gabija Kairytė (7 kl.)
„Aš esu Gabija. Labai mėgstu skaityti ir rašyti. Dažniausiai rašau apie viską, kas aplinkui mane: gamtą, žmones. Visais savo darbais stengiuosi perduoti emociją, kurią tuo metu jaučiu – laimę, pyktį, smalsumą…“
Paukštis
Mažo paukštelio skrydis… jis lėtas, ramus. Mažytis paukštelis neturi kur skubėti. Plasnoja jis vaizduotės sparnais lengvais. Jam rūpesčių nėra, jo veide visad spindi šypsena. Mąsto jis apie gyvenimą … kaip nuostabu! Bet mažas paukštelis nepatyręs, trapus… Jo viltį sugriauti gali vienas žodelis. Jo tikėjimą meile gali sugriauti vienas vienintelis veiksmas. Mažasis paukštelis dar daug ko nematęs… Ir turbūt dar ilgą laiką nepraregės, o paukščiai, išdidūs, subrendę, mąsto, koks kvailas paukštelis… Nežino jis nieko, koks tas gyvenimas. Nežino jis, kad egzistuoja ne tik laimė ir meilė, bet ir išdavystė bei skausmas. Nežino jis, kad ne visada šalia jo skris kiti paukščiai. Ne visada padės jam, pamaitins. Ateis laikas, kai paukštelis bus visiškai vienas ir taip šventai meile nebetikės. Jo vaizduotės sparnai suduš į šipulius. Išbarstys paukštelis juos po visą pasaulį. Išnyks paukštelio tikėjimas laime. Nebetikės paukštelis niekuo, tik vienatve. Tada žinosi, kad tai nebe paukštelis, o jau suaugęs, visko matęs ir dar daugiau prityręs paukštis.
Saulės peizažas
Ryto peizažą nutapė saulė… Uždėjo ji rasą smulkią ant žolės. O debesys sugrojo švelnią lietaus melodiją… Pažadino ji ir mane. Lietus į langą tyliai pabeldė… Pasiteiravo, kaip aš gyvenu. Ir toliau trumpo gyvenimo vaga keliavo, kol pasiekė žemelę Lietuvos. Žemelė lietų šiltai pasitiko, paguldė, sušildė ir lašeliai ramiai sau užmigo. O rasotos žolės iš šalčio drebėjo. Žvarbusis vėjas dainas joms kuždėjo. Jis žoleles nuramino, pasūpavo ir išdžiovino. Pabudo ir paukšteliai… Iš pačio ryto daineles giedot pradėjo. Savo giesmėm paukštukai žmones sužavėt norėjo, bet ne visi jų pastangas pastebėjo… Pabudo ir gyvūnėliai, nuo pat ryto puotas kėlė. Ir taip po truputį rytą paslaptingoji gamta pradėjo, o su ja ir aš atsikėliau…
Nakties pamąstymai
Dienos židinys užgeso… nakties viltis į langą pabeldė. Naktyje pamatyt kažką sunku. Ji viską užgobia savo neapsakomu grožiu. Ji išjungia šviesą mūsų languose. Ji užmigdo kiekvieną, net mažą, padykusį brolį, kuris sako, kad sapnuot dar nenori. Po truputį naktis ramybę į kiekvieno langus atneša. Savo tamsiais kailiniais man širdį apglėbia. Naktelė tamsą suteikia ne be priežasties. Ji ją atneša, nes nori, kad mes stengtumės viską įžiūrėti. Nes svarbiausia pamatyti tą mažą dalyką, kuris iš pradžių gali atrodyti be reikšmės. Tačiau maži dalykai sudaro kiekvieno gyvenimą. Be jų nebūtų vilties, be jų nebūtų džiaugsmo, nebūtų ir meilės… Jei visai nepastebėsim trapių smulkmenų, nepastebėsim ir viso gyvenimo.
Man įdomu
Neapsakomoj aukštybėj, kur mėnulis kabo, kur saulė miega, debesys šneka… Įdomu man, ką jaučia žvaigždės ir saulė danguje? Apie ką jos galvoja? Ar šalta, ar karšta joms ten? Ar ne per liūdna vienoms beribiame danguje? Ką veikia naktį saulė? Ar miega ji, ar dirba? O gal jos pagrindinis darbas nušviest pasaulį didį?.. O mėnulis.. Tas vargšelis vienas būna. Jam turbūt labai niūru ir liūdna… Neturi jis nei draugų, nei šeimos. Nemato jis šviesos ir nejaučia šilumos. Dangaus gyventojai daug ką nuo mūsų slepia.. Ką veikia, ką šneka, ar sunku jiems, ar lengva? Ar tamsa, ar šviesa jiems labiau patinka? Ar patinka gyvent gyvenimą didingą?
***
Kai pasižiūri į beribį vandenyną,
Jis tartum užburia tave…
Jūros ošimas kaip meili melodija,
Tyliai skamba širdyje…
Kai stoviu prieš tave,
Didingoji jūra, tu užburi mane
Savo melodingosiomis dainomis
Ir grakščiaisiais šokiais.
Tu tartum karalienė,
Kuri valdo žemę,
Kuri rūpinasi visais,
Ir nei vieno neapleidžia.
O kai saulė leidžiasi,
Tu nusidažai gražiausiomis spalvomis.
Atrodo, lyg apsirengi puošniausią suknelę
Ir išsiruoši į spalvingą pokylį.
Bet kai ateina naktis,
Ir tau, jūra, reikia pailsėti.
Kartais vėjas neduoda tau ramybės,
Tačiau tu susidraugauji su juo ir ramiai sau užmiegi…