Patekę į kūrybos verpetą

Po truputį su Nevėžiu įtekame į vasarą… Šiandien „Jaunimo kūrybos erdvėje“ – Panevėžio „Vyturio“, „Žemynos“ progimnazijų ir Panevėžio rajono Velžio gimnazijos literatai.

Kotryna Jackevičiūtė (7 kl.)

„Eilėraščius pradėjo rašyti tik šiais mokslo metais, besimokydama septintoje klasėje. „Norėjau lavinti savo vaizduotę ir sužinoti, kaip kuriami eilėraščiai, kokios yra eilėraščių rūšys“, – sako Kotryna, nuolat lankanti kūrybinio rašymo užsiėmimus, vykstančius mokyklos bibliotekoje.“

* * *

Vėjas lapus sukrovė.

Sukluso žibintai.

Kaskart vakare

sušnibžda diena:

užkaboriai išlandžioti.

* * *

Raudonas, žalias ir baltas

Kalėdoms megztinis nunertas.

Balta, pilka ir melsva

Už lango siaučia pūga.

* * *

Los Andželo saulė kaitina mane

Ošia gaivus vandenynas.

Aukšti pastatai paklydo danguje.

Los Andželo saulė kaitina mane.

Plačios šypsenos žmonių veiduose.

Svajonės ateitį pina.

Los Andželo saulė kaitina mane

Ošia gaivus vandenynas.

Snieguolė

Gležna pavasario gėlelė

Šerkšno paliesta

Stiebiasi link saulės,

Tikėdama – pasibaigs žiema.

Kalbina saulę žiedelis,

Prašo: „Apkabink mane…“

Išgirdęs spindulėlis

Prisėda šalia.

* * *

Bebalsis vėžliukas

plaukia naktį

nuoširdumo valtele

plukių baltumo sapnais.

* * *

Žvarbus vėjas pučia lapus. Linguoja medžių viršūnes. Darko šakeles. Ar tau liūdna, baisu? Vėjo pirštai drasko šiltus saulės spindulėlius. Greičiausiai prakiurs dangus.

* * *

Medyje genys kamieną įsikabinęs. Svajoklė varlė krepšyje pūkščia. Braido savo mintyse. Kad tik nesusprogtų. O genys kalena. Apie šaltą artėjančią žiemą.

Ema Gedvilė (5 kl.)

„Kūryba – eilėraščiai, miniatiūros, pasakojimai, piešiniai – padeda nusiraminti, patekti į tą pasaulį, kuriame gyvena mano išgalvoti veikėjai“, – sako pirmuosius kūrybinius žingsnelius žengianti penktokė.

Žvaigždžių takais

Žvaigždžių takais į naktį žengiu

Ir vieną sapną vis regiu:

Aš pradariau duris

Ir pamaniau, kad smarkiai lis.

Bet įsižiūrėjusi pamačiau,

Kad žvaigždės leidžias iš dangaus.

Pagaunu vieną…

Ir plaukuose nešiosiuos ją kasdieną.

Dar vieną mamai…

Kad švytėtų visą dieną.

Kitas palieku danguje,

Kad mirgėtų ir šviestų visada.

Vėjas

Smilgos išgirdo vėjo muziką. Šoka. Vėjas pašiauštoje pievoje skaičiuoja avis. Išbarsto šilumą tarsi džiaugsmo laiškelius. Vėjo laimė įsivelia į mano plaukus, nušluoja mano takus. Išgirstu varpelio skambesį. Jau atbėga ėriukas.

Paukštis

Gulbės skrenda link besileidžiančios saulės. Ilgakaklėms baltuolėms laikas į šiltesnius kraštus. Visi gyvūnai jas išlydi, bet labiausiai sunerimęs ežiukas. Tylaus naktinėtojo širdis sudužo lyg stiklas. Rytas bando išnarplioti susipynusius sapnus. Ežiuko sapnai besparniai.

Šarūnė Širmenytė (7 kl.)

„Kuriu, nes man tai daryti patinka. Manau, kad man pavyksta rimuoti, smagu ieškoti žodžių, kurie užrašyti suskamba tarsi melodija. Man patinka pagauti praskrendančią idėją, nešiotis ją mintyse, kol idėja tampa eilėraščiu ir pasiprašo užrašoma“. „Šarūnė kuria jau ne pirmus metus. Jos surastos idėjos suskamba haiku, trioletais, miniatiūromis ar nuvilnija išgalvotomis istorijomis“, – priduria Raimonda Budnikienė.

* * *

Žiūri katinas į spintą

Ir nutaiso miną rimtą.

Ką gi šiandien apsirengti?

Kobros raštų reikia vengti.

Gal geltoną apsiaustėlį?

Ryškų margą šalikėlį?

Batai spaudžia. Negerai.

Pėdint teks basam lėtai.

Saulė nušvietė namus.

Katinėlis jau žvalus.

Pranašauja gerą dieną,

Aplankysiu aš varnėną.

* * *

Puodelis arbatos,

Posmelis dainos,

Laiškelis mamos

Suteikia šilumos.

* * *

Keliauti gali visur,

Pilys slepiasi kažkur.

O ten už daugybės kilometrų

Taipėjaus dangoraižiai raižo dangų.

Jei į dangoraižį pakilai,

Tikriausiai Lietuvą matai.

Graži maža Lietuvėlė.

Pasirūpink, kad rytoj turėtum vėliavėlę.

Kovo 11-oji rytoj.

Ne apie Taipėjų mintys turėtų suktis galvoj.

* * *

Sūpuojas ant beržo šakų,

Skardena giesmelė pilka.

Aplink daug vaikelių linksmų

Sūpuojas ant beržo šakų.

Skris link debesėlių lengvų,

Su saule pabunda gamta.

Sūpuojas ant beržo šakų,

Skardena giesmelė pilka.

* * *

Suvirpa vanduo.

Mokos plaukti ančiukai.

Lieptelis stebi.

* * *

Palikti lizdai.

Nusirengusio medžio

Lapus darko šuo.

* * *

Garsus šniokštimas.

Vandens kasos išpintos.

Skundžiasi krioklys.

* * *

Pievelėj margoj

Žaltį šildo akmuo.

Pavasarėja.

Aistė Družaitė (6 kl.)

Teatro scena ir eilėraščiai – veiklos, kuriose šeštokė Aistė Družaitė ieško savęs. „Kartais atrodo, kad mintys pačios liejasi, ir taip norėčiau jas visas patikėti eilėraščiams. Bet būna dienų, kai kūryba kažkur iškeliauja. Lieku su keliais tarpusavyje visai nederančiais žodžiais, pabirusiais ant balto popieriaus lapo“, – taip apie pomėgį kurti rašo Aistė.

* * *

Pasiilgo sniego rogutės.

Dar nepabaigėm puošti eglutės.

Pabalo žiemos nosis.

Sniegu užsiklojo uosis.

* * *

Ankstus žiemos rytas

Stirnai nematytas.

Ką ten paukščiai gieda?

Tyliau! Meškiukai miega!

Ką šnabžda pusnys?

Kodėl židiniuose ugnys?