Jau pirmąją kelionės dieną ekstremalų iš Lietuvos laukė išbandymai – grumtynės su vandens stichija, lūžęs katamaranas ir daug adrenalino.

Pavilioti laukinės Karelijos gamtos grožio

Pavilioti laukinės Karelijos gamtos grožio

Aštuonios dienos laukinėje gamtoje, kur neveikia mobilusis ryšys, o artimiausias kaimelis – už keliasdešimties kilometrų per kalnų uolas. Iki tikslo – aštuonios dešimtys kilometrų srauniomis upėmis ir jų slenksčiais. Vieninteliai kelionės palydovai – spiečiai išalkusių uodų ir mašalų, adrenalinas ir už kiekvieno kampo laukiantys iššūkiai. Į tokią išgyvenimo kelionę Karelijos upėmis leidęsis panevėžietis tikina, kad tai buvo bene geriausias būdas išvėdinti galvą nuo bet kokių minčių.

Panevėžietį 51-erių Algimantą Blažį visuomet žavėjo ne tingus poilsis pajūryje, o kelionės su adrenalino prieskoniais. Kai bičiuliai pasiūlė kelionę į kiek atšiaurią Kareliją – Rusijos sritį su nuostabia gamta ir mistiškai gražiomis baltosiomis naktimis, nė nedvejojęs sutiko.

Susikrovę būtiniausius daiktus ir įsigiję vizas, šeši ekstremalai leidosi į iššūkių pilną kelią. Pirmieji išbandymai laukė vos kirtus Rusijos sieną – subyrėjo autobusiukas.

Pirmųjų šimtų kilometrų neatlaikė prieš kelionę pakeisti guoliai. Lietuvių nuostabai, pačiame artimiausiame kaimelyje aptiko automobilių detalių parduotuvę.

„Jau galvojome, kad teks nutraukti kelionę, bet, pasirodo, Rusijoje kone kiekvienas kaimas turi savo autodetalių parduotuvę. Tik įrankių nebuvome pasiėmę. Visgi po dviejų parų stovėjimo greitkelyje pavyko pajudėti. Lietuvoje autostradoje sugedus mašinai retas kuris stabtelėtų, o ten kas antra mašina stojo. Žmonės net siūlė maisto ir pinigų reikalingai detalei įsigyti“, – stebėjosi keliautojas.

Spiečiai išalkusių uodų ir mašalų buvo nuolatiniai lietuvių palydovai – anot A. Blažio, įkandus net mažiausiam kraujasiurbiui, toji vieta sutindavo kaip kaladė.

Laukinės gamtos apsupty

Nuo Lietuvos iki galutinės stotelės lietuvių laukė per du tūkstančius kilometrų. Kandalakšoje, Murmansko srities pietuose esančiame mieste, keliautojai privalėjo užsiregistruoti, kad toliau galėtų tęsti kelionę. Iš ten – į Alakurti kaimelį, kur jų laukė vietinis transportas – visureigis UAZ, liaudyje labiau žinomas „batono“ pavadinimu. Anot panevėžiečio, persikrovus įrangą ir daiktus teko įveikti dar maždaug penkiasdešimties kilometrų kelią per brastas, pelkes ir kalnų keliukus iki pat velnio tilto. Toks ekstremalus keliavimas bekele, kai atrodė, kad plauki siaubingos audros blaškomu laiveliu, buvo ne ką mažesnis išbandymas, laukęs turistų artimiausią savaitę.

„Prieš akis – maždaug aštuoniasdešimties kilometrų maršrutas kalnų upėmis. Atrodytų, koks čia atstumas, bet upės buvo gerokai nusekusios, vietomis slenksčiai tokie dideli, kad jais gali plaukti tik savižudžiai, tad dalį kelio teko įveikti pėsčiomis, su savimi tempiant ne tik didžiulę mantą, bet ir katamaranus“, – pasakojo A. Blažys.

Dar prieš leidžiantis į tokius nuotykius, viešbučio, kuriame keliautojai privalėjo prisiregistruoti, administratorė perspėjo būti itin atsargius, mat paskutinės ukrainiečių ekspedicijos narys savomis kojomis tikslo jau negalėjo pasiekti. Net ir atsitikus nelaimei pagalbos prisišaukti neįmanoma – atokiame kalnų ir upių rajone mobilusis ryšys neveikia. Net jeigu keliautojai turėtų palydovinį ryšį, vietovę geriausiu atveju galima pasiekti tik malūnsparniu, bet tokia gelbėjimo operacija tiek kainuotų, kad Rusijoje tektų palikti ir paskutines kelnes. Todėl ir nelaimėlis iš Ukrainos, lūžus kojai, toliau tęsė kelionę – bendražygiai tik pasirūpino iš medžio sumeistrauti įtvarą.

„Ten galima pasikliauti tik savimi ir bendražygiais, nes artimiausia civilizacija – už kelių dienų kelio“, – pasakojo panevėžietis.

Staigmenos pirmąją dieną

Patarimai patarimais, tačiau su gamtos stichija ne visada galima pakovoti. Visame maršrute ekstremalams kelią pastodavo įvairaus dydžio upės slenksčiai – nuo antros iki didžiausios šeštos kategorijos. Bandant įveikti ketvirtos kategorijos slenkstį, panevėžiečio katamaraną srovė nubloškė į uolos akmenis. Grumiantis su vandens galia, lūžo plaustas.

„Jau pirmą dieną atsitiko viskas, kas įmanoma blogiausio – nutrūko laikrodžio dirželis, suplėšiau batus, galiausiai plaukiant per slenkstį lūžo katamaranas. Bičiuliai jau buvo nuplaukę toliau, o aš užstrigau tarp uolų. Vieną akimirką bičiuliai, pamatę plaukiant mano batus ir irklą, pagalvojo apie blogiausią scenarijų“, – dabar šie nuotykiai A. Blažiui kelia šypseną.

Keliautojai maitinosi upėje sužvejota žuvimi ir iš namų pasiimtomis košėmis. Jas virdavo ant laužo, o miegodavo pasistatytose palapinėse.

Išeikvojus daugybę jėgų, pagaliau pavyko ištrūkti iš vandens stichijos gniaužtų. Katamaraną suraišiojęs virvėmis ir specialia lipnia juosta, toliau galėjo tęsti kelionę. Be nuostolių neapsiėjo ir kartu keliavę bičiuliai – jų katamarano pripučiama dalis pradėjo leisti orą, tad po kelių kilometrų tekdavo stoti ir lipniąja juosta klijuoti transporto priemonę.

„Šiek tiek paplauki ir vėl stoji klijuoti. Taip ir žaidėme iki kelionės pabaigos. O kas belieka, kai aplinkui jokios civilizacijos“, – šypsosi ekstremalas.

Pačius didžiausius slenksčius lietuviai įveikdavo kojomis. Kai kurie jų tęsdavosi net po pusę kilometro, o vienu metu panešti kone savo ūgio kuprinės, palapinės ir katamarano neįmanoma. Pasak keliautojo, tik prie tokių didelių slenksčių būdavo išminti nedideli takeliai, o kitur – vien kalnų uolos, ant kurių keterų auga pušys.

„Tik kajakininkai su vienvietėmis specialiomis plaukimo priemonėmis šokinėja per visus slenksčius – net ir didžiausią dvidešimties metrų“, – sako A. Blažys.

Protu nesuprasi

Leidžiantis į tokią kelionę svarbu pasiimti tik pačius reikalingiausius daiktus. Bet, anot A. Blažio, jeigu ir pamirši maistą, laukinėje gamtoje nepražūsi. Vanduo ten toks skaidrus, kad gali gerti tiesiai iš upės, o keliose vietose rastų šaltinių, atitekančių iš kalnų, vanduo skanesnis net už pačius brangiausius mineralinius vandenis parduotuvėse. Be to, upėje daugybė žuvies – vos užmeti spiningą ir gali traukti lydekas ar upėtakius tiesiai į puodą. Svarbu, kad būtų druskos. O desertui pilna gardžių mėlynių. Lietuviai ten atrado ir ypatingų arbatžolių – pavirus vos minutę pakvipo citrinomis. Sakoma, kad anksčiau jas rinkdavo net Rusijos imperatoriams ir carams.

„Pasigedome tik plėvelės. Kitų keliautojų pakelėje buvo įrengtos pirtys: iš medžių padarytas karkasas, o viduryje – akmenų krūva. Apjuosus karkasą plėvele ir gerai įkaitinus akmenis, išeina puiki rusiška pirtis. Netekome malonumo pasikaitinus tokioje pirtyje pūkštelėti į vėsų upės vandenį, nors per dieną neplanuotai tekdavo išsimaudyti ir ne po kartą“, – šypsosi A. Blažys.

A. Blažys jau planuoja dar kartą leistis Karelijos srauniomis upėmis.

Lietuvių pasirinktu maršrutu plaukia ir daugiau tokių ekstremalų iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos. Labiausiai keliautojus stebino rusų pasiruošimas. Lietuviai maistą virdavo ant laužo, o rusai vežėsi dujines virykles. Lietuviai su savimi pasiėmė dvitraukį pjūklelį, rusai – net benzininius pjūklus. Keliautojai iš Lietuvos niekaip negalėjo suprasti, kodėl kiti prie savo plaukimo priemonių prisikabindavo didžiules plastikines statines. Galiausiai paaiškėjo, kad rusai – labai praktiški žmonės: kol įveikia maršrutą, pilna statinė jau būna prisūdyta žuvies.

„Mes pirkomės specialius katamaranus, o jie patys gaminasi plaustus. Mūsų gelbėjimosi liemenės pripučiamos ir sertifikuotos, o rusai siūdinasi patys ir į vidų prideda plastikinių vaisvandenių butelių. Mes su specialiais apsauginiais šalmais – o jie su paprastais statybininkų. Ne veltui sakoma, kad Rusijos protu nesuprasi“, – juokiasi keliautojas.

Reikia ir trupučio sėkmės

Visgi labiausiai panevėžietį nustebino svetingumas ir draugiškumas. Visi sutikti keliautojai pirmiausia pasidomėdavo, ar nereikia pagalbos, ar netrūksta maisto. Tarp tokių ekstremalų jis sutiko ir 67-erių moterį, kuriai padovanojo savo atidarytuvą. Mat tokia kelionė – išties nemažas išbandymas net ir fiziškai stipriems ir pasiruošusiems vyrams. Plaukiant upe net dviejose vietose jie matė ir atminimo ženklus žuvusiems keliautojams. Paskutinį kartą čia mirė moteris, kurios katamaraną stipri upės srovė bloškė į uolas ir apvertė. Kol kiti keliautojai atskubėjo į pagalbą, moteriai jau niekuo nebegalėjo padėti. O trasos pabaigoje įrengta savotiška finišo vieta, kur kabinami suplėšyti batai, nebereikalingi turistiniai virduliai ar lentelės su inicialais.

„Čia reikia ne tik gero pasiruošimo, bet ir trupučio sėkmės. Nors man tai buvo pirmoji tokia sudėtinga kalnų upė, jau planuoju pas ją grįžti. Niekas taip gerai nepravėdina galvos, kaip kelionė laukinės gamtos apsuptyje, grumiantis su gamtos stichija ir pačiu savimi“, – sako A. Blažys.

Ne kelio pabaiga

Upės pabaigoje keliautojų laukė laivas, kuris dar penkias valandas juos plukdė iki artimiausio kaimelio. Iš ten lietuviai nusprendė patraukti iki Murmansko, į civilizaciją.

„Užėjome į prekybos centrą nusipirkti artimiesiems lauktuvių. Vienos parfumerijos parduotuvės pardavėja leptelėjo, kad labai jau smirdame dūmais. Po aštuonių parų prie laužo drabužiai jau buvo persigėrę to kvapo“, – šypsosi panevėžietis.

Tokia dvi savaites trukusi kelionė, pasak A. Blažio, kišenių neištuštino – apskaičiavo, kad vienam žmogui kainavo apie 400 eurus, mat ir degalai, ir maistas kaimyninėje šalyje pigesnis. Tačiau įspūdžių kolekcija pilna. Jau pradėjęs ruoštis kitai kelionei į Kareliją, vyras įsigijo ir naują katamaraną. Anot pašnekovo, čia panašiai kaip ir leidžiantis parašiutu – kai tave pastumia, tiesiog krenti ir tik pasiekęs žemę pradedi džiaugtis. Taip ir su kelione kalnų upėmis – pirmą kartą džiaugiesi, kad įveikei, o antrą kartą norisi ne tik grumtis su vandens stichija, bet ir pasigarinti kalnuose suręstoje pirtelėje ar pašokinėti nuo uolų.

„Kam patinka, kai aplinkui visi šokinėja ir tingus poilsis prie baseino, tokia kelionė tikrai netiktų. Bet jeigu norisi pabėgti nuo civilizacijos, šiek tiek adrenalino ir išbandyti save – tik pirmyn“, – drąsina A. Blažys.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų