Pastebėti gyvenimo spalvas

Pastebėti gyvenimo spalvas

Skaitykime, raskime ir žinokime, kad viskas čia, kas parašyta, – labai nuoširdu ir tikra.

Greta Zališauskaitė (8 kl.)

„Man patinka kurti istorijas, knygas, poeziją. Aš kuriu tada, kai būnu pavargus, nes tik tada man šauna į galvą įvairios mintys bei pasakojimai, arba kai neturiu ką veikti, jas rašau, kad prasmingai praleisčiau laiką.“

***
Raudona – į juodą,
O juodą – į kraują.
Paleiski, tėveli, iš karo namų link,
Net jei ir svetimo kūnas kris ant žemės.

***
Oras šaltas,
Vėjas – šaltas.
Bet tavo rankos
Šildo manąsias.
_________________
O jeigu mama šūktels,
Aš atbėgsiu, net jei ir būčiau jau netoliese.
Sakyčiau:
– Mamyte, kur tas keliukas, kur jis mus veda?
O ji man sakytų:
– Į Angelo dvarą.

***
Kai saulė pakyla,
Vanduo praeina skersai.
Lyg būtų supykęs
Ant žmonių šiais laikais.

Jie sako…
Jis gyvas, jam viskas gerai…
Bet, kai pasižiūri į jį,
Tau ašaros rieda skuostais.

Beata Jakštaitė 

Beata apie save: „Man patinka knygos, gyvūnai, plaukimas. Aš domiuosi gamta, pasauliu, planetomis, technologijomis. Labai vertinu žmogų, kuris padeda kitam, žmogiškumą.

Mano senelis Jonas Kazulis poetas savamokslis. Man patinka skaityti jo paliktus eilėraščius apie jūrą. Jis buvo jūrininkas“.

Mokytoja Aušra Vaitkienė rašo: „Beata draugiška, pareiginga, pastebinti įvairias gyvenimo spalvas, ja visada galima pasitikėti“.

Rudens šypsena

Ruduo. Kiekvieną rytą apsiniaukę, lyja, šalta, todėl nuolat atsikeliu susiraukusi, nepatenkinta, liūdna. Man negera, kai aplinkui niūru ir žvarbu. Aš taip ilgiuosi šviesos ir šilumos.

Šįryt pabudau kaip įprastai suirzusi, nelaiminga, bet, neišgirdusi lietaus taškymosi į palangę, pramerkiau akis ir… O, dangau, – kambaryje šviesu! Šoku prie lango – saulutė šviečia, medžiai, kurie stovėjo tarsi apsiverkę, dabar įvairiaspalviais lapais švyti. Tokia giedra, tokia skaistuma, taip gražu, kaip pasakoje.

Mano veide iš karto pražysta šypsena. Pasijuntu tokia laiminga, lyg laime iš dangaus pradėjo lyti. Visą dieną šypsojausi, džiaugiausi. Ačiū tau, saule.

Tvenkinio lelijos

Netoli mano senelių namų yra nedidelis tvenkinys. Visada, kai tik nuvažiuoju į kaimą, nubėgu pasėdėti jo pakrantėje. Čia baisiai gražu: tvenkinio pakraščiuos siūbuoja nendrės, o vidurys pilnas baltų lelijų. Jos atrodo kaip didelė, didelė puokštė. Tvenkinyje gyvenančios antys nardo pro lelijų lapus tarsi labirinte. Tik žiūrėk, grožėkis, džiaukis.

Tačiau vieną rytą atėjusi prie tvenkinio baltų lelijų puokštės neberadau – jos buvo išdraskytos, nebesimatė net ančių. Kažkam už lelijas labiau rūpėjo žuvys.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų