Paskutinis raktų karalystės mohikanas

Paskutinis raktų karalystės mohikanas

Panevėžietis Alvydas Širka, jei norėtų, turbūt įeitų pro bet kurias užrakintas duris. Seniausio Panevėžio raktininko rankos per trisdešimt metų čiupinėjo tūkstančius įvairiausių raktų.

„Šią profesiją visada lydi mitas, kad mes pasidarome atsarginį raktą. Būna net ir išdrįstančių to paklausti. Per trisdešimt metų klientų pasitikėjimo dar nesu sumenkinęs“, – šypsodamasis „Sekundės“ žurnalistus savo dirbtuvėse pasitinka A. Širka.

Klientai jo vardu nė nevadina, o tik raktininku arba garbaniumi.

Šio garbanoto šešiasdešimtmečio meistro darbo vietos daugeliui panevėžiečių jau rodyti nebereikia. Savo nedidelį kampelį raktams gaminti jis susikūrė dar prieš tris dešimtmečius ir iš čia per visą laikotarpį niekur nebesikėlė.

„Viskas prasidėjo kooperatyvų laikais. Į Panevėžį iš Kėdainių rajono atsikėliau mokytis į technikumą po 8 klasių. Po mokslų, armijos pradėjau dirbti Tiksliosios mechanikos gamykloje, tiekimo skyriuje. Kai ėmė kurtis pirmieji „biznieriai“, gavau pasiūlymą išmokti raktų gamybos“, – prisimena A. Širka.

Užaugo raktininkas tarp amatininkų, jo tėvai buvo siuvėjai, o dėdė – siuvimo ir mezgimo mašinų remontininkas. Pastarasis giminaitis ir įtraukė Alvydą išbandyti naują sritį.

Prieš trisdešimt metų raktininko amato išmokęs A. Širka patikėjo, kad tokio darbo turės visam gyvenimui.

„Dėdė dirbo Kaune, tuomet plačiai veikusiuose buitiniuose, ir išėjo iš darbo jo kolega raktininkas. Pasiūlė giminaitis sūnui to žmogaus vietą, šis to darbo išmoko ir mane pamokė. Sakė, bus amatas visam gyvenimui“, – pasakoja panevėžietis.

Nebevertina daikto

Ir iš tiesų darbo A. Širka turėjo ilgam. Per kelias dienas pramokęs raktų gamybos, Alvydas ėmėsi dar ir skėčius taisyti. O kai tik atidarė dirbtuves Panevėžyje, klientų eilė nusidriekė per visą kiemą.

„Iš pradžių nebuvo lengva, prakaitas upeliais tekėjo. Skėčių tuomet Panevėžyje niekas netaisė. Galėjai juos per pažintis pasitvarkyti „Metalisto“ gamykloj, aklųjų kombinate. Raktininkų jau buvo, tik aš gal ilgiausiai šiame amate išsilaikiau“, – spėja A. Širka.

Dabar, anot jo, Aukštaitijos sostinėje gana nemaža šios profesijos konkurencija, o klientų galėtų jau būti ir daugiau. Bėda, pasak meistro, kad šiais laikais žmonės nebemėgsta sugedusių daiktų taisyti. Taupyti ir vertinti juos linkę tik vyresnio amžiaus gyventojai.

„Būna, bobutės dar atneša sodo namelio raktą, pirktą prieš dvidešimt–trisdešimt metų, o senelis seno žiguliuko ar moskvičiaus. Pamatai tokias relikvijas ir nustembi, nes jaunimas visai nesaugo raktų. Atneša juos visai belūžtančius, kitą kartą ir paskutinio rakto neišsaugo“, – apie amato subtilybes pasakoja raktininkas.

Anksčiau, anot jo, būdavo įprasta namuose turėti kelias to paties rakto kopijas, kad paskui neliktų už užrakintų durų. O šiais laikais žmonės net mašinas nusiperka be raktų.

„Atvaro automobilį ir turi atkurti pagal spynelę jam raktus, tai itin sunkus darbas. Bet dabar jau yra tokia paslauga, kai raktas atkuriamas skaitmeninant, tik šios paslaugos kainuoja apie 300 eurų“, – teigė pats tokios aparatūros sau leisti negalintis panevėžietis.

Vos pora minučių – ir meistras vienomis iš kelerių staklių suformuoja griovelius,
kalnelius, kurie atrakins spyną.

