-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ilgaamžių pora – jau 92-ejus metus įpusėjęs Vytautas ir metais jaunesnė Taisa – šypsosi, kad jie unikalūs nebent tuo, jog tikriausiai tokių porų, kurios vestuves būtų atšventusios net šešis kartus su tuo pačiu sutuoktiniu, sunku būtų rasti. Savo įžadus jie atnaujino minėdami 10, 25, 50, 60, o dabar 70 metų kartu proga.
„Kitų jau nebebus, o jeigu ir būtų, galėtume užriesti nosis, nes tikrai taptume rekordininkais“, – juokiasi V. Lazdynas.
Paklausti, kokia tokios tvirtos, septynis dešimtmečius trunkančios santuokos paslaptis, sutuoktiniai tik šelmiškai susižvalgo – jokios paslapties nėra. Anot jų, svarbiausia pagarba vienas kitam, rūpinimasis ir atlaidumas, o kai kada tiesiog ko nors nepamatyti ir neišgirsti.
„Būna, kad, kaip ir daugelis moterų, aš jį aprėkiu, mes pasibarame, bet kitą rytą jau girdžiu: „Mama, ką valgysime? Gal tau ką iš parduotuvės parnešti?“ Mes nemokame ilgai pyktis“, – atvirai kalba Taisa.
„Aš vyresnis už tave, ir pulkininkas leitenantas, ne eilinis koks, ant manęs rėkti negalima“, – meiliai žiūrėdamas į žmoną juokauja Vytautas, ketvirtį amžiaus nešiojęs antpečius.
„Visada atėjusioms moterims sakydavau, kad žmona siuva, o aš matuosiu. Bet jos neišsigąsdavo, nes visos norėjo būti gražios – nuo pirmųjų miesto ponių iki paprastų moterų.“
V. Lazdynas
Septyni dešimtmečiai, anot sutuoktinių, prabėgo labai greitai. 1950-ųjų rugpjūčio 10-ąją jie vienas kitam prisiekė amžiną meilę vos po kelių mėnesių draugystės, nors pažįstami buvo ilgiau. Kai Vytautui į akį krito žavi Taisa, ji tuo metu draugavo su kitu vaikinu, bet atkaklumu V. Lazdynas pasiekė savo. Dar ir dabar Taisa namuose saugo meilės kupinus sutuoktinio laiškus.
„Taisa dirbo metrikacijos skyriuje, aš – notarų kontoroje. O teisme dirbo jos simpatija, mūsų kabinetų durys buvo priešais, taip ir susipažinome“, – pasakojo Vytautas.
Pagarba, pasitikėjimas vienas kitu ir palaikymas – Taisos ir Vytauto Lazdynų tvirtos ir ilgos santuokos pagrindas.
Taisa atvira: iš pradžių Vytautui nejutusi didelės meilės, bet širdį palenkė jo apsiskaitymas. Be to, išrinktasis niekada nepiktnaudžiavo stikliuku, o ir nebuvo mėgėjas veltis į konfliktus ar tuo labiau mosikuoti kumščiais.
„Buvusio kavalieriaus mama labai saugojo ir prižiūrėjo savo vienturtį sūnelį, todėl pabijojau, kad nebus su juo gyvenimo. Bet jam buvau neištikima tik per laiškus Vytautui. Iki šiol turiu tuos laiškus, kurie pasirašyti „tave mylintis Lazdynas“, – šypsosi Taisa.
Sutuoktiniai prieš 70 metų amžiną meilę prisiekė ne tik Panevėžio civilinės metrikacijos biure, bet ir Kristaus Karaliaus katedroje, nors tuomet toks žingsnis buvo gana rizikingas. Dabar juokingai atrodo, kad tada šeimai buvo žadama trumpa santuokinio gyvenimo istorija.
„Tą pačią dieną vyko ir draugo vestuvės. Davatkėlės, kurios viską mato ir žino, kalbėjo, kad va, ano žvakė degė labai gražiai, tad gyvens ilgai, o Lazdyno be perstojo plaikstėsi. Tik draugui dukrą pagimdė ne žmona, o ir mirė jis labai jaunas. O mūsų kaip plaikstėsi, taip ir plaikstosi jau septynis dešimtmečius“, – pranašysčių nepamiršo V. Lazdynas.
Sutuoktinių didžiausias turtas – dvi dukros, keturios anūkės, penki proanūkiai ir tik šiemet gimusi proproanūkė.
„Šiemet tapome aukščiausio rango seneliai – proproseneliai. Tokį rangą pasiekti – jau aukštasis pilotažas“, – didžiuodamasis kalba proprosenelis.
T. Lazdynienė pritaria, kad didžiausia jų investicija atsipirko su kaupu. Abi dukros baigė aukštuosius mokslus, viena – gydytoja ginekologė, kita, buvusi Dailės akademijos studentė, rašo knygas ir straipsnius. Anūkai taip pat daug pasiekę savo srityse. Poros namų kambario sienas puošia ypatinga vienos iš anūkių dovana – vestuvių jubiliejaus proga nutapytas senelių portretas. Nors Taisa pripažįsta, kad vaikų auginimas nebuvo lengvas darbas, tačiau dabar gali džiaugtis rezultatais.
„Turiu pačius nuostabiausius vaikus, bet kad ir kokios puikios būtų dukros, niekada nenorėčiau gyventi kartu. Su tėvuku apsipykstame, bet kiek mums liko to gyvenimo, norėčiau jį praleisti kartu“, – sako T. Lazdynienė.
Jos šeimoje ilgaamžių nebuvo: mama mirė sulaukusi vos 46-erių, tėtis – 65-erių, o Vytauto šeimoje – vien ilgaamžiai. Jo mama mirė sulaukusi 101 metų ir sveikata labai nesiskundė.
„Domėjausi savo genealogija. Mūsų šeima – atsikėlėliai iš Prūsijos po maro, kur yra Lazdynų miestas. Visi Lazdynai – ilgaamžiai, bet per 230 metų nė vienas vyras neišgyveno ilgiau nei aš. Išgyvenau abu karus, kitas suirutes ir kol kas sveikata nesiskundžiu. Dar ir mašiną vairuojant nereikia akinių. Nors vis pamąstau, kad gal metas jau dėti kryžiuką ir su savo raudonu mersedesu atsisveikinti“, – svarsto V. Lazdynas.
O be mašinos bus blogai: energijos nestokojantis vyras vis dar prižiūri maždaug šešių arų daržą, į mišką važiuoja ne tik grybauti, bet ir žmonai pririnkti ekologiškai auginamų vaistažolių, kai kada ir ją nuveža į atlaidus gimtajame Vabalninke. Dar praėjusiais metais kartu važiavo grybauti, tačiau sušlubavus Taisos sveikatai šiemet grybų teks atsisakyti. Dabar didžiausias sutuoktinių malonumas ir veikla – skaityti žurnalus, laikraščius, tarp jų ir „Sekundę“. Tuo prasideda kiekvienas rytas.
Pagarba, pasitikėjimas vienas kitu ir palaikymas – Taisos ir Vytauto Lazdynų tvirtos ir ilgos santuokos pagrindas.
T. Lazdynienė abejoja, kad genai sulaukti tokio garbingo amžiaus kažin ar padeda, tačiau pati labai rūpinasi sveikata. O jos ilgaamžiškumo paslaptis – vaistinės žolelės. Buvo taip, kad ėmė šlubuoti sveikata, tad ieškodama, kaip sau galėtų padėti, pradėjo domėtis natūralia medicina.
„Mano patarimas visiems – kuo mažiau važinėti mašina, jeigu tik įmanoma – visur pėstute. Ir mažiau valgyti, nes maistas apsunkina organizmą. Ypač atsisakyti kepto maisto, kad ir koks jis būtų skanus“, – savo jaunystės receptą atskleidžia senjorė.
Anot Taisos, visos ligos – dėl streso ir nerimo. O jeigu jau suėmė kokie negalavimai, visada pirmasis vaistas – gamtos lobiai vaistažolės. Net ir gydytojai stebisi, kad 91-erių panevėžietė jau penkiolika metų gyvena be širdžiai skirtų vaistų, nors teko patirti insultą bei infarktą, turėjo penkias rimtas operacijas. T. Lazdynienė pataria: jeigu kankina širdies bėdos, pirmasis vaistas yra gudobelės ir sukatžolės, už valerijoną stipresnės net šešis kartus. Laukiniai česnakai – kraujagyslėms stiprinti ir spaudimui mažinti. O mėtos, melisos ir ramunėlės padeda kovoti su stresu ar nerimu. Tačiau ir vaistažolių padauginti negalima.
„Žinoma, būtina gydytojų klausyti, kartais prireikia ir vaistų, bet didelę dalį ligų gali įveikti žolelės. Jeigu tik jaučiu, kad širdelė streikuoja, iš karto išgeriu sukatžolių ir gudobelių trauktinės, užpiltos degtine“, – rodydama į trijų litrų stiklainiuose supiltus mišinius pasakojo T. Lazdynienė.
Vaistažolių rinkėjo pareigos patikėtos sutuoktiniui, jis pažįsta visus vaistinguosius augalus. Vytautas šypsosi, kad šalia turint tokią liaudies medicinos žinovę ir pats daug ko išmoko.
„Mano žmona – antra Eugenija Šimkūnaitė. Dukra gydytoja, žentas – anesteziologas, žento tėvas – medicinos mokslų daktaras, bet jeigu tik kam sušlubuoja sveikata, vis puola skambinti žmonai. Lyg gydytojai būtų ne jie, o mama“, – šypsosi V. Lazdynas.
Taisa sako, kad visa gydymo žolelėmis patirtis sukaupta skaitant daug mokslinės literatūros ir praktiškai išbandyta ant savęs. Kad šia patirtimi galėtų pasinaudoti daugiau žmonių, deimantinių vestuvių proga dukros surinko visą mamos išmintį ir sudėjo į knygą „Mano mamos sveikatos knygelė“, kurios pasirodė net keturi leidimai.
Deimantinių vestuvių proga dukros surinko visą mamos išmintį ir sudėjo į knygą „Mano mamos sveikatos knygelė“, kurios pasirodė net keturi leidimai.
Nors turi bėdų dėl sąnarių, T. Lazdynienė vis tiek nori kuo daugiau judėti. Kai buvo jaunesnė, labai daug dirbusi, kad galėtų pamatus pakloti vaikų gyvenimui. Vienu metu kartu su vyru puoselėjo net tris sodus, dabar pasiliko tik vieną, taip pat bitininkavo. O sunkmečiu jų namuose lankydavosi garsiausios miesto ponios – Taisa, išmokusi savarankiškai siūti, joms siūdino liemenėles. Mat tais laikais patogių ir dailių moteriškų atributų, ypač didesnio biusto savininkėms, būdavo itin sudėtinga gauti.
„Atėjusioms moterims sakydavau, kad žmona siuva, o aš matuosiu. Bet jos neišsigąsdavo, nes visos norėjo būti gražios – nuo pirmųjų miesto ponių iki paprastų moterų“, – pasakoja ponas Vytautas.
Dėl menko atlygio T. Lazdynienė eitas pareigas Panevėžio metrikacijos biure iškeitė į savo svajonę – kirpėjos darbą. Pas ją gražintis užsukdavo visa miesto grietinėlė. Vėliau teko dirbti viešbučio administratore, o penkiolika metų prieš pensiją – pieno kombinate. Senjorė šypsosi, kad jos sutuoktinis labai taupus ir šiek tiek šykštus, tad dirbusi savęs negailėdama.
„Nė vienas mano studentas nesiskundė, kad blogą pažymį parašiau, o tu sakai, kad esu skupus“, – žmonos priekaištus atremia šmaikštauti mėgstantis Vytautas, tuomečiame Politechnikos institute dėstęs filosofiją.
Net jei ir būtų įmanoma atgal atsukti laiką, Vytautas ir Taisa Lazdynai nieko keisti nenorėtų. Didžiausias jų gyvenimo turtas – sveikata ir šeima. O dabar, anot jau į dešimtą dešimtį įkopusių sutuoktinių, lekia patys gražiausi jųdviejų gyvenimo metai. Jiems niekaip nesuprantama, kodėl Lietuvoje gyvenimui gerėjant, tiek daug besiskundžiančiųjų.
„Tie, kurie skundžiasi, tikriausiai nevaikščiojo su vyžomis, neragavo duonos su akmenukais. Mes tai patyrėme, todėl drąsiai galime sakyti, kad tai gražiausi mūsų metai. Kita vertus, kaip gali žmogui sektis, kai jis lieja tulžį ant kitų. Mes visada vadovaujamės posakiu, kad nedaryk taip, kaip nenori, kad darytų tau“, – šypsosi ir po septynių dešimtmečių drauge meiliai vienas į kitą žvelgiantys sutuoktiniai.
