Per kūrybą išsaugo patirtis

Kažin, ar dar reikia kažką pridurti. Tiesiog paskaitome „Minties“ gimnazijos jaunųjų kūrėjų literatūrines interpretacijas.

Karina Kaminskaitė (11 kl.)

„Nuo to, kaip viską saugosime ir mylėsime, priklauso mūsų gyvenimo laikas, kurį galima prilyginti smėlio laikrodžiui. Kadangi jis, kaip ir smėlis, bėga ir niekados nesugrįš, reikia užfiksuoti. Pastaruoju metu, visiems gyvenant dabartinio karantino sąlygomis, supratau, kaip noras išsaugoti patirtis per kūrybą gali keisti kasdienybę.“

Dangus

(skiriu Vytauto Mačernio metams: pagal „Rudens sonetus 2“)

Rudens dieną, vakarop, eidama gatve jaučiau šaltį ir dangaus pilkumą. Dėl to slėgė niūri nuotaika. Norėjosi pabėgti, kur nėra lietingo ir pilko rudens. Taip ir padariau. Įsukusi pro parko vartus, ėmiau spartinti žingsnius. Bėgau ir bėgau, vis tiek dangus buvo pilkai niūrus, ausyse… Pamačiau jau senyvą moterį, kuriai, matyt, buvo sunku eiti, ji suklupo. Žmonės skubėjo pro šalį, nekreipdami dėmesio. „Nebūsiu viena iš jų, padėsiu senutei!“ – ji nusišypsojo, padėkojo ir nuėjo tolyn. Apsidairiau: lietus liovėsi lyti, niūra išskydo. Pasukau vaikų aikštelės link. Išgirdau „Atstokit!“ – paaugliai kabinėjosi prie mažesnio berniuko. Kai pasukau prie jų, dičkiai greit pabėgo, pargriovę berniuką. Šis atrodė nuliūdęs. Pakalbinau jį ir padrąsinau, kad jie yra tik vyresni bailiai, kurie nori sau ir kitiems įrodyti, kad tokie nėra, skriausdami kitus. Berniuko ašarotą veidą nušvietė šypsnys. Pasijaučiau keistai: lyg šypsnys iš dangaus. Pakėliau akis… Net nepamačiau, kur nubėgo mažasis. Buvau pakerėta reginio. Dangus buvo nusidažęs rausvu geltoniu, primenančiu gintarą, o grėsmingieji debesys buvo panašūs į išdraikytą jaukią vatą… Ramiu išdidžiu žingsniu pasukau namo.

Kornelija Dobrovolskytė (10 kl.)

„Kūryba – tai tarsi į sudaužytą širdį besiskverbiantis saulės spindulėlis, tarsi mažytė viltis, kuri suteikia tikėjimą, kad išgysi. Todėl kūryba man yra svarbi, nes ji gydo…“

Vaidmenys, tikri ir netikri

Ar parduotuvėje, mieste, mokykloje sutiktas nepažįstamasis mūsų gyvenime jau turi savo vaidmenį, kurį privalo atlikti? Mes dažnai apie tai net nesusimąstome, priimame tai kaip paprastą reiškinį. Tai juk gyvas žmogus! O labai dažnai nutinka taip, kad sutiktas žmogus tavo gyvenimą ir mintis apverčia aukštyn kojomis. Dalis mūsų planetos gyventojų plačiąja prasme yra apdovanoti gyvybe. Ar susimąstome apie tai? Aš tikiu, kad kiekvienas esame nors kartą pagalvoję apie kito žmogaus prasmę ir vietą mūsų gyvenime. Su savimi mes dažnai tempiame kalną patirtų gyvenimo sunkumų ir nuoskaudų. Jeigu mus kažkas stipriai įskaudino, imame kaltinti visatą už šį mums atsiųstą žmogų, juk be jo buvome laimingesni, nesitempėme su savimi kalno savo sielos užslėptų trūkumų. Kai mus pakylėja iki dangaus, stipriai myli, laiko prispaudę kaip delną prie širdies, tada iš tiesų bijome netekti šio žmogaus, bijome, kad daugiau niekas mūsų nemylės taip, kaip jis. Mes kaip maži, bejėgiai padarėliai lėtai mirštame be meilės ir šilumos. Mieste sutikta močiutė, kuriai padėjai nunešti pirkinius iki namų, tampa tavo meilės šaltiniu, tampa tau labai artima. O draugės pasakytas negražus žodis tau tampa motyvacija siekti kažko daugiau ir atrasti save. Dar vienas eilinis kivirčas su brangiu žmogumi padeda pamatyti savo meilės nepakankamumą. Bet visa tai – dėl ko? Per sutiktus žmones ateina tiek geros, tiek blogos patirtys. Nuo to, ką tu nešiojiesi savo sieloje, priklauso, kokį žmogų sutiksi savo gyvenime. Būtent jis apnuogins tavo sielos trūkumus. Jei rodai daug neapykantos, gyvenimas tau būtinai atsiųs žmogų, kurio tu nekęsi dėl vienos priežasties, kad… išmoktum stipriai mylėti. Reikia išmokti susidurti su savimi akis į akį, išmokti vertinti tai, ką duoda pasaulis. Visa tai niekis, jei nevertini gyvybės – juk tie draugai ir nedraugai yra gyvybės apraiškos. Kai viską susidėlioju mintyse, noriu pasakyti, kad gyvenime niekas nevyksta be tikslo.

Skausmas

Meilė aplanko mus nelaukta,

Sielos žaizdos gyja palengva.

Skausmas mus palieka su laiku,

Tik aš ilgiuosi slaptų minčių.

Skausmas tavęs tik negailės,

Jis vėl ir vėl mus juk lankys,

Atsisakyti, pasiųsti kur jau vėlu –

Aš tik save turiu. Ir tuo tikra esu.

Skausme, pažadėki laiku išeiti,

Negrįžti skaudus jau niekada.

Deja, siela šaukia jį slapčia.

… protas paneigia tave.

Netikrumas

Lūpas pieši lūpdažiu,

Raudonu ir ryškiu,

Melą nudažai baltai,

Išvaizdą puoši, o sielą pamiršti.

Apmiręs tavo kūnas,

Bet siela dar gyva –

Gyvas tavo kūnas,

Bet tu jau nebe ta.

Aš stoviu čia,

Šaukiu tave vardu,

Tu tyliai, tyliai ateini,

O velnią palieki.

Kristupas Dirsė (10 kl.)

Gyvenimo sodas. Publicistiniai pamąstymai

Gyvenimas – tai lyg didelis sodas. Vieno sodo gale ramu ir saulėta, kitam gale – netikėto mūšio laukas, kuriame privaloma kovoti arba pasiduoti. Tačiau kaip dieną keičią naktis, taip ir žmogaus gyvenime nėra nieko pastovaus. Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau patirs gyvenimo išbandymus. Vienam jie bus lengvi, kitam sunkūs, tačiau žmogus privalo išlikti fiziškai ir dvasiškai stiprus. Dvasiškai stiprus žmogus stengiasi padaryti viską, kad pagerintų susiklosčiusią situaciją, ir sugeba būti silpnesniems pavyzdys. Kaip gyvenimas išbando žmogų susiklosčiusiomis situacijomis? Pasaulis yra įvairus. Kartais atrodo kaip nesukultūrintas sodas. Jame rasti galima visko. Yra sakoma: „Lengviau pasakyti, nei padaryti.“ Taip yra įprasta mūsų aplinkoje, bet užklupus sunkiam laikotarpiui svarbiausia nepasiduoti ir laikytis, ištverti ir pereiti per visas kliūtis. Pastaraisiais metais pasaulis kovoja su nauja liga – COVID-19. Šis nenumatytas staigus sąlygų pokytis paveikė mūsų bendravimą, aplinką, net turinį ir pokalbių pobūdį. Ką aš noriu tuo pasakyti? Gyvenimas mus išbando, moko ir grūdina siųsdamas iššūkius, sunkumus, netektis, ligas. Kai nustojame teisti likimą, gailėti savęs ir klausinėti „Už ką man?“, galime priimti šias patirtis, išbūti jose ir jas priimti į savo gyvenimą. Taip turėjo nutikti. Taip nutiko: kiekvienas, persirgęs šitokia liga, turi stipresnį imunitetą ir yra atsparesnis. Jis kasdien prabunda su mažesne baime dėl savo ir aplinkinių gyvybės. Gyvenimas linki gero net skaudžiai pamokydamas ar grūdindamas: jei priimsim šias pamokas, augsim ir stiprėsim. Įgyta vidinė stiprybė ne tik padės atlaikyti gyvenimo sunkumus, bet ir skatins džiaugtis smulkmenomis, vertinti nuoširdumą, auginti gražiausius žmogiškojo sodo vaisius.