Amatas sensta

Iš raktų gamybos pragyventi, A. Širkos žodžiais, pavyksta, bet turtų čia nesusikrausi. Paprastą raktą atkurti kainuoja apie 2–3 eurus, mašinos – ir 60 eurų.

„Todėl jaunimas ir nesirenka tokio darbo – jie neturi kantrybės ir nori greito rezultato, per sunku rankioti eurą prie euro“, – sako pašnekovas.

Jis pats vienu metu dirbo su šešiais mokiniais.

„Stengiuosi neapsistoti tik prie raktų, kažkada net vienkartinius žiebtuvėlius dujomis užpildydavome. Tai darė kartu dirbdavę neįgalieji. Ir dabar dar vis tebetaisau skėčius. Matytumėte, kaip juos seni žmonės brangina – atneša, kad net spalvos nebesimato, bet mechanizmas ištvėręs daugybę metų ir savininkas nenori tokio daikto išmesti. Ypač ilgaamžiai būdavo japonų gamybos skėčiai, jų ir dabar atneša pataisyti“, – stebisi meistras.

O šiuolaikiniai skėčiai, anot jo, ar mokėsi už juos 5, ar 50 eurų, lūžta labai greitai. Apskritai, amatininko nuomone, dabar pasaulyje vyrauja vienkartinė gamyba – sukonstruoti daiktai tarnauja trumpai ir pataisyti jų nebepavyksta.

Raktai tampa istorija

Ar kada nors išnyks ir raktai, A. Širka nežino, tačiau raktininkas sako, kad juos modernėjančioje visuomenėje sparčiai keičia elektroninės kortelės, pirštų atspaudų skaitytuvai ir net specialūs žiedai.

„Panevėžio daugiabučių durys gal dar negreit pereis prie kortelių, bet šiaip pasaulis greitai keičiasi“, – svarsto ilgametis raktininkas.

Jis kas dieną gauna naują partiją vis kitokių raktų gamybai reikalingų nepjaustytų raktų. Vos pora minučių – ir meistras vienomis iš kelerių staklių juose suformuoja griovelius, kalnelius, kurie atrakins spyną.

Dirbtuvėse savo vietą rado ir savotiška laiko atspindžių lenta.

„Dabar raktų tokia įvairovė, kad jų nebesuskaičiuosi, priveža spynų iš viso pasaulio. O mes, meistrai, tokiais paruoštukais juos stengiamės nukopijuoti. Jei neturim reikalingo pagrindo, nieko ir nepadarysi. Anksčiau būdavo patogu, nes su kiekviena spyna pirkėjas gaudavo ne tik raktą, bet ir paruoštuką jo kopijai pagaminti. Pirkėjas ir pats jas pasidarydavo“, – pasakojo Arvydas.

Anksčiau, anot jo, ir metalas raktams gaminti būdavo tvirtesnis. O dabar pirkėjas, raktininko pastebėjimu, dažniausiai perka pigius universalius užraktus.

„Dabar tų nepjaustytų raktų gali gauti kur nori, tiekėjai jų patys į dirbtuves priveža. O anksčiau tokius gamino tik „Metalistas“, su jų produkcija važiuodavau pas estus, latvius ir dalydavausi raktais“, – pasakoja auksarankis.

Meistrui labai įdomu gauti užsakymą padaryti senovinio rakto „dvynį“. Pašnekovas demonstruoja svirno, garažo ir net dvaro vartų raktus, kuriuos nukopijuoti galima tik rankomis – joks aparatas to nepadarys.

Tokius senovinius daiktus A. Širka ir kolekcionuoja. Reti raktai ir raktų pakabučiai – jo didžiausias pomėgis. Meistro dirbtuvėse šiuo metu verda remontas. Alvydas praplėtė patalpas ir ateityje jose žada daug tvarkingiau susikabinti savo išskirtinę kolekciją.

„Kas man veža dovanų, žino, kad laukiu rakto ir pakabučio. Dabar jų, kaip ir senų skėčių, visose pakampėse. Bet va, susitvarkysiu, ir visą sieną pasipuošiu“, – džiaugiasi raktininkas.

Jo kolekcijos ir darbo pažiūrėti į edukacines programas su šiais laikais vis retėjančio amato meistru dažnai užsuka mokiniai ir mokytojai.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų