Penkiolikmetė Milda Daunoraitė – daugybės respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatė. V. Bulaičio nuotr.

Penkiolikmetės muzika sužavėjo minias

Penkiolikmetės muzika sužavėjo minias

„Maža, trapi mergaitė, grojanti žymiausių muzikos grandų kūrinius. Ir grojanti ne bet kaip, o lengvai, profesionaliai, užburiančiai“, – taip po Mildos Daunoraitės pasirodymo G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje kalbėjo kultūros renginių organizatorė Elvyra Pažemeckaitė. Sausakimša pasirodymo erdvė jos žodžius patvirtino – publika liko pakerėta 15-metės anykštėnės muzikos.

Daugybės respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatės Mildos Daunoraitės išskirtinis muzikos talentas – ne tik likimo dovana. Akivaizdu, jog mergina laimėjo ir „genetinę loteriją“ – kūrybinis pašaukimas buvo užkoduotas jau ankstesnėse kartose.

Milda gimė ne muzikantų, bet nuo kūrybos nenutolusių tėvų šeimoje – jos mama Daiva Gasiūnienė šiuo metu eina Panevėžio vyriausiosios architektės pareigas, o tėtis, taip pat architektas, yra baigęs ir smuiko specialybę.

Artimieji iš tėčio pusės su muzika susiję dar labiau – jaunosios kūrėjos dėdė, tėčio brolis, Algimantas Daunoras – pianistas, šiuo metu gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Merginos močiutė Alė Daunorienė – Klaipėdos J. Karoso muzikos mokyklos pianino mokytoja, o senelis, Algimantas Daunoras, buvo žymus kompozitorius, knygos „Harmonija“ autorius. Būtent šį žmogų mergina vadina didžiausiu įkvėpimo šaltiniu ir apgailestauja, kad anksti mirusio bočiaus neteko pažinti.

Jaunosios pianistės mama D. Gasiūnienė sako, jog išleisti mažametę toli nuo namų buvo baisu, bet su tuo jausmu greitai apsiprato.

„Grodama dažnai apie jį galvoju ir kartais mintyse jam skiriu savo pasirodymus“, – „Sekundei“ pasakojo Milda.

Savarankiška nuo mažens

Iš menininkų šeimos kilusi Milda muzikos mokyklą lankyti pradėjo šešerių. Čia mažos mergaitės gabumai atsiskleidė greitai – netrukus ji jau dalyvavo pirmuosiuose respublikiniuose konkursuose, o 2010-aisiais, sulaukusi aštuonerių, Milda laimėjo pirmąjį tarptautinio konkurso „Muzika be sienų“, vykusio Druskininkuose, Grand Prix apdovanojimą.

Po to prasidėjo koncertai svečiose šalyse – pirmiausia Danijoje ir Vokietijoje, o vėliau ir Prancūzijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Švedijoje, Rusijoje, Gruzijoje… Visų aplankytų vietų ir juose surengtų pasirodymų mergina jau nebesuskaičiuoja.

Nuo 2010-ųjų Milda yra „SOS Talents Michel Sogny“ fondo stipendininkė. O fondo įkūrėjas prancūzas, žymus pianistas, kompozitorius Mišelis Sonji – merginos mokytojas, kurio meistriškumo pamokose ji dažnai dalyvauja. Būtent dėl šio fondo merginai atsivėrė durys į tarptautines scenas.

Dukros pasirodymą Panevėžyje stebėjusi mama D. Gasiūnienė sako, jog išleisti mažametę toli nuo namų buvo baisu, bet su tuo jausmu greitai apsiprato.

„Pirmiausia buvo savarankiškumo ugdymas, muzika – tik antroje vietoje. Tai supratę, išleidome Mildą į pirmąją, antrąją ir visas kitas keliones“, – prisiminė D. Gasiūnienė.

Vyriausiosios miesto architektės pareigas Panevėžyje einanti moteris į Anykščius grįžta retai, tad, kaip pati sako, neretai jųdviejų su dukra keliai prasilenkia, o ryšį palaikyti padeda išmaniosios technologijos.

Be nuotykių nė dienos

Muzikantės mama prisimena ne vieną šiandien linksmą, o tuomet nemažai streso sukėlusią situaciją.

„Ženeva. Vaikas jau turi eiti į sceną, stovi užkulisiuose ir skambina man į Lietuvą raudodama nesavu balsu – „Mama, pamiršau pėdkelnes ir batus“. Nežinau, ką daryti. Tėvas sako – tegul eina basa, tokio koncerto niekada neužmirš“, – juokiasi D. Gasiūnienė.

Vis dėlto tąsyk basai groti neteko – mergaitei batai buvo parūpinti, o pamestuosius po dvejų metų parvežė merginos scenos draugas Kasparas Mikužis, to paties „SOS Talents Michel Sogny“ fondo stipendininkas.

Ilgam tiek Mildos, tiek jos tėvų atmintyje išliks ir tuomet dešimtmečių Mildos ir Kasparo kelionė į Gruziją. Nuotykiai prasidėjo, kai gruzinas vairuotojas vaikus iš Batumio į Tbilisį atvežė valanda vėliau, nei pakilo lėktuvas. Tuomet vyras pasišovė situaciją sutvarkyti ir, paėmęs mažamečių dokumentus, paliko vaikus, dar nemokančius anglų kalbos, laukti oro uoste.

Tądien išskristi nepavyko, tačiau vaikai gavo kompensaciją – apsilankymą zoologijos sode, iš kurio Milda vėl skambino mamai – tiesa, šįsyk ne pasiguosti dėl dar vienos „nelaimės“, bet pasidžiaugti pirmą kartą matomu drambliu.

M. Daunoraitė tvirtina, jog anksti prasidėjusios kelionės, tarptautiniai konkursai užtikrino didesnių ar mažesnių nuotykių kupiną kasdienybę. Ir nors kartais tokie netikėtumai išmuša iš vėžių, dažniau papildo rutiną, kuri, priešingai nei gali atrodyti, nėra vien ovacijos ir gėlės – iki jų veda ilgas ir sunkus darbas prie pianino.

Nuo rudens mokslai Londone

Mergina prie instrumento gali praleisti valandų valandas, bet prisipažįsta, jog mokyklos suole išsėdėti gerokai sunkiau. Iki šių metų Milda mokėsi Anykščiuose, tiesa, pirmąją gimnazijos klasę baigusi mergina joje buvo retas svečias.

„Paskaičiavau, jog šiemet daugiau nebuvau mokykloje, negu buvau. Mokytojai dėl to pyko ir, priešingai nei kitoje mokykloje, per metus prie tokio mano elgesio nepriprato“, – apgailestavo muzikantė.

Pamokas mergaitė praleisdavo tiek dėl įvairių tarptautinių konkursų, tiek dėl grojimo pamokų pas du savo mokytojus Vilniuje ir Šilutėje. Vilniuje mergaitė lankydavosi porą kartų ar kartą savaitėje, o į Šilutę vykdavo prieš konkursus ir repetuodavo ten apie 10 dienų.

Būtent šiame miestelyje mergaitė išmoko savarankiškumo – dienas leisdavo repetuodama, o pailsėti grįždavo į savo pianino mokytojos ekspertės Liudmilos Kašėtienės butą, kuriame gyveno visiškai viena.

Tiesa, nuo šių metų rugsėjo jaunoji pianistė atsisveikins tiek su lankyta gimnazija, tiek su Lietuva – Milda pradeda mokytis „Purcell“ muzikos mokykloje Londone.

Šią mokslo įstaigą merginai pasiūlė jos mokytojas Justas Dvarionas, žymiojo kompozitoriaus Balio Dvariono anūkas, o sėkmę garantavo sėkmingai išlaikyti visi atrankos etapai.

Pavasarį jaunoji pianistė dalyvavo stojamuosiuose egzaminuose, kuriuose ne tik tikrinti muzikiniai gabumai, bet ir teorinės žinios, anglų kalbos pagrindai bei motyvacija. Nuo rudens mokslus pradėsianti Milda čia savo įgūdžius tobulins ketverius metus.

Tarp įkvėpimo ir nusivylimo

Pašnekovė prisipažįsta, jog kūrybinis kelias pilnas kontrastų – dažnai tenka laviruoti tarp euforijos, priverčiančios pamiršti apie maistą ar miegą, ir visiško prasmės nematymo.

„Didžiausią įkvėpimą patiriu grodama naktį. Tik pradeda temti ir pajuntu, kad kažkas keičiasi. Būna, prisėdu prie instrumento ir nepastebiu, kaip prabėga trys ar keturios valandos“, – atskleidė talentinga muzikantė.

Vis dėlto, siekiant aukščiausių rezultatų, kliautis vien talentu ir įkvėpimu – nepakanka. Daug dažniau tenka mokytis „perlipti per save“ ir kovoti su motyvacijos trūkumu bei nuovargiu. Todėl Milda paprastai leidžia laiką vienumoje, begalę sykių kartodama tuos pačius kūrinius.

Mergina prisipažįsta, jog po tokių sekinančių repeticijų būna akimirkų, kai norisi viską mesti ir niekada nebeliesti klavišų, tačiau muzikinis pašaukimas visada nugali bet kokias abejones.

Pianistė prisimena kartą, kai tėvai nuvežė ją pas muzikos mokytoją į Šilutę. Tuomet perspėjo – čia tas vaikas, kuris gali prisidaryti bėdų „lygioje vietoje“. Pranašystė išsipildė jau kitą dieną – šokinėdama ant batuto Milda susilaužė ranką.

Apmaudžiausia, kad tai nutiko vasarą, kai repeticijoms galima skirti daugiausia laiko, tad mergina nepasidavė – šalia pianino pasistatydavo kėdę su ranktūriais, atremdavo sugipsuotą ranką ir repetuodavo.

Maksimalaus rezultato siekianti muzikantė pripažįsta išgyvenanti ir dėl mažiausių klaidų per pasirodymus. Kartais iškart po koncerto apsipila ašaromis ir nerimauja sugadinusi visą koncertą. Tada ją ramina tiek mokytojai, tiek scenos partneriai, teigdami, jog niekas tokių klaidų nė nepastebėjo.

„Manęs klausia – tai kaip tu norėjai pagroti? Taip, kaip aš žinau, kad galiu. Suvokimas, kad galėjau pasirodyti geriau, bet to nepadariau, mane erzina“, – kūrybinio gyvenimo iššūkiais dalijosi pašnekovė.

Scenos draugas Kasparas Mikužis, to paties „SOS Talents Michel Sogny“ fondo stipendininkas.

Vis dėlto tokius jausmus pašnekovė stengiasi palikti užkulisiuose. Milda tvirtina, jog per devynerius muzikavimo metus išmoko, kad ir tada, kai kas nors nepavyksta, publika to pamatyti negali – būtina išsisukti iš situacijos ir pamirštą klasikinio kūrinio dalį pakeisti spontaniška improvizacija.

Vertina kokybišką laisvalaikį

Iš šalies atrodo, jog muzika – visas Mildos gyvenimas. Jauna menininkė stebina tiek savo talentu, tiek sunkiu darbu per repeticijas.

Tiesa, ji pati teigia, jog laisvalaikio trūkumu nesiskundžia, o įtemptas tvarkaraštis priverčia labiau vertinti kiekvieną laisvą akimirką ir išnaudoti ją kuo kokybiškiau.

Socialiniams tinklams ar pasisėdėjimams su draugais laiko lieka retai, bet Milda dėl to per daug neišgyvena. Teigia, jog koncertai gražiausiuose pasaulio miestuose viską atperka.

Pavyzdžiui, Paryžiuje jai teko lankytis apie dvidešimt kartų, tačiau šio miesto traukos objektai – Eifelio bokštas, šalia esantis Disneilendas teikia kur kas daugiau džiaugsmo nei sėdėjimas prie kompiuterio ar bastymasis gatvėmis su draugais.

Visgi mėgstamiausia aktyvios merginos veikla labai žemiška – tai miegas, kurio pastaruoju metu nėra tiek daug.

„Mano gyvenime klausimo – „ką veikti“ nėra, o jeigu ir atsiranda, atsakymas aiškus – turiu groti“, – juokiasi Milda.

Įgūdžiai padeda ne tik scenoje

Paklausta apie ateitį Milda tvirtina, jog stengiasi gyventi šia diena ir pernelyg negalvoti iš anksto. Ji sako jau supratusi, jog tai, ką planuoji, retai išsipildo taip, kaip tikiesi, tad palikti vietos netikėtumams – būtina.

„Labai tikiuosi, jog ir toliau mano gyvenimas bus susijęs su muzika. Būtų smagu išbandyti ir mokytojos darbą arba būti tarptautinių konkursų komisijos nare. Kasdienybė, kurioje tektų daug keliauti, patirti nuotykių, mane labai žavi“, – garsiai svajojo talentinga mergina.

Anot Mildos, plačias ateities galimybes atveria ir pati muzika – ji lavina atmintį, loginį mąstymą. Pirštai, slystantys klavišais, skatina visada galvoti bent trim žingsniais į priekį, o tokios savybės reikalingos daugelyje darbų.

„Muzika man labai daug padėjo. Šiaip esu labai kukli ir, tiesą pasakius, turiu didelę scenos baimę. Bet muzikuodama atradau savo gyvenimo moto „O koks skirtumas?“ – juo vadovaudamasi mažiau bijau suklysti“, – tvirtino pašnekovė.

Pernelyg nesijaudinti dėl ateities leidžia ir besąlygiškas tėvų palaikymas ir jų suteikta visiška laisvė.

„Tėvai dažnai man sako, nenori – negrok. Apsispręsk pati. O kai turi tą visišką laisvę, tai šiek tiek bijai daryti bet ką“, – šypsosi Milda.

Komentarai

  • Reiškiu pgarbą ir susižavėjimą jaunuoju Talentu. Kokių gražių jaunuolių turime!
    Milda, visokeriopos sėkmės Tau!

Rodyti visus komentarus (1)

Atsakymas į Jonas komentarą Atšaukti atsakymą

Daugiau leidinio naujienų