Panevėžiečiui Hugo Žederštreimui dažnai tenka aiškintis dėl savo vardo ir pavardės. P. ŽIDONIO nuotr.

Per gyvenimą su originaliu vardu

Per gyvenimą su originaliu vardu

Ką prieš septynis dešimtmečius galvojo Pakruojo rajono malūnininkas, savo sūnų pavadinęs Hugo, žino tik pats išskirtinio vardo savininkas.

Negana to, jam atiteko dar ir sudėtinga pavardė.

Tėvų palikimas

„Nežinau, ar mano tėvai labai žavėjosi prancūzų rašytojo Viktoro Hugo kūryba, bet tokį vardą man jie davė nusižiūrėję nuo giminių Panevėžyje. Tėvo pusbrolis tada čia turėjo už mane 15 metų vyresnį sūnų Hugo, taigi taip pat buvau pavadintas ir aš. Tuomet buvome vieninteliai tokie visoje Lietuvoje“, – apie savo retą vardą pokalbį pradeda 73-ejų panevėžietis Hugo Žederštreimas.

Sunkiai įsimenama bei ištariama pavardė aplinkinių dėmesio sulaukia ne ką mažiau nei originalus vardas. Pateikiant asmens duomenis pašte ar kokioje nors valstybinėje tarnyboje, Hugo tenka keliskart kartoti, kas toks esąs.

„Mokykliniuose dokumentuose mano pavardė Zederštremas, ant diplomo – Zederštreimas, o pase – jau Žederštreimas. Manau, kad su laiku ji buvo iškraipyta, nes kituose rajonuose pastebėjau daugiau žmonių su pirmąja pavarde. Iš viso žinau apie dvi dešimtis bendrapavardžių Lietuvoje“, – teigia panevėžietis.

Šią nelietuviškai skambančią pavardę Panevėžyje dabar labiausiai garsina Hugo septyniolikmetis anūkas Gustas – jaunas ir perspektyvus futbolo klubo „Panevėžys B“ komandos bei Futbolo akademijos žaidėjas. Senelis – didžiulis jo gerbėjas, mielai stebi sportininkų varžybas ir laiko kumščius už vaikino pergales.

Daug metų „Ekrane“ dirbusį Hugo buvę bendradarbiai turėtų prisiminti kaip Artūrą. P. ŽIDONIO nuotr.

Daug metų „Ekrane“ dirbusį Hugo buvę bendradarbiai turėtų prisiminti kaip Artūrą. P. ŽIDONIO nuotr.

Bendradarbiams – Artūras

Per savo gyvenimą H. Žederštreimas su žmona Janina užaugino dvi dukras ir sulaukė 5 anūkų, iš kurių du rimtai domisi sportu.

„Jaunystėje, kai dirbau Panevėžio „Ekrane“, ir aš sportuodavau: žaidžiau futbolą, rankinį. Tada iš tiesų būdavo įdomu gyventi – ne tik dirbdavome, turėdavome plačias galimybes dalyvauti stovyklose, varžybose, vykdavo šokiai. Aktyviai į visa tai įsijungdavau“, – apie ilgus metus vienoje didžiausių, jau seniai bankrutavusioje miesto įmonėje pokalbį pasuka Hugo.

„Mano seseris pavadino įprastais lietuviškais vardais: Janina ir Laima. Jos buvo pakrikštytos katalikėmis, o aš Hugo ir dar protestantas.“

H. Žederštreimas

Buvę bendradarbiai dabar jį, ko gero, dažniau turėtų prisiminti kaip Artūrą – toks Hugo tėvo vardas. Supratęs, kad keistas vardas kelia daug klausimų aplinkiniams, H. Žederštreimas neoficialiai persikrikštijo.

„Hugo mane vadindavo namuose žmona, vaikai, kai kurie draugai. Vaikystėje dėl to nebuvo jokių rūpesčių. Bet įsidarbinęs „Ekrane“ kitiems buvau Artūras – maniau, kad taip paprasčiau“, – šypsosi panevėžietis.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Pėdsakai Vokietijoje

Gimė H. Žederštreimas Pakruojo rajone, nedideliame Žeimelio miestelyje, visai netoli Lietuvos ir Latvijos sienos. Nors tėvas vengdavo vaikams pasakoti, iš kur kilęs su tokia sudėtinga pavarde, sūnus mano turintis vokiškų arba švediškų šaknų.

„Tėvukas mokėjo vokiečių kalbą, bet ja nekalbėdavo, kaip ir mažai šnekėdavo apie savo kilmę – buvo juk pokaris. Dar mokykliniais metais vienas senas mokytojas man paaiškino, esą mūsų pavardė švediškai reiškia „žydrą srovę“. Todėl ir manau esąs nuo vokiečių arba švedų“, – svarsto senjoras.

Jo dukros, ieškodamos archyvuose šeimos istorijos, aptiko tėvo giminių Vokietijoje.

„Buvo toks metas, kai norint išvažiuoti iš Lietuvos, reikėjo turėti giminių užsienyje. Dukros ėmėsi ieškoti jų senuose dokumentuose, galvojo kada nors emigruoti – ir joms pavyko“, – prisimena H. Žederštreimas.

Panevėžiečio pusseserė iš Latvijos netgi buvo susitikusi su rastais giminaičiais. Jie gyveno vakarinėje valstybės dalyje, kurią sovietmečiu Tarybų Sąjungos gyventojams pasiekti buvo beveik neįmanoma.

Hugo žiniomis, jo giminaičiai – gana pasiturinti, tvarkinga šeima. Bet pačiam su jais užmegzti ryšio taip ir nebepavyko.

O jo dukros net ir po vestuvių pasiliko tėvo vokišką pavardę. Viena jų ir emigravo, kaip kadaise svajojo.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Didžiuojasi seneliais

Iš tiesų Žederštreimo pavardę Hugo atseka iki savo senelio, kuris, anūko nuomone, tikrai turėjo būti vokietis, galbūt dar prieš I pasaulinį karą atvykęs į Lietuvą ir Žeimelyje pastatęs medinį malūną. Jame vokietis pats dirbo malūnininku, vėliau šį verslą perdavė sūnui Artūrui – Hugo tėvui.

„Dabar jau nebėra to malūno. Dar tėvui jame tebedirbant, sovietų valdžia nacionalizavo, paliko tik malūnininko darbą. Galiausiai pastatas buvo apleistas, medis ėmė irti ir malūną su visa įranga persikėlė Pakruojo dvaras. Kažkada dar mačiau savo tėvų turtą ten, bet nežinau, ar kam nors panaudojo“, – sako Hugo.

Ne ką prastesnio darbininko dukra buvo ir Hugo motina Elena. Jos tėvo Prano Bernoto, garsaus akmenskaldžio, statytas pagrindinis, ilgasis, tiltas į Rygos senamiestį.

„Manau, kad tėvai susipažino, kai mama lankydavosi sesers šeimos sodyboje. Šioji buvo prie pat Žeimelio malūno, taip tikriausiai jauna pora ir susidraugavo“, – pasakoja senjoras.

Hugo tėvai namuose kalbėjo latviškai, kaip ir dauguma to meto Žeimelio gyventojų. Jie, pasak H. Žederštreimo, būdavo pusiau lietuviai, pusiau latviai. Pastarąją tautybę turi ir panevėžietis.

Reto vardo savininkas iš tėvų gavo ir Lietuvoje ne itin populiarią religiją. Nors augo su dar dviem seserimis, jis vienintelis pakrikštytas protestantu. Hugo juokiasi, kad, matyt, gimdytojai iš jo tikėjosi daugiau.

„Mano seseris pavadino įprastais lietuviškais vardais: Janina ir Laima. Jos buvo pakrikštytos katalikėmis, o aš Hugo ir dar protestantas. Kai vedžiau, persikrikštijau į katalikybę“, – pasakoja H. Žederštreimas.

Savo jaukioje namų bibliotekoje panevėžietis Hugo turi ir Viktoro Hugo knygų. P. ŽIDONIO nuotr.

Savo jaukioje namų bibliotekoje panevėžietis Hugo turi ir Viktoro Hugo knygų. P. ŽIDONIO nuotr.

Vis dar vienintelis

Jis pats šeimą sukūrė sulaukęs 28-erių – atsikraustęs į Panevėžį, vedė vietinę merginą.

„Po vidurinės mokyklos stojau į institutą, norėjau studijuoti radioelektroniką. Bet konkurencija buvo per didelė. Tad išėjau į armiją ir po jos pasukau į Panevėžį. Čia iš karto pradėjau dirbti „Ekrane“, mokiausi Panevėžio politechnikume“, – kaip savo gyvenimą susiejo su Aukštaitijos sostine, pasakoja Hugo.

Nuo paprasto metalo tekintojo Panevėžyje jis pakilo iki gamyklos naujos įrangos montuotojo, vadovavo nemažai darbininkų brigadai. Bet atėjo „Ekrano“ bankrotas ir teko gyvenimą keisti.

„Paskui dirbau privačiame versle, turėjau savo brigadą. O dabar jau esu pensininkas ir reikia pagyventi sau“, – aiškina vyras.

Užsidaryti namuose Hugo nenori – nors tenka saugotis pavojingojo koronaviruso, senjoras keliauja, dalyvauja renginiuose, susitinka su draugais. Su šiais labai mėgsta lošti kortomis ir susiremti prie šachmatų lentos.

„Labiausiai mums patinka žaisti „Asilą“ – kas belieka, kai jau kvepia chrizantemomis“, – juokauja smagiai nusiteikęs Hugo.

Patinka jam dienas leisti ir savo gausioje namų bibliotekoje, jaukiai įrengtoje palėpėje. Čia šeimininkas turi ir Viktoro Hugo knygų, jas jau seniai yra perskaitęs.

O paklaustas, ar tėvo pavardę pasilikusios dukros nenorėjo ateities kartoms padovanoti ir tokio pat reto vardo, panevėžietis užsimena, jog išties tokių minčių sklandė. Vieną anūką jau buvo tvirtai nuspręsta pavadinti senelio garbei, bet paskutinę akimirką tėvai persigalvojo ir pakrikštijo ne Hugo, o Denu.

Šis jaunuolis vaikystę su mama praleido emigracijoje ir neseniai grįžo į gimtinę – pas senelius. Kaip senelis pasakojo, vaikis greitai susirado darbą Panevėžyje, draugę ir apie užsienį nė negalvoja.

„Kol kas taip ir nebegirdėjau savo bendravardžių Lietuvoje – tik skaičiau, kad „Žalgirio“ futbolo klube žaidžia sportininkas Hugo Videmonas iš Prancūzijos“, – sako vienintelis Panevėžio Hugo.

Įdomūs faktai

  • Sulietuvintas vardas Hugas – ypač retas Lietuvoje, pirmą kartą čia įregistruotas tik 2009 metais. Iki 2017-ųjų juo buvo pavadinama per metus iki 3 lietuvių kūdikių.
  • Prieš trejus metus vardas ėmė sparčiai populiarėti ir pernai Lietuvoje gyveno jau 20 Hugų.
  • Pats vardas iš germanų kalbos reiškia „širdis“, „dvasia“, „šviesus protas“.

Komentarai

  • Gera matyti tiek knygų namuose. Jau iš tokios aplinkos aišku, kad žmogus tikrai šaunus.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų