Per atostogas kūrybos neužmiršo

Per atostogas kūrybos neužmiršo

Kūrybos jaunieji literatai neapleido net ir per atostogas. Miglė Bukauskaitė, Martyna Nevieraitė, Jovita Marcinkevičiūtė – Juozo Miltinio gimnazijos kūrėjos.

Miglė Bukauskaitė (10 kl.)

Reikalavimai

Nekviesk manęs lipšniu svetimu balsu.

Neliesk mano kaklo ledinėmis rankomis.

Neglostyk mano akių vokų savo degančiais pirštų galiukais.

Netykok manęs čia pat už kampo, net jeigu ir atrodau liūdna.

Nelauk manęs pasislėpęs po lova.

Paskutinį kartą prašau: gripe, išeik! Dabar pas mane svečiuojasi alergija.

ĮSIMINTINIAUSIAS NUSIKALTĖLIO LAURYNO „VYRIŠKASIS“ ŽYGDARBIS

Vyrai, aš jums prisiekiu, nieko tyresnio už tas akis nesu regėjęs. Kas kad jos tuščiai žvelgė į niekur. Prisiekiu, jos nemelavo, kaip ir tos švelniai besiliečiančios lūpos. Patikėkit, jos išmano žymiai daugiau nei pasako. Ir žinokit, kvepėti taip gali tik ji. Man net galva susisuko lyg pirmą sykį užsimojus kirviu. O prisiliesti prie jos iki manęs dar niekam nebuvo tekę. Aš buvau pirmasis, ją prisijaukinęs. Sakau jums, vyrai, niekada nepamirškit pirmosios sugautos žuvies. Niekada nepamirškit, – tokie buvo paskutiniai Lauryno žodžiai kameros bičiuliams.

Martyna Nevieraitė (10 kl.)

Nieks niekad nežinos

Praskrido vėl paukščiai virš galvos,

Ką mąsto jie – nieks niekad nežinos.

Kaip jaučias jie, kai supas ant žvaigždės,

Kurią labai sunku pasiekt žmonėms,

Nieks niekad niekad nežinos.

Ir žmonės paukščių nepranoks,

Nes neišmoks išskleist sparnų

Iliuzijų, svajų drąsių…

Deja, nieks niekad nežinos,

Ko sklando paukščiai virš galvos.

Gal kad galėtų žmonės pagalvot,

Ką reiškia skrist paukščio skrydžiu?

Puolę angelai

Nei gėdos

Nei kaltės,

Nei abejonių

Neturi puolę angelai…

Šventieji puolė taip žemai

Puikybės praryti.

O ką daryt žmonėms,

Lengviems lyg pienės pūkas,

Aistrų vėjo blaškomiems į septynias puses:

Godumo, geismo, tinginystės,

Rūstybės ir pavydo,

Apsirijimo ir puikybės.

Matyt, kentėti teks ligi begalybės…

Bet ar galės kada gailėtis ir pasitaisyti?

Deja…

Klastingai šypsos puolę angelai.

Jovita Marcinkevičiūtė (10 kl.)

Individas

Kas yra žmogus?

Eritrocitų ir leukocitų bankas?

O gal dvikojis, griaunantis kaip tankas?

Dažniausiai būna jis irzlus,

Bet kartais ir labai džiugus.

Pamatęs kitą, gali jam pamoti

Arba piktai nusišypsoti.

Sakys tik tai, kas jam teisinga,

Nors gal kitam – giliai į širdį sminga.

Supras jis viena,

O sakys visai ką kita.

Nes žmogui klysti

Gal įgimta?

Suprasti, kas yra žmogus, sunku,

Sunku atspėti šitos paslapties kodus.

Kiekvienąkart žmogus vis kitas,

Bet savitas. Jis individas.

Kelias į save

Laikas teka upeliu,

O aš vis dar giliau brendu

Į dar neatrastus džiaugsmus

Ir baimės kupinus krantus.

Dar vienas žingsnis,

O gal laimės tvinksnis,

Skandinantis mane.

Gal taip bandau išgelbėti pati save?

Pabėgdama nuo įkyrių minčių,

Ieškodama naujų kelių,

Tik taip, tik taip galiu

Suprasti, kas išties esu.

Pavasario šėlsmas

Vėjas papūtė smarkiau,

Nes juk jam kur kas smagiau

Margą sijonėlį pakilnoti

Ar pirmuosius žiedus papešioti.

Nutiesė jis saulės taką,

O mana širdis – dažniau vis plaka.

Ar tik neflirtuoja jis dabar,

Meilindamasis dar ir dar?

Ak, nenaudėlis išdykęs

Šėlsta žiedlapėlių jūroj.

Nunešė visas slaptas svajas

Į dar neatrastas jausmų marias.

Nebegaliu dabar surasti jos,

Šviesios vienintelės svajos,

Paklydusios pavasario šėlsme,

Kuris įtraukia ir mane.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų