Akivaizdus to įrodymas – aptiktos net III–V amžiaus laidojimo vietos, pasakojančios apie toje žemėje besiilsinčius kadaise čia gyvenusius, dirbusius, kovojusius ir mirusius žmones.
Prie Nevėžio ties Sanžilės kanalo žiotimis išsidėstę Berčiūnai – nuo seno panevėžiečių mėgstama vieta.
Čia vaizdingos apylinkės, iškilus pušynas, atstatyta kadaise susprogdinta Lietuvos kankinių bažnyčia ir kitos gamtos ar žmonių sukurtos vertybės.
Turtinga ir nuo kryžiuočių laikų žinoma Berčiūnų istorija.
Turimi duomenis byloja, kad dar 1398 metais, kai Vytautas Didysis dalį Lietuvos – iki pat Nevėžio – užrašė kryžiuočiams, Berčiūnai buvo pasienio gyvenvietė.
Didelė istorijos paveldo dalis slypi ir šio krašto žemėje – į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtrauktas Berčiūnų pilkapynas, esantis už dviejų kilometrų į vakarus nuo Panevėžio.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Dovilas Petrulis teigia, kad šis pilkapynas – archeologinis paminklas, svarbus respublikinės reikšmės paveldo objektas.
Pilkapynas – tai savitas senovės lietuvių religijos reiškinys, senovinių laidojimo vietų visuma, atsiradusi supylus žemes virš palaidotųjų.
Paprastai pilkapynai aptinkami netoli upių ar ežerų, aukštesnėse vietose. Pamirštus, neidentifikuotus pilkapius dabar jau sudėtinga atskirti nuo gamtos suformuoto reljefo.
Todėl kai atėjus į seną mišką nustembama, kokia kalvota vietovė, gali būti, kad tai – ne šiaip kalvelės, o senovės lietuvių kapai.
Jeigu kalva ne pailga, o apskrita, jei dar matyti ir visa jų grupė, didelė tikimybė, kad tai – pilkapyno teritorija.
Šiandien pilkapiai atpažįstami iš jiems būdingos apskritimo formos ir tokią kalvą juosiančio akmenų rato – vainiko.
Pilkapius tyrinėjantys archeologai juose aptinka kartu su mirusiuoju sudėtų ginklų, darbo įrankių, papuošalų, tarnavusių tam žmogui gyvam esant.
Berčiūnų pilkapynas, dar vadinamas švedkapiais, yra pušyne, į šiaurės rytus nuo Nevėžio dešinio kranto. Jo adresas įvardijamas kaip J. Janonio gatvė, nuo Panevėžio vedanti iki pačių Berčiūnų.
Daug kartų tame pilkapyne atlikti tyrinėjimai, daug įdomių radinių jame aptikta.
Kaip sako D. Petrulis, ir šiemet pilkapyno apsaugos zonoje buvo atliekami tyrimai, bet šįkart radiniais jie nenudžiugino.
Bene pirmasis Berčiūnų pilkapio tyrinėjimas atliktas 1909 metais. Tuomet vieną pilkapį tyręs Ivanas Abramovas aptiko jame nemažai nedegintų mirusiųjų kapų. Tačiau daugiau apie rezultatus nežinoma, niekada nepublikuota tų tyrimų medžiaga saugoma Sankt Peterburgo Ermitaže, todėl sunkiai prieinama.
Žvalgomuosius tyrimus 1948 ir 1968 metais Berčiūnuose atliko Istorijos instituto, o 1975-aisiais ir 1982-aisiais – Kultūros paveldo mokslinio centro archeologai.
1989–1996 metais Berčiūnų pilkapiai tirti jau išsamiau.
Tada ištirti 25 apardyti pilkapiai, rasta akmenų vainikų, nedegintų ir sudegintų mirusiųjų kapų su įkapėmis.
Panevėžietė archeologė Alfreda Petrulienė žvalgomuosius teritorijos, kurioje įsikūrę gyventojai, tyrimus atliko 2011 metais, bet radinių neaptiko.
O per visus sėkmingus vieno didžiausių pilkapynų Nevėžio vidurupio teritorijoje tyrimus iš suardytų kapų surinkta III–VII amžiaus papuošalų: antkaklių šaukštiniais ir kūginiais galais, segių, smeigtukų ir kitų dirbinių.
Dalis radinių saugoma Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir Panevėžio kraštotyros muziejuje.
Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja, Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vyriausioji muziejininkė Jūratė Gaidelienė patvirtino: radinių yra muziejaus ekspozicijoje ir besidomintieji turtinga Panevėžio krašto istorija gali juos išvysti savo akimis.
„Tai ypatingi eksponatai“, – sako muziejininkė.
Berčiūnų pilkapyno radiniai eksponuojami 2020 metais parengtoje muziejaus ekspozicijoje „Nuo priešistorės iki modernėjančio miesto“.
Joje – daugiau kaip 370 archeologinių radinių ne tik iš Berčiūnų, bet ir iš kitų Lietuvos bei Latvijos vietų. Jie įvairių laikų – nuo akmens iki XVI amžiaus.
Ekspozicijoje ir radiniai iš Berčiūnų pilkapyno. Vieni tokių, spėjama, iš turtingos mergaitės pilkapio: kriauklė amuletas, sidabrinė antkaklė segmentiniais galais, geležinis peilis, lankinė žalvarinė segė, žalvarinės apgalvio grandelės.
Muziejininkė pasakoja, kad iki karo Panevėžio kraštotyros muziejuje buvo saugomi tik du radiniai iš Berčiūnų pilkapyno – antkaklė kūginiais galais ir smeigtukas profiliuota galvute.
Pasak D. Petrulio, Berčiūnų pilkapyne laidosena neišsiskiria iš kitų Žemaitijos ir Šiaurės Lietuvos pilkapynų.
Apie Berčiūnų pilkapyną daugiau medžiagos surinkta 1989 metais, tad buvo sudarytas tikslesnis pilkapių planas.
Patikslintas ir jų skaičius. Ankstesnėje literatūroje buvo minima čia esant apie 40 pilkapių, o 1989-aisiais nustatyta, kad yra išlikę 73 pilkapiai arba jų dalys.
Tais metais archeologas Povilas Tebelškis ištyrė keturių pilkapių, esančių viso pilkapyno pietrytinėje dalyje, liekanas.
Štai viename 10×10 metrų plote rastas vainiko fragmentas, sukrautas iš gana stambių akmenų viena eile. Jame aptikta ir kauliukų fragmentų.
Kitose laidojimo vietose taip pat rasta kaulų bei jų fragmentų ir įvairių papuošalų: 11 cm ilgio žalvarinis smeigtukas su grandele, lankinė žieduotoji segė, žalvarinės įvijos fragmentai, sidabrinė antkaklė su kabliuku ir kilpele galuose, žalvarinė lankinė segė trikampe kojele, taip pat geležinis peilis, to paties peilio įkotė, geležinė yla nulūžusiu galu.
Ne vienas pilkapis rastas apdėtas akmenų vainiku.
Per septynis nuo 1989 metų tyrinėjimų sezonus iš 73-ių užregistruotų Berčiūnų pilkapių ištirti 25-i.
Įdomių radinių netruko – po žemėmis rasta beveik nesuardytų akmenų vainikų, mirusiųjų kaulų, papuošalų
Viename 19 numeriu pažymėtame pilkapyje pirmą kartą Berčiūnų pilkapyno tyrinėjimų istorijoje rastas sudeginto mirusiojo kapas be įkapių.
Tas pilkapis – apie 160 metrų į pietus nuo dviračių tako, nutiesto iš Panevėžio iki Berčiūnų stovyklavietės.
Pilkapį juosia 6,5 m skersmens akmenų vainikas, sukrautas dviem aukštais. Pilkapio sampile ir ant pagrindo aptikta pavienių nedegintų kaulų iš suardytų kapų.
Daug vandens nutekėjo nuo tų laikų, kai pilkapiuose būdavo laidojami senieji krašto gyventojai.
Ne kartą keitėsi santvarkos, tradicijos, suvokimas, galimybės, bet iki šiol kiekvieno žmogaus gyvenimas eina vienu ir tuo pačiu keliu – nuo gimimo iki mirties.
O Berčiūnai gyvena savą gyvenimą – vis labiau artėjantys prie miesto ir žavintys svečius savo vaizdingomis apylinkėmis, pušynu, kuriame ilsisi proprotėvių kaulai.
Įdomu pasižvalgyti ir ne po tokius tolimus, bet tik archyvuose likusius Berčiūnų laikus, kai vietovė klestėjo kaip kurortas ir buvo itin gausiai lankoma panevėžiečių.
Muziejaus duomenimis, 1929 metais Miškų departamento sprendimu Berčiūnuose įsteigta vasarvietė – mat pušynas garsėjo savo sausu ir labai sveiku oru.
Tad nenuostabu, kad jame tuoj pat pradėtos statyti vilos, imta tiesti gatves.
1933 metais Lietuvos vyriausybės sprendimu ši vasarvietė pavadinta Berčiūnų kurortu ir tuoj pat nutiestas 5,5 kilometro vieškelis iš Panevėžio į Berčiūnus.
Į kurortą panevėžiečius veždavo ir specialus traukinys, ir autobusai.
Berčiūnų kurorte mėgo ilsėtis garsi panevėžietė visuomenės veikėja, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Ir net pats miesto burmistras Tadas Chodakauskas čia įsigijo vilą, tiesa, 1938 metais ją pardavė Panevėžio vyskupijai, o ši tą vasarnamį paskyrė sergantiems kunigams ilsėtis.
1939 metais Berčiūnuose atidarytas kurhauzas su poilsio namais, šokių aikštele ir bufetu. Buvo čia ir lauko teniso aikštelė.
Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje kurortas tiesiog klestėjo – šeštadieniais ir sekmadieniais, esant daugiau poilsiautojų, čia du policininkai budėdavo, tvarką prižiūrėdavo.
Nuo 23 valandos iki 6 ryto buvo rimties laikas.
Panevėžio apskrities viršininkas Jonas Šlepetys planavo Berčiūnų kurorte įrengti baseiną, nes Sanžilėje maudymosi vietos jau buvo per mažai.
Tačiau kurorto plėtrą sustabdė netrukus prasidėję 1940-ųjų ir tolesnių metų įvykiai. Mažai kam tada berūpėjo ir vaizdinga gamta, ir poilsis prie upės, ir didingoje pušyno erdvėje išsidriekęs paveldo klodas – pilkapynas.