Kultūros ir meno premija apdovanota Birutė Mar svarsto, kad jeigu nebūtų įkūrusi savo teatro, gal iki keturiasdešimties būtų vaidinusi coliukes, o paskui senutes. P. Židonio nuotr.

Patirčių bagažas, vedantis į kūrybinius ieškojimus

Patirčių bagažas, vedantis į kūrybinius ieškojimus

Kiekvieno Šiaurinė žvaigždė ir takas, vedantis link jos – kitoks. Įvairios patirtys, sutikti žmonės formuoja asmenybę ir nukreipia tam tikru keliu.

Vyriausybės kultūros ir meno premija už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui visai neseniai apdovanota aktorė, režisierė, rašytoja, „Solo“ teatro įkūrėja Birutė Marcinkevičiūtė susitikime su Panevėžio publika prisipažino tikinti, kad kuria ne žmogus, o Dievas per jį. Menininko nuopelnas yra tik tai, kiek jis atviras priimti tas idėjas ir turi valios joms įkūnyti.

Meno pasaulyje labiau žinomos kaip Birutės Mar kūrybinis lobynas – neišsemiamas. Paklausta, ar ji labiau rašytoja, ar teatro žmogus, Birutė nusišypso: teatras yra jos darbas, kuris sudaro gyvenimo tvarkaraštį, o rašymas – tarsi slaptas dienoraštis, kurį rašanti tik tada, kai jaučianti įkvėpimą.

„Teatre labai svarbi to momento vibracija, o tai, kas parašyta, išlieka ilgam laikui“, – sako menininkė.

Susižavėjusi Justino Marcinkevičiaus kūryba, jau trečioje klasėje pati pradėjo rašyti pasakas ir eilėraščius. Jos tėtis turi išsaugojęs pirmąjį dukters parašytą eilėraštį savo jubiliejaus proga. Nors dabar ši dovana pačiai Birutei Mar kelia šypseną, bet tai buvo jos kaip rašytojos kelio pradžia. Netrukus, be rašymo, atsirado ir teatras. Lankiusi Juozo Naujalio menų mokyklą Kaune, skambino fortepijonu, nors šis jai itin nepatiko, bet tėvai nesileido į kalbas, kad dukra mieliau rinktųsi smuiką.

„Mano suolo draugė griežė smuiku, man buvo taip gražu, tėvų vis prašiau ir man leisti, bet pasakė, kad neišsigalvočiau, juk naujas fortepijonas ką tik nupirktas. Gal tas noras buvo todėl, kad grojant fortepijonu nematai žiūrovų, o taip norėjosi atsistoti prieš publiką ir žiūrėti žmonėms į akis“, – pasakojo B. Mar.

Ketvirtoje klasėje pakviesta į Muzikinį teatrą atlikti kelių vaidmenų juo taip susižavėjo, kad pradėjo žiūrėti visus iš eilės spektaklius, įstojo į teatro studiją. Kaip tikina menininkė, teatras jai pasirodė tarsi stebuklas, visai kitas pasaulis, iš kurio žvelgiant visada matai publikos akis.

A. Puškino pramintais takais

Baigus mokyklą dvejonių, kuriuo keliu žengti, nebuvo. Tuo metu stipriausios teatro mokyklos buvusios Maskvoje ir Sankt Peterburge. Kaip juokauja B. Mar, tai buvo tarsi kaip dabar Paryžius ir Niujorkas. Siuntimo į Maskvą negavusi, tad dar po metų išvykusi į Sankt Peterburgą, kur mokėsi ir jos tėtis, mat jis, kaip buvęs tremtinys, Lietuvoje nė į vieną aukštąją mokyklą nebuvo priimtas. Sankt Peterburge mokėsi ir garsieji Lietuvos režisieriai.

„Tai buvo labai stipri ir pasitikėjimo savimi, ir profesine prasme mokykla. Daugelis dėstytojų buvo savotiški rezistentai – dėl savo pažiūrų negalėjo dirbti teatre, tad atsidavė pedagogikai“, – kalbėjo menininkė.

Sankt Peterburgo teatro, muzikos ir kino institute Birutė įgijo teatro ir kino aktorės bei režisierės aukštojo mokslo diplomus. Jai teko mokytis labai įdomiu laiku. Lietuvoje prasidėjus atgimimui, Rusijoje mokslus krimtę lietuviai studentai iš karto imti traktuoti kaip užsieniečiai. Visgi institute inteligentija lietuvius labai palaikė ir po sausio 13-osios įvykių net atleido nuo egzaminų sesijos.

„Intelektuali, poetinė Rusija buvo kitokia. Mūsų dėstytojai kalbėdavo, kad teatro profesijos galima išmokti, o jie mokė žmogiškosios psichologijos, gilesnio požiūrio į pasaulį. O kur dar ta poetinė aplinka: Dostojevskio, Puškino išvaikščiotos gatvelės – tikri dvasiniai lobynai“, – neįkainojama patirtimi džiaugėsi aktorė.

Pasak menininkės, labai svarbi terpė, kurioje esi. Jeigu būtų likusi Sankt Peterburge, vietą teatre būtų gavusi iš karto. Jau nuo antro kurso lietuvė vaidino keliuose filmuose, bet Lietuvai atgavus nepriklausomybę nenorėjo gyventi Rusijoje – taip buvo svarbu kurti savoje šalyje, kad aktoriaus ambicijos pasitraukė į antrą planą.

„Mane kalbino garsusis Dodino teatras, kuris jau tuo metu daug keliavo po Europą. Gal todėl, kad mano tėvai tremtiniai nuo pirmųjų Sąjūdžio dienų aktyviai įsitraukė į Lietuvos atkūrimo veiklą, tas persidavė ir man. Stiprus tėvų užtaisas, bet kartu ir vidinis noras traukė į namus“, – pripažįsta B. Mar.

Studijos Sankt Peterburge, vėliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mokslai Londone, dvasiniai ieškojimai Indijoje ir Tibete – visa tai B. Mar vedė į ten, kur darbar yra: aktorės ir rašytojos gyvenimą. P. Židonio nuotr.

Studijos Sankt Peterburge, vėliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mokslai Londone, dvasiniai ieškojimai Indijoje ir Tibete – visa tai B. Mar vedė į ten, kur darbar yra: aktorės ir rašytojos gyvenimą. P. Židonio nuotr.

Tuščių salių dešimtmetis

B. Mar grįžus į Lietuvą čia laukė visai kita realybė. Teatro pasaulyje ji buvo niekam nežinoma, o ir patį teatrą ištikusi gili krizė. Lietuvos akademiniame dramos teatre buvo 600 vietų salė, bet jeigu ateidavo apie penkios dešimtys žiūrovų, jau buvo daug. Kone dešimtmetį tęsėsi tuščių salių metas, o ir patys teatralai buvo sutrikę, kaip toliau kurti. Iki tol viskas buvo tarp eilučių, buvo kalbama metaforomis ir simboliais, teatras buvo savotiška rezistencijos forma, ir staiga viskas tapo galima.

„Labai norėjau vaidinti, neturėjau to sadizmo jausmo vadovauti, o režisieriui reikia turėti stiprų vyrišką pradą, kad išreikalautų iš aktorių savo matymą“, – kalbėjo aktorė.

Vilniuje sutiktas režisierius Jonas Vaitkus pakvietė Birutę į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, bet po metų, pasikeitus vadovams, režisieriaus suburta trupė liko tarsi našlaičiais. B. Mar turėjo nedaug vaidmenų, tad savotišku išsigelbėjimu tapo rašymas – tuo metu ir gimė jos pirmoji knyga „Neišsiųsti laiškai“.

„Ilgai mąsčiau, o kas toliau, nes idėjų ir energijos daug, o nežinai, kur tą realizuoti. Gal taip po truputį artėjau prie savo monospektaklių ir savojo teatro“, – pasakoja menininkė.

Viduje kirbėjo noras ir toliau mokytis, tad šįkart B. Mar išvyko į Vakarus – į Londoną mokytis šokio. Anot aktorės, Sankt Peterburge visi mokslai būdavo nemokami, o jeigu ir reikėdavo mokėti, nesunkiai pavykdavo susitarti – ten dėstytojai tik džiaugdavosi, kad studentai ateina į jų paskaitas. Tačiau Londone niekas nė nesileido į kalbas, tad jaunai lietuvei pinigų pakako susimokėti vos už savaitę studijų.

„Per trumpą laiką teko pamatyti ir sovietinę santvarką, ir vakarietiško pasaulio. Ta patirtis labai pagilina suvokimą. Atvažiavus į Vakarus atrodė, kad visų požiūris labai primityvus. Gyvendama Rusijoje išmokau suprasti, ką žmonės nori pasakyti „tarp eilučių“, visas gyvenimas buvo potekstėse. O Londone nieko panašaus nebuvo, gal todėl rusai nesupranta vakariečių“, – svarsto B. Mar.

Matyti, bet nekalbėti

Sakoma, užsivėrus durims, atsiveria langas. Tą būtų galima pasakyti ir apie B. Mar kūrybinę karjerą. Viename žurnale radusi skelbimą, kad užsieniečiams menininkams Japonijoje skiriamos stipendijos, ji nieko nelaukdama ranka suraitė laišką, kaip svajojanti apie tokias studijas. Iki šiol pamena režisieriaus J. Vaitkaus žodžius, kad japonai scenoje gali nieko nedaryti, bet visi nuo jų negali atplėšti akių. Ir jai knietėjo įsitikinti, kur slypi tokia galia. Stebuklu aktorė laiko, kad laiškas, kviečiantis metams į Japoniją mokytis tradicinio šokio ir No teatro, atskriejo jau po kelių mėnesių.

„Tik nuvykus laukė staigmena – pagal stipendijos nuostatus buvo privalu mokėti japonų kalbą. Su studijų koordinatore sutarėme, kad niekam apie tai neprasitarsime. Kaip vėliau paaiškėjo, angliškai teatro pasaulyje niekas nekalbėjo. Gerai, kad mokėjau truputį prancūzų. Kita vertus, visas mokymas – tik atkartojimas“, – skirtingu požiūriu į pedagogiką stebisi režisierė.

Kaip pasakojo menininkė, studentams reikėdavo tik vaikščioti paskui šokėją ir jį kopijuoti. Kai bandydavo paklausti kitų mokinių, ką reiškia vienas ar kitas šokis, ją puldavo tildyti, nes klausti nieko negalima. Tai nepagarba mokytojui, ir pats turi suprasti, ką šis nori pasakyti.

„Ir iš tiesų, kai įsimeni judesius, ateina savotiškas paaiškinimas. Gal mes iš tiesų per daug klausinėjame ir neišgirstame svarbiausių dalykų? Ne veltui juokaujama, kad kai aktoriai tingi repetuoti, jie režisieriui užduoda labai daug klausimų. Japonija ir estetikos prasme davė labai daug. Mums vis dar reikia teatre mokytis saiko, o japonai, kaip ir visur gyvenime, nepalieka nieko nereikalingo. Japonija mane savotiškai padrąsino imtis monospektaklių“, – neįkainojamu patirties bagažu džiaugėsi B. Mar.

Kas protu nepaaiškinama

Artėjant trisdešimtmečiui, vis dažniau Birutę aplankydavo ir filosofiniai apmąstymai, kas yra Dievas, kodėl mes gyvename šiame pasaulyje, kas yra ji pati. Sovietmetis savotiškai traumavo katalikybę, tad, kaip prisipažįsta menininkė, ji niekada nebuvo giliai tikintis žmogus. Taip sutapo, kad draugai pasiūlė vykti į Indiją, pas dvasinį mokytoją Satya Sai Babą, kuris laikomas Dievo įsikūnijimu Žemėje. Tad vedama smalsumo ir kelionių troškulio moteris atsidūrė šioje šalyje. Pirmasis susitikimas ją sukrėtė. Tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio tarsi Kristaus laikais basi ir vienmarškiniai laukė atvažiuojančio ir visus palaiminančio dvasinio mokytojo.

„Pamačiau, ko negali būti, labai daug keistų dalykų, kurių protu paaiškinti neįmanoma. Kiekvienas ten ką nors kita patiria. Labiausiai sukrėtė dvasinio mokytojo požiūris, kad visos religijos yra vieno Dievo, o įsikūnijimai – Kristus, Buda bei kiti – duoti tik tam, kad kiekviena tauta turėtų sau artimesnį priėjimą prie Dievo. Indijoje Dievas yra visur, nes indų tikėjime siela persikūnija, atgimsta kitu pavidalu, gal todėl jie labai nesureikšmina dabartinio gyvenimo. Atsineša lengvesnį požiūrį į gyvenimą, tad atrodo, kad viskas čia yra teisinga, tik mūsų protui tai nelemta suvokti“, – patyrimu dalijosi aktorė.

Paskui keliavo į Tibetą, kur, anot kūrėjos, tiesiog jauti srūvančią energiją, tereikia jai atsiverti. Į Tibetą atvykti pasiūlė rašytoja Jurga Ivanauskaitė, kurią vėliau režisierės Agnės Marcinkevičiūtės filme teko vaidinti pačiai B. Mar. Dėl vaidmens aktorei teko paaukoti net savo plaukus.

„Ten reikėjo tiesiog būti tokios sielos būsenos. Gal taip atsidėkojau J. Ivanauskaitei už tą nuoširdų bendravimą, kad ir trumpą, bet pastūmėjusį į gyvenimo atradimus“, – sakė menininkė.

Šedevrai be autorystės

Rytų šalyse B. Mar labai palietė ne tik Dievo paieškos, bet ir požiūris į meną, tai pakeitė ir jos kūrybos prasmę. Anot Birutės, Vakarų kultūroje visada akcentuojamas kuriantis žmogus, o ten net ir didžiausiose galerijose prie iškabintų nuostabių paveikslų nėra nurodytos autorystės.

„Tikima, kad tai Dievas kuria per žmogų. Kiek esi atviras priimti tas idėjas ir valios joms įkūnyti, tiek ir tėra tavo nuopelnas. Tai savotiškai išlaisvina. Supranti, kad ir teatro misija yra didesnė – skleisti vibraciją, ramybę. Po spektaklio man didžiausias komplimentas, kai žmogus pasako, kad taip ramu pasidarė“, – kalbėjo aktorė.

Monospektaklių ilgaamžis svoris

B. Mar šypsosi, kad svajojusi ne taip gyventi, bet kartais realybė pranoksta svajones. Jos įkvėpėjas buvo Piteris Brukas, sukūręs teatrą kaip kelionę. Jeigu nebūtų įkūrusi savo teatro, gal iki keturiasdešimties būtų vaidinusi coliukes, o paskui senutes. Mat Lietuvoje, jeigu kartą suvaidinai kokį tipažą, jis tarsi sulimpa su tavimi. Monospektakliai – sunkesnis kelias, kai eini į nežinią, bet taip gali save auginti.

„Nežinojau, kaip jį kurti, tik paskui suvokiau, ką reiškia valandą vienai vaidinti prieš visą žiūrovų salę. Daug kas išbando monospektaklius, bet dažniausiai vėliau meta. Mane užkabino gal tuo, kad pradėjau daug kur keliauti, ne tik Lietuvoje, bet ir į tarptautinius festivalius. Lietuvoje dažnai manoma, kad jeigu kuri monospektaklius, tai neturi darbo, o ten sulaukiau labai daug įvertinimų“, – atvirai kalba „Solo“ teatro įkūrėja.

Su savo monospektakliais B. Mar aplankiusi daugelį Europos šalių, kasmet yra kviečiama net į tokius egzotiškus kraštus kaip Jungtiniai Arabų Emyratai.

Savo įkurtame teatre menininkė galinti atliepti ir vidinį norą rašyti. Šalia knygų suaugusiesiems ir vaikams rikiuojasi nemažai dramaturgijos kūrinių. Jau netrukus dienos šviesą turėtų išvysti ilgai brandinta knyga vaikams „Naktukas“ ir visiškai naujas monospektaklis pagal garsios latvių rašytojos Noros Ikstenos sukrečiantį romaną „Motinos pienas“.

„Tai pats sunkiausias, bet giliausias kelias – pačiai rašyti tekstus ir vaidinti. Bet tokie spektakliai ilgiausiai ir gyvena. Kuo daugiau dvasinės energijos įdedi, tuo ir kūrinio gyvenimas ilgesnis. O aš niekada nesirinkdavau lengviausio kelio“, – prisipažįsta B. Mar.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų